Vilnijos vartai

Laukelyje įrašykite paieškos žodį: ieškomos Vilniaus apskrities vietovės pavadinimą, ieškomo asmens pavardę ar kitą žodį. Žodžius (taip pat asmenvardžius) geriau trumpinti. Ieškant informacijos apie miestus, reikia rašyti ir žodį "miestas". Pvz., Šalčininkų miestas, Trakų miestas ir t. t.

Pasirinkite, ar norite ieškoti vietovės ar asmens visoje svetainėje, ar tik vienoje iš jos dalių. Jeigu pasirinksite vieną dalį, rezultatų sąraše gausite nuorodas tik į tos dalies informaciją.

Iškrentančiame meniu pasirinkite vieną Personalijos kategoriją, pvz. "Garbės piliečiai", "Įvairūs nominantai" ar kt. Taip pat būtina pasirinkti vietovę, o tada - konkrečią nominaciją, pvz., "Vilniaus garso" premija, "Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija" ar kt.

Ieškoti

Vilniaus apskritis

Vilniaus apskritis. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Dabartinė Vilniaus apskritis užima nemažą rytinės Lietuvos dalį. Ji ribojasi su Utenos, Alytaus, Kauno ir Panevėžio apskritimis. Visa rytinė apskrities riba ir dalis pietinės eina palei Baltarusijos (Gudijos) valstybinę sieną [22].

Vilniaus apskritis. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Apskrities centras yra Lietuvos sostinė Vilnius. Vilniuje (Europos aikštė 1), šiuolaikiškame pastate įsikūrusi apskrities viršininko administracija. Modernus, šešių aukštų griežtos kubo formos pastatas (archit. A. Ambrasas, V. Adomonytė, D. Malinauskas) sudaro šiaurinę Europos aikštės kraštinę [20].

Administracinis valdymas. Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvoje šiuo metu yra dešimt apskričių. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje apskritys atkurtos Seimui vykdant teritorijos administracinių vienetų reformą ir 1994 m. liepos 19 d. priėmus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, pagal kurį Vilniaus apskričiai priskirtos Vilniaus miesto, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės ir Vilniaus rajonų savivaldybių teritorijos [10]. LR Vyriausybės 1995 m. kovo 1 dienos nutarimu buvo paskirtas Vilniaus apskrities valdytojas, taigi oficialiai atkurta Vilniaus apskritis [3, 22]. Papildžius ir pakeitus anksčiau priimtą LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, 2000 m. buvo naujai įsteigta Elektrėnų savivaldybė, irgi priklausanti Vilniaus apskričiai. Apskrityje yra 16 miestų.

Istorijos dokumentuose Vilniaus apskritis, priklausiusi Vilniaus vaivadijai, minima nuo XVI amžiaus. Per ilgą istorijos tarpsnį daug kartų keitėsi apskrities plotas, taip pat jai priklausančios teritorijos. Po 1795 metų, Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, Vilniaus apskritis įėjo į Vilniaus gubernijos sudėtį [16]. Nuo 1843 m., kai buvo sudaryta Vilniaus gubernija, iki 1915 m. Vilniaus apskrityje buvo 18 valsčių: Bistricos, Gelvonų, Giedraičių, Iljinsko (Turgelių), Joniškio, Maišiagalos, Mickūnų, Molėtų, Musninkų, Nemenčinės, Paberžės, Riešės, Rudaminos, Rukainių, Šalčininkų, Širvintų, Šumsko, ir Varnionių [9].

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiams okupavus beveik visą Lietuvą, 1915-1918 m. Lietuvos apskritys sudarė dalį Oberosto teritorijos. Po Pirmojo pasaulinio karo, Lenkijai ėmus reikšti pretenzijas į rytinę Lietuvos dalį, atsirado Vilnijos ir Vilniaus krašto (lenk. „Wileńszcyzna“) pavadinimai. 1920 m. Lenkijai prisijungus šią teritoriją, terminai Vilnija ir Vilniaus kraštas įsigalėjo dar plačiau [27]. Okupuota dalis lietuvių spaudoje buvo iš pradžių vadinama Vilniaus žeme, lenkų okupuotu kraštu, Vilnija ir kitaip. Nuo 1922 m. oficialiuose raštuose ir spaudoje pradėtas vartoti Vilniaus krašto pavadinimas [15].

Vilniaus apskritis 70. – Vilnius, 2009. Leidinio viršelis

Lenkijos okupacija suardė Vilnijos regiono vientisumą. Gerokai mažesnė teritorijos dalis liko nepriklausomos Lietuvos valstybės sudėtyje. Vilnija – regionas, kurio centras yra Vilniaus miestas. Šį regioną sieja bendri istoriniai, ekonominiai, kultūriniai ir kitokie ryšiai [9]. Terminas Vilnija turi platesnę reikšmę nei Vilniaus apskritis. Teigiama, kad Vilnijos sąvoka turėtų apimti ne tik dabartinę Vilniaus apskritį, bet ir kitas teritorijas, esančias Lietuvos ir dabartinės Baltarusijos (Gudijos) valstybių teritorijose [8, 9]. Tarpukario metais Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte Seimo 1925 m. įstatymu buvo įsteigta Vilniaus vaivadija, kurią sudarė Vilniaus-Trakų, Švenčionių, Breslaujos ir Ašmenos apskritys [8, 16].

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1939 m. spalio pabaigoje buvo sudaryta Vilniaus apskritis, kurią sudarė šie valsčiai: Nemenčinės, Paberžės, Riešės, Maišiogalos, Naujosios Vilnios, Trakų, Rudaminos, Medininkų [1].

Minint šio įvykio 70-metį, Vilniaus apskrities viršininko administarcija išleido nedidelį, gausiai iliustruotą leidinį „Vilniaus apskritis 70“ (Vilnius, 2009).

1941–1944 m. Vilniaus apskritis priklausė Vilniaus krašto apygardai. Sovietinės okupacijos laikotarpiu 1950 m. apskritys Lietuvoje buvo panaikintos, o Vilniaus apskrities teritorijoje įsteigti Naujosios Vilnios, Vilniaus, Nemenčinės ir Šalčininkų rajonai [23].

Vilniaus krašto istorijai ir dabarčiai skirta nemaža leidinių. Net keletą darbų Vilniaus krašto tema tarpukario metais lietuvių ir lenkų kalbomis parašė lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjas, buvęs Lietuvos švietimo ministerijos įgaliotiniu lenkų okupuotame Vilniaus krašte, Vilniaus ir Kauno universitetų matematikos profesorius Z. Žemaitis, pats kilęs iš Vilniaus krašto. 1918 m. buvo išleista jo, M. P. kriptonimu pasirašyta, brošiūra „ O przyszłość miasta Wilna i gubernji Wileńskiej“ („Apie Vilniaus miesto ir Vilniaus gubernijos ateitį“ (Wilno, 1918). Z. Žemaitis nuolat rūpinosi Vilniaus krašto reikalais, sostinės grąžinimu Lietuvai. Po kelerių metų pasirodė kiek pataisytas minėtos knygelės leidimas pavadintas „Przyszłe losy Wilna i Wileńszczyzny” („Vilniaus ir Vilnijos ateitis“) (Wilno, 1922). Šioje, kaip ir ankstesnėse brošiūrose, profesorius įrodinėjo, kad Lietuva, kaip ir kitos valstybės, turi teisę į valstybingumą su sostine Vilniumi. Jis argumentuotai gynė Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausymo Lietuvai idėją.

Dr. D. Alseikos knygoje „Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas, 1919-1934“ (Vilnius, 1935) plačiai nušviečiamas to meto Vilniaus krašto visuomenės gyvenimas. Rašoma apie atskirus lietuvių socialinius sluoksnius – kaimo ir miesto žmones, inteligentus. Aptariami partiškumo, tautiškumo, tikybos klausimai. Nemaža vietos skiriama lietuvių organizacijų veiklai nušviesti. Plačiausiai rašoma apie 1919 m. prof. M. Biržiškos iniciatyva įsteigtą tautinį komitetą, pavadintą Laikinuoju Vilniaus lietuvių komitetu, kuris buvo laikomas Vilniaus krašto lietuvių atstovybe. Knygos autorius keletą metų pats dalyvavo šios organizacijos veikloje. 1923-1927 m. buvo komiteto pirmininku. Knygoje gana išsamiai, pamečiui apžvelgiama Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikla 1919-1933 metais. Autorius atskleidžia ir neigiamus to laikotarpio visuomeninio gyvenimo reiškinius.

Wilno i ziemia Wileńska. – Wilno, 1930. Knygos viršelis

Tarpukario metais Vilniuje buvo išleistas dviejų tomų didelio formato, gausiai iliustruotas (371 sunumeruota iliustracija) leidinys „Wilno i ziemia Wileńska“ [32]. Jame įvairiais aspektais tiriamas Vilniaus kraštas – jo gamta, kultūra, spauda, etnografija, istorija, menas, literatūra ir kalba, bibliotekų istorija. Taip pat nagrinėjamos demografinės, religinės problemos. Prie kai kurių straipsnių pateikiami nemaži literatūros sąrašai. Iliustracijų parinkimui, kaip rašoma redakcijos prieraše, vadovavęs prof. F. Ruščicas (Ruszczyc). Yra leidinio reziumė prancūzų kalba.

Apie lenkų kalbos plitimo etapus Lietuvoje ir Vilnijoje nuo XIV a. iki XX a. tarpukario metais rašė lenkų kalbininkė H. Turska „O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie = О происхождении польскоязычных ареалов в Вильнюсском крае“ [30]. Mokslininkė, remdamasi atliktais tyrimais - priešingai, nei visuotinai priimta šiuolaikinėje lenkų istoriografijoje - pabrėžė, kad šios kalbos plitimas Lietuvoje nebuvo susijęs su lenkų kėlimusi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Autorės teigimu, dauguma sulenkintųjų yra tikri lietuviai [30].

Didelis indėlis tiriant šio krašto istoriją yra lietuvių išeivijos mokslininkų ir visuomenės veikėjų. Išsami šio krašto istorinė apžvalga nuo XV a. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios pateikiama B. Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [8].

Pirmasis didelės apimties Vilnijos istorijos ir etnografijos straipsnių bei dokumentų rinkinys “Rytų Lietuva“, parengtas Vilniaus krašto sąjungos narių, redaguotas dr. A. M. Budreckio [14]. Knygoje skelbiami J. Puzino, M. Blyno, J. Ochmanskio, A. M. Budreckio, J. Gimbuto straipsniai Vilniaus ir Vilniaus krašto istorijos, teisės, etnografijos ir kt. klausimais. 1985 m. Čikagoje išėjo šio straipsnių rinkinio angliškas leidimas „Eastern Lithuania“.

Savotišką Vilnijos enciklopedinį žinyną yra parengusi švenčioniškė geografė, pedagogė V. Kulbokienė [7].

Daug informacijos apie sudėtingą tarpukario laikotarpį Vilniaus krašte pateikiama to meto įvykių liudininkų leidiniuose [26].

Vertingas yra žurnalisto, literato, studijavusio ir gyvenusio Vilniuje, po karo emigravusio į Australiją B. Zumerio plačios apimties darbas apie lietuviškų žemių užgrobimą, lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, lietuvybės slopinimą [28].

Apie Vilniaus ir Vilniaus krašto praeitį, gyventojų, nebemokančių lietuviškai, kilmę, tuteišių (vietinių ) sąvoką, vietovardžius ir kt rašoma pedagogo, spaudos darbuotojo Vinco Martinkėno pirmąkart dar prieš karą išleistoje brošiūroje „Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai“ (Vilnius, 1990).

Parašyta ne viena atsiminimų knyga: V. Maldžiūno „Išaugau Vilnijoj“ (Kaunas, 1996), I. Šimelionio "Vilnija šimtmečio verpetuose“ (Vilnius, 2002) ir kt.

Lietuvos Mokslų Akademijos ir Vilnijos draugijos Vilniuje organizuotos mokslinės konferencijos „Rytų Lietuvos istorija, sociologija ir kalba“ pranešimų pagrindu išleistas straipsnių rinkinys [12]. Šis leidinys, pasak rengėjų, tik žvilgsnis į vingiuotą Rytų Lietuvos kelią, laukiantį ateities tyrėjų.

Minėtinas ir straipsnių rinkinys „Lietuvos rytai“ [11]. Knygą sudaro keturi skyriai: „Kalba. Tautinė savimonė“, „Istorija. Teisė“, „Sociologija“, „Dokumentai“. Pastarajame skyriuje skelbiami įvairūs, su tautinių mažumų klausimais nepriklausomoje Lietuvoje susiję dokumentai, taip pat ir atskleidžiantys veiklą „lenkų autonomininkų“, bandžiusių Atgimimo pradžioje kurti Vilniaus krašte „lenkų teritorinę autonomiją“. Šioje knygoje paskelbtas „Vilniaus vaivados Bocianskio 1936 m. vasario 11 d. griežtai slaptas memorialas apie administracinės valdžios priemones prieš Lenkijos lietuvių mažumą [...]“. Memoriale kategoriškai įsakoma „be atodairų neigiamai vertinti bet kokius mėginimus plėsti lietuviškų organizacijų ar kokių kitokių įstaigų (bibliotekų-skaityklų ir pan.) veiklą“ [11].

Plačiame Lietuvos istorijos fone šio krašto etniniai ir kalbiniai pokyčiai, pradedant seniausiais laikais ir baigiant Atgimimo metais, nagrinėjami prof. Z. Zinkevičiaus knygoje „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ [27].

Kaip rašo prof. Z. Zinkevičius, Vilnijos lenkų kalbos nereikėtų painioti su jai artima, bet daug plačiau Vilnijoje paplitusia gudų kalba, irgi išaugusia ant lietuviško substrato. Lietuviai šiame krašte labiau gudėjo negu lenkėjo [27]. Lenkų okupacijos metais (1920-1939 m.) vietinių gudiška kalba imta vadinta paprastąja lenkų kalba („po prostu“). O vietos gyventojai, save vadinę „tuteišiais“ , t. y. vietiniais arba čiabuviais, tuo metu gavę Lenkijos valstybės pasus, imti laikyti lenkais. Šių įvykių padariniai tebejaučiami iki šiolei.

Kniūkšta, Pranas. Vilniaus kraštas
ir lietuvių kalba. - Vilnius, 1990. Knygos viršelis

Vilnijos etnolingvistines problemas daugelyje savo publikacijų ir daktaro disertacijoje tyrinėjo P. Gaučas [11].

Apie valstybinės lietuvių kalbos vietą Vilniaus krašte pastaraisiais dešimtmečiais rašoma lietuvių kalbininko, prof. P. Kniūkštos knygelėje "Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba", išleistoje lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis

Wilno - Wileńszcyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur. - Białystok, 1992. Knygos viršelis

[6, 29, 34].

Lenkijoje išleistoje enciklopedijoje „Encyklopedia Ziemi Wileńskiej“ (Bydgoszcz, 2002), apimančioje laikotarpį nuo XVI a. iki 1945 m., pateikiamos Vilniaus krašto žinomų asmenų biografijos.

1939-2005 metų svarbiausi Vilnijos įvykiai, įvairių institucijų, taip pat žymių žmonių, ypač lenkų, veikla atsispindi Lenkijoje išleistoje enciklopedijoje „Wileńska encyklopedia“ [31]. Enciklopedijoje yra gana plati dalykų rodyklė.

1989 m. Bialystoke vyko tarptautinė konferencija Vilnijos istorijos ir kultūros klausimais, kurios pranešimų pagrindu išleistas keturių tomų leidinys „Wilno - Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur“ [33]. Pirmasis tomas skirtas kraštovaizdžio, antrasis – istorijos, trečias – švietimo ir mokslo, ketvirtas – literatūros ir kalbos problemoms.

Vilniaus apskrities herbas

Heraldika. Vilniaus apskrities heraldikos istorija siekia tolimą praeitį, XIV a. laikus. Vilniaus žemės istorinis herbas yra vienas seniausių Lietuvoje. Dabartinį herbą, kuriame išsaugotas istorinis Vilniaus žemės herbas, sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Raudoname lauke pavaizduotas ant juodo žirgo sėdintis sidabrinis šarvuotas raitelis, laikantis sidabrinę ietį su auksiniu ietigaliu. Mėlyname herbo apvade (bordiūre) yra 10 dvigubų auksinių kryžių, rodančių Lietuvos apskričių skaičių, o dvigubas kryžius reiškia, kad apskritis pavaldi valstybės administracijai. 1999 m. gruodžio 20 d. LR Prezidentas patvirtino šį Vilniaus apskrities herbą. Apskritis turi ir savo vėliavą. Ji yra herbo spalvų, kraštai apvesti sidabrine juostele [25].

Statistika. Pagal užimamą plotą ir gyventojų skaičių Vilniaus apskritis yra didžiausia iš dešimties Lietuvos apskričių.

Apskrities teritorija užima 9731 kv. km (2007 m.) [24]. Čia gyvena 848 555 gyventojai (2005 m.) [5].

Pateikiamoje lentelėje galima palyginti kai kuriuos duomenis apie šiuo metu Vilniaus apskričiai priklausančias vietoves [5, 24].

Vietovė	Plotas (kv. km)	Gyventojai	Seniūnijos	Bibliotekos*
Elektrėnų sav.	509	27 897	8	12
Šalčininkų r.	1491	37 564	13	26
Širvintų r.	906	19 367	8	21
Švenčionių r.	1692	30 682	14	24
Trakų r.	1208	36 128	8	18
Ukmergės r.	1395	45 870	11	33
Vilniaus m.	401	555 613	21	30
Vilniaus r.	2129	95 097	23	42

*Pateikiami duomenys tik apie Kultūros ministerijos bibliotekas.

Vilniaus apskritis 2006. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Naujausios informacijos apie apskritį ir jos vietoves pateikiama Lietuvos statistikos departamento leidžiamame statistikos leidinyje „Vilniaus apskritis = Vilnius county“ (leidžiamas nuo 2007 m.), taip pat leidiniuose „Lietuvos apskritys = Districts of Lithuania“ (leidžiamas nuo 1994 m.) ir „Lietuvos statistikos metraštis = Statistical yearbook of Lithuania“.

Patys naujaisi duomenys pateikiami Lietuvos statistikos departamento, Vilniaus teritorinės statistikos valdybos prie Lietuvos statistikos departamento bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos svetainėse [5, 19].

Vilniaus vaivadijos statistikos duomenų galima rasti tarpukario metų leidiniuose „Związki samorządowe Województwa Wileńskiego w świetle liczb“ (Wilno, 1934-1938) ir „Związki komunalne Województwa Wileńskiego w świetle liczb“ (Wilno, 1930-) ir kituose.

Apskrities savitumas. Vilniaus apskritis - sudėtingo likimo, įvairiakalbis, iki šiol gana problemiškas kraštas. Čia, lyginant su kitomis Lietuvos apskritimis, gyvena daugiausia įvairių tautų gyventojų. Apie pusė jų - lietuviai, trečdalis – lenkai, dešimtadalis – rusai. Šis regionas dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių ypač smarkiai patyrė polonizacijos, gudėjimo ir rusifikacijos padarinius. Daug šio krašto gyventojų lietuvių prarado savo protėvių gimtąją kalbą ir tautinę savimonę Ypač gilias žaizdas šiame krašte paliko tarpukario - 1920-1939 m. lenkų okupacijos, taip pat Antrojo pasaulinio karo metų įvykiai. Jie, deja, yra dažnai skirtingai vertinami Lietuvos ir Lenkijos istorikų. taip pat Lietuvoje gyvenančių lietuvių ir lenkų tautybės gyventojų. Iki šiol gana jautrūs (ypač Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose) yra lenkų ir lietuvių kalbos vartojimo ir mokymo, taip pat mokyklų lietuvių ir lenkų dėstomąja kalba klausimai. Reikėtų labiau įsiklausyti į mokslininkų išvadas dėl šio krašto istorijos bei kalbinės padėties susiformavimo ir dabartinės situacijos.

Vilniaus apskritis turi turtingą istorinį ir kultūrinį palikimą. Šioje teritorijoje yra net trys, įvairiais istorijos laikotarpiais buvusios Lietuvos sostinės: dabartinė – Vilnius, senoji Lietuvos sostinė Trakai ir legendinė sostinė Kernavė [22]. Apskrities teritorijoje yra 7 iš 30 Lietuvos regioninių parkų arba jų dalys, taip pat dalis Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos. Čia daug ežerų, ypač Trakų bei Švenčionių rajonuose.

Žvirgždas, Stanislovas.
Vilnijos peizažai. – Vilnius,
1999. Knygos viršelis

Tarpukario metais unikalų Vilnijos kraštovaizdį įamžino fotografijos meistras J. Bulhakas. Dalis jų sudėta į knygą „Vilniaus peizažas“ (Vilnius, 2006). O šių dienų fotomenininkas S. Žvirgždas, savitu žvilgsniu žvelgiantis į šį kraštą, pastebi tai, ko nepamato kiti. Jo be galo subtilios nuotraukos spausdinamos fotografijų albume „Vilnijos peizažai“ (Vilnius, 1999).

Trys Vilniaus apskrities objektai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą: Vilniaus senamiestis (2001 m.), Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.) ir Struvės geodezinis lankas (2005 m.) [19]. Prancūzijos mokslininkai patvirtino, kad šiame regione, Vilniaus rajono Joneikiškių kaime, yra geografinis Europos centras. Toli už Lietuvos ribų garsėja Vilniaus verbos – meno dirbiniai iš sausų augalų, iki šiolei gaminami daugiausia Vilniaus rajone gyvenančių meistrų.

Kiekvienas apskrities rajonas turi kuo didžiuotis ir ką parodyti svečiui. Vertingiausi Vilniaus apskrities istorijos, kultūros ir meno objektai suregistruoti „Kultūros paminklų enciklopedijos“ (Vilnius, 1996-) pirmajame tome, kuris skirtas Rytų Lietuvai.

Bibliotekos (apie Vilniaus apskrities miestų ir rajonų savivaldybių viešąsias bibliotekas žr. prie atskirų rajonų ir miestų).

2006 m. duomenimis, Vilniaus apskrityje veikė 206 viešosios bibliotekos [24].
8-ių Vilniaus apskrities savivaldybių viešųjų bibliotekų metodikos centras, teikiantis metodinę pagalbą šioms bibliotekoms ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsteigtų švietimo įstaigų bibliotekoms, yra Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka [18].

Bibliotekos logotipas (aut. Vilma Dmitrijavienė, 1997)

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka (Trakų g. 10, "Senamiesčio seniūnija") įsteigta 1950 metais. 1955 m. jai buvo suteiktas poeto Adomo Mickevičiaus vardas [17].
Ši biblioteka teikia informacijos ir kultūros paslaugas Vilniaus miesto ir Vilniaus apskrities gyventojams. Bibliotekos paslaugomis kasmet naudojasi apie 23-24 tūkst. įregistruotų vartotojų, apsilanko apie 200 tūkst. lankytojų. Populiariausia yra leidinių skolinimo į namus paslauga. Ja naudojasi per 75 % visų bibliotekos vartotojų. Abonemente per dieną apsilanko iki 700, o visoje bibliotekoje kasdien vidutiniškai būna apie 800 lankytojų.

Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešajai bibliotekai - 50. - Vilnius, 2000. Knygos viršelis

Bibliotekoje sukaupta daugiau nei 500 tūkst. leidinių iš visų žinijos sričių, įvairiomis pasaulio kalbomis. Informacijos skaitykloje yra turtingas informacinių leidinių fondas. Nuo 1998 m. teikiama interneto paslauga. Biblioteka suteikia galimybę naudotis licencijuojamomis duomenų bazėmis. Bendrojoje skaitykloje galima skaityti apie 150 pavadinimų naujų periodinių leidinių bei naudotis vertingu saugyklos fondu. Meno skyrius gali pasiūlyti įvairių albumų, yra filmoteka. Knygų vokiečių kalba yra Austrų – šveicarų – Lichtenšteino kunigaikštystės literatūros skaitykloje. Bibliotekoje kaupiamas Adomo Mickevičiaus kūrinių rinkinys. Nepamiršti ir vaikai – veikia atskiras Vaikų skyrius su specializuotu fondu. Kasmet bibliotekos lankytojams išduodama daugiau nei 0,5 mln. egz. leidinių. Knygų, periodinių ir kitokių leidinių fondas yra papildomas ir atnaujinamas kiekvienais metais įsigyjant 16 - 18 tūkst. egz. naujų dokumentų. Sukauptais ištekliais biblioteka suteikia galimybę pasinaudoti visos Vilniaus apskrities skaitytojams yra – Tarpbibliotekinio abonemento paslauga.

Bibliotekoje dirbamas kraštotyros darbas. Kaupiamas apskrities kraštotyros - Regiono fondas. Jame sukaupta maždaug 2 tūkst. leidinių pavadinimų apie Vilnių ir Vilniaus apskritį (2008 m.). Kraštotyros kartotekoje yra apie 65 tūkst. kortelių, elektroniniame kataloge – apie 14 tūkst. įrašų.

Biblioteka įgyvendina įvairius vietinius ir regioninius projektus. Organizuojami kultūriniai renginiai, veikia Skaitytojų klubas. Organizuojant renginius bendradarbiaujama su kitomis įstaigomis, organizacijomis, užsienio šalių ambasadomis [18].

Apskrities laikraščiai. Visi apskrities rajonai turi savo laikraščius.

Elektrėnų savivaldybėje leidžiami 2 laikraščiai: „Elektrėnų žinios” ir „Elektrėnų kronika“;

Šalčininkų rajone leidžiami laikraščiai: „Šalčios žinios“ (rusų k. - ,,Вести Шальчи“), ,,Mūsų kraštas“ (rusų k. ,,Наш край'') ir “Informacinis biuletenis“ (lenkų k. ,,Biuletyn informacyjny“);

Širvintų rajone leidžiami 4 laikraščiai: „Širvinta" ir „Širvintų kraštas“, „Krašto reklama“, „Krašto naujienos“;

Švenčionių rajone leidžiami 2 laikraščiai: „Žeimenos krantai“ ir "Švenčionių kraštas";

Trakų rajone leidžiami 2 rajoniniai laikraščiai: ,,Galvė“ ir ,,Trakų žemė“;

Ukmergės rajone leidžiami trys laikraščiai: laikraštis „Gimtoji žemė“, nepriklausomas laikraštis Ukmergės krašto visuomenei „Ukmergės žinios“, informacinis – reklaminis savaitraštis „Ukmergė“ bei Ukmergės kultūros metraštis, almanachas "Eskizai".

Vilniaus rajone leidžiamas „Vilniaus krašto savaitraštis“ (lenk. „Tygodnik Wileńszczyzny“).

Vilniaus miestas šiuo metu neturi savo atskiro laikraščio. Aktualiausios miesto problemos gvildenamos dienraščiuose „Vilniaus diena, „Lietuvos ryto“ priede ”Sostinė” ir kt. Nemaža vietos Vilnijos praeičiai ir dabarčiai skiria laikraštis “Voruta”.

Budreckis, Algirdas M. Vilniečių veikla išeivijoje. – Torontas ..., 1995. Knygos viršelis

Kraštiečių organizacijos. 1950 m. Jungtinėse Amerikos valstijose buvo įkurta nepartinė politinės kovos organizacija - Vilniaus krašto lietuvių sąjunga. Į ją susibūrė išeivijoje atsidūrę vilniečiai, tarp jų ir daugelis Lietuvoje garsių žmonių. Gausiausias ir aktyviausias buvo Čikagos skyrius. Veikė sąjungos skyriai Bostone, Detroite, Niujorke, taip pat Kanadoje. Kaip rašoma sąjungos įstatuose, šios organizacijos tikslas – suburti visus Vilniaus krašto bei su Vilniumi susijusius lietuvius „organizuotai dalyvauti viso pasaulio lietuvių pastangose išlaisvinti pavergtą tėvynę ir atkurti Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi“ [2]. Sąjunga rėmė, talkininkavo, padėjo platinti leidžiamas knygas Vilniaus krašto temomis, o vėliau ir pati išleido kelis leidinius, stengėsi palaikyti ir ugdyti Sąjungos narių ir kitų išeivijos lietuvių prisirišimą ir meilę Vilniaus kraštui, jo papročiams. Kasmet buvo rengiama Vilniaus diena, prisimenant skaudžius 1920 m. spalio 9 dienos Vilniaus užgrobimo įvykius, pažymimos valstybinės ir tautinės šventės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visas šios organizacijos archyvas buvo persiųstas į Lietuvą čia veikiančiai „Vilnijos“ draugijai. Vilniaus krašto lietuvių sąjungos veikla 1950-1994 m. išsamiai nagrinėjama dr. A. M. Budreckio knygoje „Vilniečių veikla išeivijoje“ [2].

1988 m. balandį Vilniuje buvo įsteigta „Vilnijos“ draugija. Pagal patvirtintus įstatus ši draugija tęsia ankstesnių lietuvių organizacijų – tarpukariu veikusių Sąjungos Vilniaus kraštui remti, Vilniaus lietuvių komiteto, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, Šv. Kazimiero, Lietuvių mokslo draugijos ir kitų Rytų Lietuvos organizacijų veiklą [4]. Draugija dirba reikšmingą tautos identiteto stiprinimo, lietuvybės ugdymo darbą. Daugelyje Lietuvos rajonų ir miestų veikia draugijos skyriai. Vienas iš šios organizacijos tikslų – padėti etninių žemių lietuviams Gervėčiuose ir Apse (Baltarusija). Prie draugijos buvo įkurtas Senųjų (vėliau Prieškario) vilniečių klubas, po kurio laiko tapęs savarankiška organizacija. Draugija turi švietimo, etninių žemių, atsiminimų, kultūros ir religijos, paminklų apsaugos tautinių mažumų ir kt. grupes. Draugijos rūpesčiu išleista nemaža knygų apie Rytų Lietuvą. „Vilnijos“ iniciatyva minimos Vilniaus krašto istorijai svarbios datos [4].

Vilniaus apskrities kultūros centras. 1992 m. buvo įsteigtas Rytų Lietuvos kultūros centras, kuris nuo 2006 m. vadinamas Vilniaus apskrities kultūros centru. Pagal nuostatus, tai valstybės biudžetinė įstaiga, tenkinanti bendruomenės kultūros poreikius, puoselėjanti ir populiarinanti savitą Vilniaus apskrities etninę kultūrą, vykdanti edukacines ir kultūrines programas, teikianti metodinę paramą kultūros subjektams. Ši įstaiga veikia ne tik Vilniaus apskrityje, bet ir visoje Rytų Lietuvoje. Centro rengiami projektai, organizuojami festivaliai, konkursai, įvairios šventės bei kiti renginiai skatina įvairių regionų kultūrų pažinimą ir skirtingų tautų bendradarbiavimą. Centras bendradarbiauja ir su bibliotekomis. Jo iniciatyva regiono mokyklose vyksta šiuolaikinės literatūros kūrėjų susitikimai iš ciklo „Žodi, paremk mūsų viltį“. Kas pusmetį organizuojami Rytų Lietuvos literatų susitikimai iš ciklo „Gimtosiomis literatų pėdomis...“, taip pat metiniai Rytų Lietuvos literatų konkursai, mažosios knygų mugės. 2005 m. pradėta leisti kraštui aktualių biografinių apybraižų knygų serija „Iškiliųjų alėja“, skirta Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui.

Plati ir įvairiapusė Vilniaus apskrities kultūros centro veikla, taip pat ir informacija apie išleistus leidinius atsispindi šios įstaigos svetainėje:

<http://www.vakc.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=7&Itemid=9 >.

Daugelyje Lenkijos miestų veikia Vilniaus ir Vilniaus krašto mylėtojų draugijos (lenk. „Towarzystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej“) skyriai. Pirmasis šios draugijos skyrius buvo įsteigtas 1988 m. lapkričio mėnesį Torunėje. Draugijos tikslas – palaikyti ryšius su Vilnijoje gyvenančia lenkų bendruomene, teikti jai materialinę ir dvasinę pagalbą. Vėliau įsisteigė draugijos skyriai Varšuvoje, Gdanske, Vroclave ir kituose miestuose [31]. 1988 m. gruodį Bialystoke įsteigta Gardino ir Vilniaus bičiulių draugija (lenk. „Towarzystwo Przyjaciół Grodna i Wilna“) [31]. Ši draugija kelia sau tikslą teikti materialinę ir dvasinę paramą Gardino ir Vilnijos lenkams. 1989 m. draugijos centras perkeltas į Varšuvą.

2009 m. rugpjūčio 9–16 d. Vilniuje vyko Pirmasis pasaulio vilniečių, vadinamųjų vilniukų, suvažiavimas. Vilniukai - tai lenkai, kilę Vilniaus krašto arba čia gyvenę ir kūrę. Tačiau vilniukas nebūtinai kilęs iš Vilniaus ar šiuo metu jame gyvenantis. Svarbu, kad vilniuko šaknys yra Vilniaus krašte – dabartinės Vilniaus apskrities teritorijoje - tarp Vilniaus, Šalčininkų ir Trakų rajonų - ir siekia keliolika kartų. Vilniuko sąvoka, kilusi iš lietuvių ir lenkų tautų istorijos, kai valstybę sudarė Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Pirmasis pasaulio vilniečių suvažiavimas yra nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis. Renginio programa pateikiama šiuo adresu:

<http://www.7md.lt/lt/2009-07-31/europos_kulturos_sostine_2009/zolines_savaite_vilnieciu_kuryba_ir_renginiai.html?print>.

Literatūra ir šaltiniai

1. Apskričių ir valsčių sąrašo pakeitimas // Vyriausybės žinios. - 1939, spalių 30 (Nr. 672), p. 1; Prieiga per internetą:  <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=24722>.
2. Budreckis, Algirdas Martynas. Vilniečių veikla išeivijoje. - Torontas …[etc.: Vilniaus krašto lietuvių sąjunga; Vilnius]. - 191, [1] p.: iliustr.
3. Dėl Vilniaus apskrities valdytojo skyrimo. LR Vyriausybė. Nutarimas 1995 m. kovo 1 d. Nr. 286 // Valstybės žinios. – 1995, Nr. 20, p. 33; Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=16017&p_query=Vilniaus%20apskrit*&p_tr2=2>.
4. Garšva, Kazimieras."Vilnijos" draugijos dvidešimtmetį minint [Vilnius]. - Iliustr. // Voruta. - 2008, bal. 12, p. 1, 7.
5. Gyventojai. Vilniaus teritorinė statistikos valdyba. Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2009-12-02]. Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/vilniussampling/pdf/va/02_Gyventojai.pdf>.
6. Kniūkšta, Pranas. Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba; Lietuvių kalbos draugija. - Vilnius, 1990. - 78, [2] p.
7. Kulbokienė, Veronika. Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės. - Čikaga, 1997. - 228 p.: iliustr., žml.
8. Kviklys, Bronius. Vilniaus apskritis. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. - 2-oji (fotogr.) laida. - Vilnius, 1989. - T. 1, p. 171-226.
9. Lebionka, Juozas. Dėl terminų Vilnija ir Vilniaus kraštas // Voruta. - 1999, saus. 16, p. 3.
10. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas. 1994 m. liepos   19 d. Nr.I-558 [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2009-02-05]. Prieiga per internetą:  <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=5911>.
11. Lietuvos rytai: [straipsnių rinkinys]. - Vilnius, 1993. - 415 p., [4] žml. lap.: iliustr.
12. Pietryčių Lietuva: socialiniai teisiniai aspektai: str. rinkinys. - Vilnius, 1990. - 150 p.: lent.
13. Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba: [straipsnių rinkinys]. - Vilnius, 1992. - 238,[2] p.: iliustr., nat. - Bibliogr. str. gale.
14. Rytų Lietuva = Eastern Lithuania: istorinių bei etnografinių studijų rinkinys. - Chicago, 1980. - 628 p.: iliustr., žml. - (Studia Lituanica ; 4). - Bibliogr. sk. gale.
15. Stanaitis, Algirdas.Vilniaus kraštas ir jo sampratos kaita // Vilniaus miesto istorijos skaitiniai. - Vilnius, 2001. - P. 566-569.
16. Tyla, Antanas. Apskritis: [taip pat apie Vilniaus apskrities istoriją] /Antanas Tyla, Stasys Vansevičius. - Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. - T. 1, p. 676-677.
17. Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešajai bibliotekai - 50 / Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešoji biblioteka . - Vilnius, 2000- 105 p.: iliustr.. - Aut.: Lingė, Algimantas, Pagirienė, Liuda, Rimša, Vytautas, Skuodytė, Alvyda,Tiukšienė, Zita, Zurlys, Petras. - Bibliogr.: p. 62-102.
18. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2009-03-30]. Prieiga per internetą: < http://www.amb.lt >.
19. Vilniaus apskrities viršininko administracija [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2009-03-16]. Prieiga per internetą: <http://www.apskritis.lt/ava/>.
20. Vilniaus apskrities viršininko administracija: [apie pastato architektūrą]. – Iliustr. // Vilnius, 1900-2005: naujosios architektūros gidas. - Vilnius, [2005]. – [ P.] L 5.
21. Vilniaus apskritis. – Iliustr., žml. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. - T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 78-327.
22. Vilniaus apskritis = The county of Vilnius = Вильнюсский уезд: Vilniaus miestas, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, Vilniaus rajonai . - Vilnius, 1999. - 125, [3] p.: iliustr., žml. - Tekstas gretut. liet., angl., rus.
23. Vilniaus apskritis = Vilnius county = Вильнюсский уезд. – Vilnius , 2007. - 96 p.: iliustr., žml. - Gretut. tekstas liet., angl., rus.
24. Vilniaus apskritis: 2006 = Vilnius county: statistikos rinkinys. – Vilnius, 2008. - 172, [1] p.
25. Vilniaus apskritis: [apie herbą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. - Vilnius, 2004. - [D.] 2, p. 39-43.
26. Vilnius ir Vilniaus kraštas: krašto pažinimo pradai. - Kaunas, 1932. - 365, [2] p.: iliustr.
27. Zinkevičius, Zigmas. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. - Vilnius, 1993, p. 6, 160.
28. Zumeris, Bronius. Vilniaus kraštas faktų ir atsiminimų šviesoje: [apie lietuviškų žemių užgrobimą, lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, lietuvybės slopinimą]. - Žml. - Santr. pranc. - Bibliogr. išnašose. // Lietuvių katalikų Mokslo akademijos metraštis = Études de l'Académie Lituanienne Catholique des Sciences / Lietuvių katalikų mokslo akademija. – T. 3 (1967), p. 267-361.
29. Kniūkšta, Pranas. Wileńszczyzna i język litewski. – Vilnius,1990. - 92, [2] p.
30. Turska, Halina. O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie = О происхождении польскоязычных ареалов в Вильнюсском крае. - Vilnius, 1995, p. 72.
31. Wileńska encyklopedia, 1939-2005. - Warszawa, 2007. - 702 p. - Bibliogr. įžangos tekste ir str. gale. - R-klė: p. 686-701.
32. Wilno i ziemia Wileńska: zarys monograficzny. – Wilno, 1930. - 2 t.: iliustr., žml.
33. Wilno - Wileńszcyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur ( konferencija) (1989; Bialystok, Polska) Wilno - Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur: materiały I międzynarodowej konferencji, Białystok 21-24 IX 1989 w czterech tomach. - Białystok, 1992. - 4 t.: iliustr.
34. Кнюкшта, Пранас. Вильнюсский край и литовский язык; Общество литовского языка; [перевод с литовского языка Г. Юренене]. - Вильнюс, 1990. - 92, [4] p.

Parengė: Nijolė Sisaitė, Zita Tiukšienė (VAVB), 2008