Sveiki atvykę į „Vilnijos vartus“!

Šiandien minime rusų dailininko, scenografo Mstislavo Dobužinskio 141-ąsias gimimo metines

Mstislavas Dobužinskis. Nuotr. iš kn. : Dobužinskis, Mstislavas. Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose. – Vilnius, 2006.

Mstislavas Dobužinskis. Nuotr. iš kn. : Dobužinskis, Mstislavas. Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose. – Vilnius, 2006.

M. Dobužinskis pirmą kartą atvyko į Vilnių 1884 m. pas savo dėdę, o vėliau dažnai lankydavosi pas artimus giminaičius. Vilniuje gyveno 1889−1895 m., kai mokėsi Vilniaus antrojoje gimnazijoje. Mokydamasis gimnazijoje, kurį laiką lankė rusų dailininko Ivano Trutnevo vadovaujamą dailės mokyklą. Baigęs universitetą, Vilniuje gyveno 1906–1907, 1912, 1914–1915 m. Miestą pradėjo piešti po kelionių į Miuncheną, Veneciją, Paryžių. Vilnius dailininkui tapo poezijos įsikūnijimu. Skirtingai nuo kitų miestų, Vilnius jam atrodė kupinas ramybės ir tyrumo.

„Ilgas išsiskyrimas padėjo atsiverti mano akims… Vilniuje senovė buvo tarsi apglėbusi mane (netgi gimnazijoje), ir aš, kaip ir vaikystėje Novgorode, gyvenau tarp įvairių su miestu susijusių padavimų. Buvo daugybė vietų, apie kurias buvo pasakojama paslaptingos istorijos […]. Iš pat pradžių ir per visus gyvenimo šiame mieste metus jis buvo man mielas ir tarytumei gimtas ir „savas“; net ir gimnazija, kurios nemėgau, šiam jausmui netrukdė – jis išliko visą gyvenimą“,
– rašė dailininkas atsiminimuose.

Daugiausiai darbų nupiešė 1906–1907 m., kai lankėsi Vilniuje pas tėvą, ir 1914 m. Žymiausi piešiniai sudėti į „Vilniaus vaizdų“ ciklą. Pirmasis darbas „Kiemelis Vilniuje (1902, akv.). Dailininkas nesistengė atkurti idealizuotos praeities, bet vizualiai pateikė savo gyvenamojo laikotarpio realijas. Jo žvilgsnį traukė siauros Vilniaus gatvelės, ankšti kiemeliai su bažnyčių bokštais tolumoje, kasdienė buitis („Sena siena“, „Mėsinių gatvė“, „Stiklių gatvė Vilniuje“, „Kotrynos bažnyčia“ ir kt.). Savo darbuose dailininkas užfiksavo nemažai iki mūsų dienų jau neišlikusių Vilniaus pastatų Latako, Stiklių, Mėsinių, Žydų gatvėse.
Vilniaus motyvus M. Dobužinskis pritaikė ir teatro scenovaizdžiuose. Kurdamas scenografiją kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus operai „Radvila Perkūnas“, specialiai buvo atvykęs į Vilnių susipažinti su muziejuose ir archyvuose saugoma istorine medžiaga. Operos scenovaizdžiuose pavaizdavo Vilniaus rotušės aikštę, Aušros Vartus, Žemutinės pilies rūmus.
Dailininkas ne tik piešė Vilnių, bet ir skaitė paskaitas apie Vilniaus architektūrą Peterburgo draugijose, rašė straipsnius. 1939 m. straipsnyje „Vilniaus senovė. Gedimino kalnas“ menininkas supažindina su Gedimino bokšto istorija, vaizdais, rekonstrukcijos problemomis.

Naujienos