Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992. Knygos viršelis

Šalčininkų rajonas, dėl per jį tekančios upės dažnai vadinamas Šalčios kraštu, yra Lietuvos pietryčiuose, visai arti sostinės Vilniaus. Rajonui tenka ilgiausia respublikos sienos dalis – pietuose ir rytuose jis ribojasi su Baltarusija. Sieną ilgina Dieveniškių kyšulys. Jo jungimosi su likusia Lietuvos, taip pat ir Šalčininkų rajono teritorija ,,sąsmaukoje“ vos 2,5 km atstumas tarp Baltarusijai priklausančių žemių. Rajonas ribojasi su kitais trimis Lietuvos rajonais. Šiaurinėje pusėje yra Vilniaus rajonas. Šiaurės vakaruose neilga administracinė riba jungia Šalčininkų ir Trakų rajonus. Vakarų pusės kaimynas – Varėnos rajonas [1]. Administracinis centras - Šalčininkai, 42 km nutolęs nuo Vilniaus [17].

1939 m. sovietų valdžiai atėjus, Šalčininkų rajoną prijungė prie Baltarusijos. 1944 m. Šalčios žemė buvo suskirstyta į Eišiškių ir Šalčininkų rajonus, kurių teritorija ir šiandien liko beveik tokia pat [16]. 1962 m. šie rajonai buvo sujungti, rajono centru tapo Eišiškių miestelis. 1972 m. centrą perkėlus į Šalčininkus, pavadintas Šalčininkų rajonu [9]. Šiandien Šalčininkų rajonas suskirstytas į 13 seniūnijų: Akmenynės, Baltosios Vokės, Butrimonių, Dainavos, Dieveniškių, Eišiškių, Gerviškių, Jašiūnų, Kalesninkų, Pabarės, Poškonių, Šalčininkų ir Turgelių [3, 11].
 

Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka. – Vilnius, 2006.    Knygos viršelis

Rajono plotas 1491,4 km² arba 15,3 proc. Vilniaus apskrities teritorijos [15, 6]. Miškai užima 43,77% rajono ploto (miškingumas 1,5 karto didesnis negu vidutiniškai Lietuvoje). Ryškiausias Šalčininkų rajono miškų bruožas - jaunas jų amžius ir nedidelė rūšinė medžių įvairovė. Didžiausias miškų masyvas – Rūdninkų giria, susidedanti iš 23 miškų, kurių didžioji dalis priklauso šiam rajonui [12,13].

Miestai ir gyvenvietės užima 2,21% Šalčininkų rajono ploto, pramonės, transporto įmonės, keliai – 2,41%, vandenys- 1,74%, rajone dominuoja žemdirbystės plotai – 44,71%, kitos paskirties plotai – 5,16%  [15].

2008 m. Šalčininkų rajone gyveno 37 564 gyventojai: 79,5 % - lenkų, 10,4 % - lietuvių, 5,0 % - rusų, 2,9 % - baltarusių, 1,2 % - kitų tautybių. Gyventojų sudėtis pagal lytį: 19 684 moterų, 17 868 vyrų. Darbingo amžiaus gyventojų - 23 488, pensinio amžiaus gyventojų – 7 040. Šalčininkų rajono kaimo vietovėse gyvena 70 % rajono gyventojų, t.y. 2 6311 žmonių, miestuose – 11 253 gyventojai [2].
 

Šalčios krašto miškai. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Šalčininkų rajone yra 12 valstybinių gamtos draustinių. Žymiausi saugomi gamtos paveldo objektai yra šie: Rėžių akmuo, akmuo ,,Mokas“, Cegelnios akmuo, Kaniūkų akmuo, Šaltinių akmuo, Gribiškių ąžuolas, Stakų ąžuolas [5]. Siekiant išsaugoti Dieveniškių apylinkių gamtos ir kultūros paveldo vertybes, vertingą etnokultūros palikimą, 1992 m. Šalčininkų krašto teritorijoje buvo įsteigtas Dieveniškių istorinis regioninis parkas [7].


Rajone veikia: 24 bendrojo lavinimo mokyklos (iš jų 4 gimnazijos: Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio, Šalčininkų Jano Sniadeckio, Eišiškių Stanislovo Rapolionio, Eišiškių), 4 papildomo ugdymo mokyklos (Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokykla, Eišiškių muzikos mokykla, Jašiūnų muzikos mokykla, Eišiškių A. Ratkevičiaus sporto mokykla ir Dieveniškių žemės ūkio mokykla), 13 ikimokyklinių įstaigų, Šalčininkų Vaikų globos namai [15].

Šalčininkų krašto skaitytojus aptarnauja Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka ir jos 25 kaimo filialai.

Rajone veikia 13 bažnyčių kuriose yra išsaugota nemažai molbertinės tapybos, taikomosios dailės, interjero meno kūrinių [8]. Taip pat veikia trys cerkvės. Priskaičiuojama apie 270 kultūros paminklų [15, 10]. Iš jų įtraukti į Kultūros vertybių registrą: 144 dailės, 2 urbanistikos kompleksai, apie 40 archeologijos, 14 architektūros, 7 istorijos paminklai [4, 14]. Žymiausi krašto kultūros paminklai tai: Jašiūnų Balinskių dvaras, Vagnerių rūmai Šalčininkuose, Merkinės dvaro sodybos liekanos, Gornostajiškių dvaras, Norviliškių vienuolynas, Eišiškių piliavietė ir kt.

Rajone veikia meno kolektyvai, puoselėjantys krašto kultūrą ir tradicijas. Tai dainų ir šokių ansambliai ,,Solčanie“, ,,Eišiščane“, ,,Znad Merečanki“, ,,Rudničanie“, ,,Turgelianka“. Taip pat veikia vaikų šokių grupės ,,Smile“ ir ,,Braškės“ [3]. Jau tradicija tapo kai kurios šventės: Užgavėnės, ,,Poezijos pavasarėlis“, Joninės, ,,Daina prie Šalčios“, Žolinė, ,,Jaunimo vasara“, Derliaus šventė, ,,Uždekime Vėlinių žvakelę ...“, Šv. Andrejaus šventė [15].
Šalčininkų krašte leidžiami laikraščiai:

 Šalčininkų krašte leidžiami laikraščiai: ,,Šalčios žinios“ (rusų k. -,,Вести Шальчи“), ,,Mūsų kraštas“ (rusų k. ,,Наш край''). Kiekvieną ketvirtį Šalčininkų rajono savivaldybė leidžia informacinį leidinį "Informacinis biuletenis“ (lenkų k. ,,Biuletyn informacyjny“).
 
Vienas žymiausiu Šalčios žemės kraštotyrininkų buvo Juozas Lebionka (1918-2005), kurio straipsniai buvo spausdinami laikraščiuose. Baltosios Vokės kultūros namuose įkurtas Kraštotyros muziejus. Jo vedėja Adelė Zinienė, ugdanti jaunuosius kraštotyrininkus, kurių dėka daugybė eksponatų pratęsė savo gyvenimą muziejuje [15].

Literatūra ir šaltiniai

1. Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. - Vilnius, 1992. – 280, [2] p., [3] žml. lap.
2. Gyventojų skaičius Vilniaus apskrityje. Vilniaus teritorinė statistikos valdyba. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2009-01-20]. Prieiga per internetą: < vilniustsv.stat.gov.lt/lt/pages/view/>.
3. Keliaukime po Šalčininkų kraštą: turizmas, kraštotyra. - Šalčininkai, 2006. – 30 p.
4. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. 2008  [žiūrėta 2008-11-28] Prieiga per internetą: < http://195.182.68.156/registrai/>.
5. Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos. - Kaunas, 2004, p.198-203.
6. Lietuvos gamtinė įvairovė: Šalčininkų rajonas. - Vilnius, 1998. - 25 p.., įsk. virš. : iliustr., žml.
7. Lietuvos saugomos teritorijos. – Kaunas, 2006, p. 152-155.
8. Misius, Kazys. Šalčininkų dekanatas, Turgelių dekanatas, Varėnos dekanatas: [apie Šalčininkų rajono bažnyčias]. // Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. -  P. 543-548, 573-578, 580-581.
9. Stravinskas, Vincentas. Šalčininkų rajonas. – Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. - T. 4, p. 151-152.
10. Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006. - 230, [2] p.: iliustr.
11. Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka = Šalčininkai land: informacinis leidinys. – Vilnius, 2000. - 30 p.: iliustr.
12. Šalčios krašto miškai. – Vilnius, 2003. – 39, [9] p.: iliustr.
13. Šalčininkų miškų urėdija. – Vilnius, 2003. – 16 p.: iliustr.
14. Šalčininkų rajonas: [apie kultūros paveldo vertybes] . - Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. - Vilnius, 1998.- T .1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 214-266
15. Šalčininkų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2008-08-05]. Prieiga per internetą:   < http://www.salcininkai.lt>.
16. Machulak Mieczysław. W stronę Solecznik. – Krosno, 2007. – 359 p., [20] iliustr. p: iliustr., žml.
17. Rejon Soleczniki = Šalčininkai region. – Kaunas, 2003. – 15, [1] p.: iliustr., žml.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2008