Abraomas Hanibalas (Avram Gannibal / Абрам Петрович Ганнибал)

Леец, Георг Александрович. Абрам Петрович Ганнибал: биографическое исследование. − Таллин, 1984. Knygos viršelis

Леец, Георг Александрович. Абрам Петрович Ганнибал: биографическое исследование. − Таллин, 1984. Knygos viršelis

Abraomo Hanibalo biografijoje daug neaiškumų, literatūroje pateikiami duomenys nėra tikslūs ar patikimi. Tiksli gimimo data neaiški, žinoma, jog jis gimė Lagone, dabartinės Etiopijos teritorijoje, kunigaikščio šeimoje, buvo jauniausias sūnus, jo vardas buvo Ibrahimas [2, 10]. Kai jam buvo septyneri metai, Osmanų imperijos sultonas (Mustafa II arba Ahmed III) paėmė jį į nelaisvę Konstantinopolyje (dab. Stambulas) [8]. 1705 m. Hanibalą išpirko Rusijos ambasadoriaus atstovas ir išvežė jį į Rusiją [2, 8]. Teigiama, kad Rusijos caras Petras I, įsigeidė turėti „juodąjį tarną“, kurį pavadino Hanibalo – Kartaginos karvedžio – vardu [8, 10]. Petras I Hanibalą įsivaikino ir augino kartu su kitais savo vaikais. Teigiama, kad po krikšto 1705 ar 1707 m. Ibrahimui suteiktas Abraomo vardas [10]. Iki 1717 m. A. Hanibalas buvo caro kamerdineris, vėliau išsiųstas į Paryžių, kur mokėsi artilerijos mokykloje [5]. A. Hanibalas kovojo Prancūzijos karaliaus Liudviko XV gretose prieš Liudviko dėdę Ispanų karalių Filipą V – už tai jam paskirtas kapitono laipsnis. 1722 m baigęs mokslus grįžo atgal Rusiją. Po Petro I mirties, Hanibalas buvo ištremtas į Sibirą. Vėliau, dėl sukauptos karo inžinerijos patirties, jam leista sugrįžti [8]. Rusiją ėmus valdyti Petro I dukteriai Elžbietai, Hanibalas 1742-1752 m. buvo paskirtas Revelio (dab. Talinas) oberkomendantu [5]. 1726 m. jis parašė knygą apie karo inžinerijos meną [8].

Фейнберг, Илья Львович. Абрам Петрович Ганнибал −- прадед Пушкина. − Москва, 1983. Knygos viršelis

Фейнберг, Илья Львович. Абрам Петрович Ганнибал −- прадед Пушкина. − Москва, 1983. Knygos viršelis

Hanibalas buvo vedęs du kartus [8]. 1731 m. jis susituokė su pirmają savo žmona graike Evdokia Dioper; antrąkart 1736 m. jis vedė Estijos vokietę Kristiną Reginą Šioberg (Christina Regina Schöberg), su kuria jis susilaukė 10 arba 11 vaikų [5, 6, 8]. Trečiasis jų sūnus Osipas vėliau susilaukė dukters Nadeždos Osipovnos Hanibal – garsaus rusų poeto Aleksandro Puškino motinos [6, 10]. A. Puškinas didžiavosi savo afrikietiška kilme ir vienoje iš savo apysakų pavaizdavo ir A. Hanibalą [5, 9]. 1762 m. Hanibalas išėjo į pensiją. 1781 m. mirė buvusioje Suidoje (dabar tai vietovė prie Sankt Peterburgo).

Apie A. Hanibalo gyvenimą ir veiklą išleistos kelios monografijos rusų kalba: Георг Александрович Леец „Абрам Петрович Ганнибал: биографическое исследование“ [8], Илья Львович Фейнберг „Абрам Петрович Ганнибал – прадед Пушкина: разыскания и материалы“ [10]. Teigiama, kad pats A. Hanibalas yra parašęs savo autobiografiją vokiečių kalba [6].

Vilniuje XIX a. vid., „Muravjovo koriko” laikais, prie Šv. Paraskevijos / Piatnicos cerkvės, esančios Didžiosios ir Bokšto gatvių kampe („Senamiesčio seniūnija“), buvo pritvirtinta memorialinė lenta, kurioje rusų kalba rašoma, kad „Šioje cerkvėje imperatorius Petras Didysis 1705 m. klausė padėkos maldos už pergalę prieš Karlo XII karius, padovanojo jai iš švedų atimtą vėliavą ir joje pakrikštijo Afrikietį Hanibalą – mūsų garsiojo poeto A. S. Puškino senelį” [1, 3, 8]. Beje, istoriniai dokumentai krikštijimo fakto šioje bažnyčioje nepatvirtina. Tai laikoma viena iš Vilniaus legendų [3, 4].

2011 m. gegužės 5 dieną Vilniuje,  Šv. Paraskevijos / Piatnickajos cerkvės kiemelyje (Didžiosios ir Bokšto gatvių sankirta, Didžioji g. 2, „Senamiesčio seniūnija“), buvo atidengtas paminklas, skirtas rusų poetui Aleksandrui Puškinui ir jo proseneliui Abraomui Hanibalui (skulpt. Vytautas Nalivaika) [7]. Tai 3 m aukščio bronzinė skulptūra, vaizduojanti du delnus, kuriuose įspausti A. Puškino ir  A. Hanibalo portretai [7].

A. Hanibalo atminimas memorialine lenta įamžintas ir Taline (Estija), kur jis gyveno ir dirbo [8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baužienė, Morta. Piatnickos cerkvė išgyveno ir garų malonę, ir gaisrus bei panieką. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1999, bal. 29, priedas „Sostinė“, p. 4.
2. Gannibal Abram. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 6,  p. 410.
3. Jucys, Gediminas. Legenda ar tikrovė: [dėl legendos apie Hanibalo krikštą Vilniuje] // Vilniaus balsas. – 1989, Nr. 8, p. 4.
4. Jurginis, Juozas. Istorija ir poezija. // Jurginis, Juozas. Istorija ir poezija : kultūros istorijos etiudai. – Vilnius, 1969. – P. 185.
5. Venclova, Tomas. Gannibal (Hannibal) Avram. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai.. – Vilnius, 2006. – P. 91-92, 99.
6. Bajor, Alwida Antonina.  Legendarny Afrykańczyk w Wilnie ochrzczony; „Inostraniec”; Afrykański słoń i … polski orzeł; Synowie i wnukowie „arapa” Piotra Wielkiego; Generał i „biesszabasznyje kutiły”; Pradziad, ale – nie ten… : [apie A. Hanibalą ir jo palikuonis]. – Iliustr. // Kurier Wileński.  – 2000, 27-29 stycznia; 1-3 lutego.
7. Зверко, Наталия. В Вильнюсе открыт памятник Пушкину и Ганнибалу. ru.delfi.lt [interaktyvus] 1999-2011 [žiūrėta 2011-06-21]. Prieiga per internetą: <http://ru.delfi.lt/news/live/v-vilnyuse-otkryt-pamyatnik-pushkinu-i-gannibalu.d?id=45134615>
8. Леец, Георг Александрович. Абрам Петрович Ганнибал : биогр. исслед. – Таллин, 1984. – 192 p., [8] iliustr. lap. : iliustr.
9. Пушкин, Александр Сергеевич. Полное собрание сочинений. 1837-1937.  –  Т. 12: Критика. Автобиография. –  Москва, 1949, c. 312.
10. Фейнберг, Илья Львович. Абрам Петрович Ганнибал – прадед Пушкина : разыскания и материалы. – Москва, 1983. – 126, [2] p., [8] iliustr.

Parengė: Žydrūnė Šaulianskaitė (VAVB), 2011

Dalintis straipsniu: