Sveiki atvykę į „Vilnijos vartus“!

Atsiminimai apie XIX a. II pusės Vilnių

Czarkowski, Ludwik. Vilnius, 1867–1875: (atsiminimai); iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas; [Juozapo Čechavičiaus fotografijos]. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2020. – 143, [1] p.: iliustr.

Įdomu skaityti atsiminimus, ypač jei jie parašyti gyvai, papildyti žavingais, netikėtais, sodriais liudijimais. Tokie yra Liudviko Čarkovskio (Ludwik Czarkowski, 1855 10 04–1928 10 22), gydytojo, bibliotekininko, kraštotyrininko, visuomenės veikėjo, vieno iš Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų, atsiminimai. Pirmiausia jie pasirodė lenkų kalba netrukus po autoriaus mirties, o lietuviškai 2020 m. išleisti Lietuvos istorijos instituto straipsnių rinkinio „Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius” 3 dalyje. Tais pačiais 2020 m. sulaukėme atskiros L. Čarkovskio atsiminimų knygos „Vilnius, 1867–1875“, papildytos to paties laikotarpio žymaus fotografo Juozapo Čechavičiaus (Józef Czechowicz, 1818 03 02–1888 01 13) miesto ir apylinkių nuotraukomis. Į šiuos atsiminimų puslapius sudėti pensione ir mokykloje autoriaus patirti įspūdžiai, miesto ir apylinkių aprašymai bei daugybė kitų unikalių istoriografinių bei kasdienio miesto gyvenimo faktų. Nuostabą kelia tuometinio Vilniaus vaizdų, spalvų ir gyventojų kasdienybės aprašymai. Vaizdingai aprašyti net miesto garsai:

„Vaikštinėjimą gatvėje paįvairindavo ir malonumo suteikdavo rylos. Jos, prislopindamos gatvės šurmulį, grojo nuo ryto iki vakaro. Rylos buvo labai įvairios: pridususios ir nesuderintos, gaudžiančios it orkestras ar mūsų dienų gramofonai, tik malonesnės ausiai. Praeiviai klausydavosi operų arijų, nors pasitaikydavo grojant ir „Kamarinskają”, o retsykiais jaunas ir išvaizdus rylininkas […] dainuodavo pritardamas į taktą savo instrumentui. Rylos jau senokai išnyko, labai gaila, nes mūsų dienomis nėra kur pasiklausyti nei tokios muzikos, nei tokio dainavimo.”

Atsiminimų pabaigoje autorius išreiškia savo jausmus:

„Meilę galiu išreikšti miestui, į kurį, būdamas paaugliu, žvelgiau plačiai atvertomis akimis, kuriame mintis audė jaunuolis, o brandos metais drauge su šimtais kolegų dirbo žmogus. […] myliu tave, Vilniau, ir garbinu.”

Naujienos