Vilnius (lenk. Wilno, baltar. Вiльня, rus. Вильнюс, žyd. Vilna)

Geografinė padėtis. Vilnius įsikūręs pietrytinėje Lietuvos dalyje, visai netoli geografinio Europos centro. Skirtingai nei kitų Pabaltijo valstybių sostinės, jis yra ne prie jūros, o Baltijos aukštumose, kalvotoje vietoje, tarp Medininkų ir Aukštaičių aukštumų, tarp dviejų upių - Neries (Gudijoje nuo ištakų ji vadinama Vilija) ir Vilnios. Senamiestį supa šių upių šlaitai. Neris dalija miestą į dvi dalis ir yra lyg savotiška ašis. Nuo miestą supančių kalvų atsiveria vaizdingos panoramos [19].  

Administracinis valdymas. Vilnius yra Lietuvos sostinė, svarbiausias šalies politilinis, ūkio, kultūros ir švietimo centras. Čia dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, daugelis švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigų, bankų. Miesto gyvenimui vadovauja Vilniaus miesto savivaldybė [17]. Šiuo metu ji įsikūrusi 2004 m. Vilniaus centre (Konstitucijos pr. 3a) pastatytame, 21 aukšto pastate (archit. T. Balčiūnas, V. Biekša, A. E. Paslaitis, G. Paslaitis, A. Paslaitis). Pastatas yra griežto stačiakampio formos su nusklembta viršūne, fasadai – iš stiklo ir matinio metalo plokščių [16]. Po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. pavasarį buvo demokratiškai išrinkta Vilniaus miesto taryba. Pirmajame tarybos posėdyje 1990 m. balandžio 19 d. buvo išrinkti jos vadovai – tarybos pirmininkas ir pavaduotojas. Kad būtų lengviau organizuoti darbus mieste, 1990 rugsėjo 13 d. Valdybos sprendimu buvo pavesta įsteigti Vilniuje 20 seniūnijų, patvirtintos jų ribos [20]. 2000 m. kovo 19 d. dar buvo įsteigta Grigiškių seniūnija. Taigi šiuo metu Vilniuje yra 21 seniūnija. Kasmet rengiamos metinės Vilniaus miesto tarybos ir mero ataskaitos miesto gyventojams.  Jos paprastai kurį laiką skelbiamos savivaldybės svetainėje. Kelis kartus  ataskaitos buvo pateiktos gyventojams spausdintu pavidalu: „Vilniaus miesto savivaldybės veikla 2001-2002 metais“, anglų kalba - „Vilnius City Municipality activities report, 2001-2002“ (Vilnius, 2002). Buvo išleisti ir mieste platinami leidiniai „Vilnius - mūsų miestas: Vilniaus mero ataskaita vilniečiams, 2000-2002“ (Vilnius, 2002) ir  „Vilnius - mūsų miestas: Vilniaus miesto mero ataskaita vilniečiams 2003-2004 m.“ (Vilnius, 2004). Yra ir elektroninės šių leidinių versijos. Išleista 2004-2005 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ataskaita miestiečiams „Vilnius – tavo augantis miestas: Vilniaus miesto tarybos ataskaita vilniečiams“ (Vilnius, 2005). Ji taip pat yra prieinama elektroniniu pavidalu: <http://www.vilnius.lt/new/portlets/mero_at/MeroAtaskaita2005.pdf>

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ataskaita vilniečiams, 2006 m. - Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Vilnius. Kelias į savivaldą. – Vilnius, 1994. Knygos viršelis

2006 m. buvo išplatinta „Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ataskaita vilniečiams, 2006 m.“ (Vilnius, 2007).  Joje pateikta informacija apie svarbiausius  mieste vykdomus, jau įgyvendintus ir dar planuojamus projektus, transporto problemų sprendimo būdus,  sostinės Savivaldybės darbus, gerinant gyvenimo kokybę mieste. Iš šios ataskaitos gyventojai galėjo susipažinti su miesto valdžia, savivaldybės struktūra, sužinoti, kaip skirstomi miesto pinigai. Kiekvienas ataskaitą gavęs vilnietis kitų metų biudžeto planavimo lentelėje galėjo įrašyti, kokioms sritims ir kiek lėšų, jo manymu, reikėtų skirti.  Leidinyje pateikta naudingos informacijos – viešojo transporto žemėlapis, dviračių trasų tinkloschema, būsimų darbų mieste planai ir terminai. Leidinys buvo atspausdintas 200 tūkst. egzempliorių tiražu.Ataskaita buvo paskelbta ir sostinės Savivaldybės tinklalapyje. Informacijos apie Vilniaus savivaldybę pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais pateikiama knygoje „Vilnius. Kelias į savivaldą = Vilnius. The way to self-governing = Vilnius. Der Weg zur Selbstverwaltung“ [20].  

Vilniaus savivaldos istorija tęsiasi daugiau kaip 600 metų. 1387 m. kovo 22 d. krikščionybės įvedimo proga Lietuvos didysis kunigaikštis Lenkijos karalius Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises [15, p. 61]. Vilnius buvo pirmas miestas  Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gavęs šias teises. Magdeburgo teisės padėjo pagrindus miesto savivaldai, davė miestui įvairių privilegijų. Savivaldos vykdomasis organas buvo magistratas arba miesto taryba [19]. Jo veiklą kontroliavo miestiečių prisiekusiųjų kolegija. Beje, beveik visas Vilniaus savivaldos archyvas sudegė 1655 m. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių. Vilniaus savivaldos istorija nagrinėjama Vilniaus universiteto išleistoje B. Galinienės ir R. Stačioko knygoje „Vilniaus savivaldybė: (nuo seniausių laikų iki 1940 metų)“ [4].  Daugiausia vietos joje skiriama 1920-1940 m. laikotarpiui.

Vilniaus miesto istorijos dokumentai. - Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Nemaža su miesto valdymu XIV –XVIII a. susijusių dokumentų pateikiama leidinyje „Vilniaus miesto istorijos dokumentai: Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija“ [15]. Kokie klausimai buvo svarstomi XIX a. pabaigoje Vilniaus miesto tarybos  (tuo metu vadintoje Dūma), kai Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, galima sužinoti paskaičius Vilniuje leistą leidinį „Протоколы Виленской городской Думы“.  

Švenčiant Vilniaus savivaldos jubiliejų Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos istorijos institutas surengė mokslinę konferenciją. Buvo išleistos šios konferencijos tezės „Vilniaus savivaldai 610 metų“ (Vilnius, 1997). Leidinyje pateikiamos santraukos pranešimų apie miesto savivaldą įvairiais istorijos laikotarpiais:  „Permainos Vilniaus savivaldoje XVI a. pirmojoje pusėje“ (Z. Kiaupa), „Vilniaus vaitai XVII a. antrojoje pusėje“ (A. Ragauskas), „Vilniaus savivalda ir pirmasis miesto administracinis padalinimas XVIII a. pabaigoje“ (E. Rimša) ir kt.

Vilniaus vizija 2015. – Vilnius, 1996. Knygos viršelis

Sostinės savivaldybės pastangomis, vykdant Kanados-Baltijos šalių savivaldybių bendradarbiavimo programą, išleistas leidinys „Vilniaus vizija 2015“ (Vilnius, 1996). Jame apžvelgiamos miesto plėtros reikmės ir galimybės, spręstini uždaviniai. Leidinį sudaro 5 skyriai: Erdvinė-geopolitinė situacija; Kultūrinė aplinka; Ekonominė aplinka; Socialinė ir gamtinė aplinka; Urbanistinė plėtra. Straipsnių autoriai - prof. J. Vanagas, dr. H. Kobeckaitė, dr. J. Glemža, dr. D. Kuolys, dr. A. Kavaliauskas ir kt. 

Statistika. Vilniaus plotas – apie 401 kv. km (2007 m.) [14]. Maždaug 20 % yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%) [19]. 2005 m.  duomenimis, Vilniuje gyveno apie  554 409 žmonės (2007 m.) [5, 14]. Tai sudaro apie 17% visų šalies gyventojų. Vilnius nuo seno buvo daugiatautis, įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių miestas.Tiksliausia tautinė gyventojų sudėtis nurodoma tik gyventojų surašymo metu. Kitais metais skelbiama tautinė gyventojų sudėtis gaunama apskaičiavimo būdu ir todėl yra tik apytikslė. Paskutiniojo, 2001 m. vykusio surašymo duomenimis, Vilniuje gyveno 57,8% - lietuvių, 18,7% - lenkų, 14% - rusų, 4% baltarusių, 0,5% žydų, likusieji 3,7% yra kitų tautybių atstovai [10]. 

Vilnius yra istorinė daugelio kultūrų, tautų ir religijų susikirtimo ir bendradarbiavimo vieta. XX a. pradžioje šiame, palyginti nedideliame mieste vienu metu ryškėjo net penkių kultūrų apraiškos – lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir rusų. Žydai vadina Vilnių Lietuvos Jeruzale. Daugelis lenkų, ypač tie, kurie yra čia gimę ar, kurių šaknys yra šiame mieste, jaučia jam didelių sentimentų. Vilniuje gana nemažas ir  rusiškos bei gudiškos kultūros palikimas.
 
Vienas seniausių Vilniaus statistikos leidinių yra istoriko Mykolo  Balinskio (Michał Baliński) lenkų kalba parašytas statistinis Vilniaus miesto aprašymas „Opisanie statystyczne m. Wilna“ (Wilno, 1835). Parengti šį darbą žinomą istoriką įpareigojo ar užsakė tuometinis Vilniaus gubernatorius G. Dopelmejeris. Darbe pateikiama duomenų apie miesto žemės plotų dydį, prekybą, turgus, smukles, cechus ir kt. [7]. Šių dienų istorikai labai teigiamai vertina ir dar vieną XiX amžiuje išleistą statistikos leidinį. Tai gydytojo, Vilniaus medicinos draugijos nario Vilhelmo Zalkindo parengtas darbas „Опыт медико-топогрфического описания города Вильны“ (Вильна, 1891). Nors veikalas skirtas medicinos problemoms, tačiau jame yra ir vertingų bendro pobūdžio miesto socialinės ir demografinės raidos duomenų bei šių duomenų  įvertinimas  [7].

Rocznik statystyczny Wilna = Annuaire Statistique de Wilna. Vilnius, 1930. Antraštinis puslapis

XX a. pradžioje buvo leidžiamos miesto  Dūmos (tarybos) ataskaitos „Отчет города Вильно“. Jose nurodomos įvairių sričių (pramonės, prekybos, švietimo ir kt.) pajamos ir išlaidos. 1919 metais, įsteigus Vilniaus miesto centrinį statistikos biurą, pradėti moksliniai statistikos tyrimai.

Tarpukario metais Vilniuje leisti kasmetiniai  statistikos rinkiniai lenkų kalba: „Budżet miasta Wilna“, „Sprawozdanie rachunkowe“ ir  „Rocznik statystyczny Wilna“. Beje, pastarajame  yra informacijos ir apie tuo metu Vilniuje veikusias bibliotekas. Sovietmečiu statistikos leidinius rengė Vilniaus miesto statistikos valdyba. Ji išleido 1956, 1958, 1967 ir 1976 metų miesto statistiko rinkinius. Vėliau lietuvių ir rusų kalbomis išėjo „Vilnius skaičiais: 1940-1974 metų statistinių duomenų rinkinys“ (Vilnius, 1975).

Vilnius skaičiais = Vilnius in figures 1998/2000. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vilniaus apskrities statistikos valdyba lietuvių-anglų kalbomis leido rinkinį „Vilnius skaičiais“ (Vilnius, 1993-2002 m.). Jame yra informacijos apie miesto tarybą, jos narius, pateikiama statistikos duomenų apie miesto gyventojus, švietimą, kultūrą, sveikatos apsaugą, pramonę ir t. t.

Nuo ko ir kaip miršta vilniečiai 1991. – Vilnius, 1992. Knygos viršelis

Vertingų sostinės demografijos duomenų galima rasti Vilniaus m. valdybos Aplinkos apsaugos skyriaus porą metų leistame statistikos leidinyje „Nuo ko ir kaip miršta vilniečiai" (Vilnius, 1992-1993). Remiantis mirties liudijimais, atlikti tyrimai apie gyventojų mirtingumą, mirties priežastis. Duomenys išdėstyti pagal seniūnijas. Pateikiami mirusių ilgaamžių sąrašai. Nurodomos šarvojimo ir laidojimo vietos, paslaugų kainos ir kt. 

Apie Vilniaus gyventojų tautinį tapatumą, etninės kultūros, migravimo ir materialinės būklės problemas pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais rašoma nemažos apimties monografijoje „Vilniečio portretas: sociologiniai metmenys“ (Vilnius, 1995).

Statistinė informacija apie Vilnių skelbiama Lietuvos statistikos departamento leidžiamame statistikos leidinyje „Vilniaus apskritis = Vilnius county“ (leidžiamas nuo 2007 m.), taip pat  leidiniuose „Lietuvos apskritys = Districts of Lithuania“ (leidžiamas nuo 1994 m.) ir „Lietuvos statistikos metraštis = Statistical yearbook of Lithuania“. Naujausi duomenys pateikiami Lietuvos statistikos departamento, Vilniaus teritorinės statistikos valdybos prie Lietuvos statistikos departamento bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos svetainėse.  

Nepaprastai graži Vilniaus gamtinė aplinka. Vietomis į miestą įsiterpia natūralūs miškai. Ypač vilniečių mėgstami parkai: Vingio, Markučių, Sapiegų, Sereikiškių, Trakų Vokės ir kt. Yra 2 valstybės saugomi regioniniai parkai: Pavilnių ir Verkių [3]. Mieste  yra nemaža gamtos paminklų [6].
Pagal oficialią statistiką Vilniuje nurodomi 24 muziejai, tačiau iš tikrųjų jų yra daugiau. Mieste veikia 30 viešųjų (priklausančių Kultūros ministerijai) bibliotekų [14]. Beveik kiekvienoje seniūnijoje veikia Vilniaus miesto savivaldybės viešosios bibliotekos filialas. Jų šiuo metu  yra 26. Šioms bibliotekoms tiesiogiai vadovauja Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka [1].  

Vietovardis. Lietuvių kalbininkai kildina Vilniaus vardą iš upės, prie kurios įsikūrusi Lietuvos sostinė, vardo Vilnia. Šiuo vardu nuo seno buvo vadinamas kairysis Neries intakas, kuris dabar kartais pavadinamas Vilnele. Pirminį miesto vardą Vilnia dėl įvairių priežasčių pakeitė kitas jo variantas Vilnius [13]. Apie daugelį Vilniaus vietovardžių rašoma kalbininko  Jono Jurkšto knygoje „Vilniaus vietovardžiai“ [8].  

Vilniečių organizacijos.  Prie 1988 m. įsteigtos „Vilnijos“ draugijos buvo įkurtas Senųjų (vėliau -Prieškario) vilniečių klubas. Vėliau klubas tapo savarankiška organizacija. Dabar ji vadinama asociacija „Vilniečių ainių klubas“. Šiam klubui daugiausia priklauso žmonės, kurių tėvai prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje, dalyvavo lietuvybės veikloje [9]. Klubo  narių tikslas - bendrauti tarpusavyje, prisiminti iškilius Vilniaus krašto lietuvius, siekti, kad būtų įamžintas lietuvybės puoselėtojų atminimas [11]. Kaupiamas Vilniaus vaizdų bankas - jame senos nuotraukos ir atvirukai. Klubui pirmininkavo Stasys Trepšys, Jūratė Burokaitė, nuo 2004 m.  – Kazys Kęstutis Šimas. 

1998 m. buvo įkurtas Viešoji įstaiga „Vilniaus klubas“, vienijantis žinomus politikus, menininkus, verslininkus ir visuomenės veikėjus. Miesto savivaldybė yra šio klubo dalininkė. Klubo siekis – puoselėti Vilnių. Pagal klubo įstatus, klubo prezidentu tampa kadenciją einantis sostinės meras. Nuo 2007 m. spalio klubui leista naudotis istorinio pastato Vilniaus senamiestyje (Trakų g. 2) dalimi. Patalpas numatoma restauruoti ir naudoti kaip mažąją rotušę [12].  

Daugelis lenkų, po Antrojo pasaulinio karo išvykusių gyventi į Lenkiją, neužmiršta   savo gimtojo miesto. Keliose Lenkijos vietovėse nuo 1988 m. aktyviai veikia Vilniaus ir Vilniaus krašto mylėtojų draugijos („Towarzystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej“)  [22].  

Kraštotyra. Kraštotyros veiklos centras Vilniuje yra senasis Vilniaus universitetas. 1957 metais čia susikūrė kraštotyros mokslinis būrelis. Jo iniciatoriumi buvo studentas istorikas Antanas Stravinskas. Moksliniu vadovu buvo etnografas Vacys Milius, vėliau - istorikė etnografė Pranė Dundulienė. Būrelis vienijo apie 80 studentų. 1967 m. būsimieji ramuviškiai surengė rasos šventę Kernavėje. 1968 m. paminėjo Vydūno 100 metų jubiliejų. Šis renginys ir laikomas pirmuoju VU ramuvos renginiu [18]. 1969 m. sausio mėn. buvo įsteigta Vilniaus kraštotyrininkų ramuva. Savo tikslu ramuviečiai laikė domėjimąsi tautosaka, liaudies papročiais ir šventėmis, keliones po Vilniaus krašto kaimus, paminklų lankymą. Ramuvoje buvo susikūręs būrelis dainininkų, kuris mokėsi retesnių liaudies dainų, o paskui jų mokė kitus ramuviečius [2]. Yra leidžiama  Vilniaus universiteto kraštotyros klubo “Romuva” kompleksinių ekspedicijų medžiaga. Lietuvos kraštotyros draugija ir “Vilnijos” draugija skelbia teminius kraštotyros darbų konkursus Vilniaus krašto bendrojo lavinimo mokyklose. Sukauptas unikalus jaunųjų kraštotyrininkų darbų fondas.  

Bibliografija. Literatūra apie Vilnių registruojama miestui  skirtose bibliografijose. Sovietmečiu Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Bibliografijos skyriaus darbuotojos buvo parengusios rekomenduojamos  literatūros rodyklę „Tarybinis Vilnius“ (Vilnius, 1966). Joje nurodomos  1940-1965 m. išleistos knygos ir 1960-1965 m. straipsniai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Pridėtos pavardžių ir knygų antraščių rodyklės.

Baranowski, Henryk. Bibliografia Wilna; Uniwersytet Mikołaja Kopernika. – Toruń, 1996-2007. Knygos viršelis

Nepaprastai didelį, tiktai specialistų iš tikrųjų įvertinamą darbą atliko tarpukario metais Vilniuje gimęs, Vilniaus universitete studijavęs teisę, po karo išvykęs gyventi į Lenkiją, ilgametis Torunės M. Koperniko universiteto bibliotekos bibliotekininkas ir bibliografas, dr. Henrikas Baranovskis (Henryk Baranowski). Didžiausias, tiesiog milžiniškas šio žmogaus darbas iš lituanistikos srities yra trijų tomų Vilniaus bibliografija „Bibliografia Wilna“ [21]. H. Baranovskis pirmiausia parengė Vilniaus universiteto bibliografiją – "Uniwersytet Wileński, 1579-1939: bibliografia za lata, 1945-1982" (Wrocław, 1983), kiek vėliau - Aušros vartų bibliografiją – „Ostra Brama: bibliografia“ (Toruń, 1991). Čia nurodoma įvairiakalbė literatūra apie Vilnių nuo seniausių laikų iki 1945 metų gegužės. Trečiasis tomas „Bibliografia Wilna“ apima 1999-2005 metų laikotarpį. Nurodoma literatūra apie įvairias Vilniaus gyvenimo sritis: istoriją, politiką, religiją, ūkį, švietimą, žymius žmones [21]. Iš viso trijuose tomuose suregistruota daugiau kaip 13 tūkstančių įrašų įvairiomis kalbomis iš spausdintų šaltinių. Beje, į bibliografiją, ypač į trečiąjį jos tomą, įtraukta nemaža lietuviškų įrašų, nes autorius naudojosi lietuviškais bibliografijos bei kitais leidiniais. Trečiojo tomo pratarmė išversta ir į lietuvių kalbą. Šis leidinys nepaprastai reikšmingas bibliotekininkams, istorikams ir visiems, norintiems rimčiau pažinti praeities ir naujų laikų Vilnių [21].

Literatūra ir šaltiniai

1. Apie mus. Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2009-09-14]. Prieiga per internetą: <http://www.vcb.lt/index.php/pageid/666>.
2. Bagdonavičius, Vacys. Vilniaus kraštotyrininkų ramuva [įsteigta 1969 m. saus. 31 d.]. – Iliustr. // Kraštotyra. – 1969. –  [Kn. 5], p. 331-333.
3. Baškytė, Rūta. Vilniaus regioniniai parkai: [atgyja, vilioja, dabina] / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas ; Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. v– Vilnius [i.e. Kaunas], 2004. - 84 p.: iliustr., žml. – Santr. angl. – Virš. aut. nenurodyti. -–  Bibliogr.: p. 79.
4. Galinienė, Birutė. Vilniaus savivaldybė: (nuo seniausių laikų iki 1940 m.): mokomoji priemonė / Birutė Galinienė, Romas Stačiokas; VU. -– Vilnius, 1993. –  62 p : lent. – Bibliogr.: p. 60 – 61.
5. Gyventojų skaičius Vilniaus apskrityje. Vilniaus teritorinė statistikos valdyba. Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2008-11-19]. Prieiga per internetą: <http://vilniustsv.stat.gov.lt/lt/>.
6. Isokas, Gediminas. Vilnius: [apie Vilniaus gamtos paminklus]. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. -– Vilnius, 1995. – P. 368-423.
7. Jogėla, Vytautas. Mykolo Balinskio ir Vilhelmo Zalkindo XIX a. Vilniaus statistinių aprašymų palyginimas. - Santr. angl., liet. –  Bibliogr. išnašose: 21 pavad. // Vilniaus istorijos metraštis. –  T. 1 (2007), p. 193-198.
8. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. –  Vilnius, 1985. –  109 p., [1] lent. lap.: iliustr. –  (Kalba ir žmonės). -– Bibliogr.:  p. 96-98. – Vietovardžių r-klė: p.99-108.
9. Mackonytė, Birutė. Seni vilniečiai - kaip giminiečiai: [pokalbis su rašytoja ir publiciste B. Mackonyte apie tarpukario Vilniaus lietuvius] / kalbėjosi Gediminas Zemlickas. –  Portr. // Mokslo Lietuva. - 2005, bal. 7-20 (Nr. 7), p. 1, 10-11; , geg. 19 - birž. 1 (Nr. 10), p. 5, 10.
10. Stanaitis, Algirdas. Tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis [1897-2001 m.]. –  Diagr., lent., portr. // Mokslas ir gyvenimas.–  2003, Nr. 5, p. 22-24.
11. Šimas, Kazys Kęstutis. Vilniaus senbuviai miestą ir giria, ir peikia: [pokalbis su Lietuvos senbuvius vienijančio Vilniaus ainių klubo pirmininku Kęstučiu Šimu / užrašė] Viktorija Vitkauskaitė. - Iliustr. // Lietuvos rytas. –  2008, vas. 23, priedas "Sostinė", p. 5;   Prieiga per internetą:  <http://www.geraskinas.lt/lt/naujienos/,nid.53>.
12. Tracevičiūtė, Roberta.  Elitiniam klubui - nemokamos patalpos Vilniaus centre: [Vilniaus klubui sostinės savivaldybė suteikė patalpas Vilniaus senamiestyje]. –  Iliustr. // Lietuvos žinios. - 2007, bal. 12, p. 3.
13. Vanagas, Aleksandras. Vilnius:  [apie vietovardžio kilmę]. – Iliustr.  // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – 2-asis leid. –  Vilnius, 2004. – P. 254-262.
14. Vilniaus apskritis = Vilnius county: statistikos rinkinys / Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. –  2005-.  – Vilnius, 2007-.  – Kasmetinis. –  Gretut. tekstas liet., angl. - Leidž. nuo 2007.
15. Vilniaus miesto istorijos dokumentai: Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija: mokymo priemonė. –  Vilnius, 2003, p. 61-86.
16. Vilniaus miesto savivaldybė: [apie pastato (Konstitucijos pr. 3a) architektūrą]. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl.  // Vilnius, 1900-2005: naujosios architektūros gidas. –  Vilnius, [2005]. – [P.] L4.
17. Vilniaus miesto savivaldybė [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2009-03-06]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/86/?>.
18. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2009-05-05]. Prieiga per internetą: <http://mm.mch.mii.lt/MM/Darbai/Kaunas/skaidros/>.
19. Vilnius. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga.  –  Kaunas,  2000.–  T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 80-203.
20. Vilnius. Kelias į savivaldą = Vilnius. The way to self-governing = Vilnius. Der Weg zur Selbstverwaltung. – Vilnius, 1994,  p. 27-35.
21. Baranowski, Henryk. Bibliografia Wilna; Uniwersytet Mikołaja Kopernika. – Toruń, 1996-2007. – 3 t.
         Kazlauskienė, Danutė.  Lenkijos mokslininko Vilniaus bibliografija: [apie H. Baranovskio knygą "Bibliografia Wilna" ir jos  pristatymą VU bibliotekos J. Lelevelio salėje] Kazlauskienė, Danutė, Petrauskienė, Žibutė // Tarp knygų. - 2001, Nr. 6, p. 34-35.
22. Wileńska encyklopedia, 1939-2005. – Warszawa, 2007, p. 606-607.    

Parengė: Nijolė Sisaitė (VAVB), 2009