Adamas Stankevičius (Адам Станкевiч)

Ксëндз Адам Станкевiч: у 25-ыя угодкi сьвяшчэнства i беларускай нацыянальнай дзейнасьцi (10.1.1915-10.1.1940). – Vilnius, 1940. Knygos viršelis

Mokėsi Ašmenos (Baltarusija) mokykloje. 1910 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1914 m. buvo įšventintas į kunigus. 1917 m. Sankt Peterburge su kitais visuomenės veikėjais įsteigė katalikų savaitraštį baltarusių kalba „Krynica“ (vėliau pervadintas „Belaruskaja krynica“), kurį vėliau, iki 1940 m., leido Vilniuje. Buvo Baltarusijos krikščionių demokratų partijos vienas įkūrėjų [4]. 1918 m. baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. 1918–1949 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1922–1930 m. buvo renkamas į Lenkijos Seimą kaip nacionalinių mažumų atstovas. Aktyviai dalyvavo baltarusių visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1921–1938 m. buvo Baltarusių kalbos draugijos vadovas, 1936–1938 m. – Baltarusių ūkio ir kultūros instituto direktorius, 1939–1940 m. – Baltarusių centro Lietuvoje vadovas. Keičiantis valdžioms kunigas ne kartą buvo suimtas. 1938 m. už baltarusišką tautinę kultūrinę veiklą lenkų valdžios buvo ištremtas į Slanimą (Baltarusija). 1939 m. kurį laiką gyveno Kaune, o spalį, Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, čia sugrįžo ir A. Stankevičius. 1941 m. ir 1944 m. buvo sovietų saugumo suimtas ir vėl paleistas. Sovietai, atsižvelgdami į kunigo didelį autoritetą tarp tikinčiųjų, pasiūlė A. Stankevičiui įsteigti ir vadovauti Baltarusijos autokefalinei katalikų bažnyčiai, kuri būtų nepavaldi Vatikanui. Kunigas atsisakė skaldyti Katalikų Bažnyčią. 1949 m. jis vėl buvo suimtas, nuteistas 25 metus kalėti – „už šnipinėjimą Japonijos naudai“. Iš pradžių buvo kalinamas Lukiškėse, vėliau Taišeto Azarlage (Irkutsko sr., Rusija). A. Stankevičius mirė 1949 m. gruodžio 10 d. Palaidotas netoli lagerio, kapinėse prie Ševčenkos kaimo (Rusija). Ant jo kapo buvo pastatytas mažas stulpelis su A. Stankevičiaus lageryje turėtu kalinio numeriu „Nr. 343“ [1, 2, 3]. Jo gimtinėje Arlianiatuose, kur palaidota kunigo motina Antanina Stankevič (1856–1944) ir  pastatytas ankapinis paminklas, įamžintas ir sūnaus atminimas [7].

A. Stankevičius išleido 19 knygų ir brošiūrų tikybos, istorijos, literatūros, kritikos, filologijos temomis. Religines, dvasines problemas jis jungė su tautinėmis. Atskirais leidiniais išleido: „Gimtoji kalba bažnyčiose“ („Rodnaja mowa u swiatyniach“, 1929 m.), „Dievo žodis: paskaitos, evangelijos ir pamokslai sekmadieniais ir per šventes“ („Božae slova: lekcyji, ėvangelii i pramovy na njadzeli i s`vjaty“, 1938 m.), „Baltarusių krikščioniškas judėjimas“ („Bielaruski chryscijanski ruch“, 1939 m.), „Mokykis melstis“ („Vučysja malicca“, 1940 m.), „Krikščionybė ir baltarusių tauta“ („Chryscijanstva i belaruski narod“, 1940 m.). Parašė knygas „Daktaras Pranciškus Skorina, pirmasis Baltarusijos spaustuvininkas 1525–1925“ („Doktor Francišak Skaryna, pieršy drukar Belarusi 1525–1925“, 1925 m.), „Baltarusių kalba Baltarusijos mokyklose XVI–XVII a.“ („Belaruskaja mova ŭ školach Belarusi XVI–XVII st.“, 1928 m.), „Pranciškus Baguševičius, jo gyvenimas ir kūryba“ („Francis Bahušewič: Jaho žyćcio i tworčaść“, 1930 m.), „Kazimieras Svajakas. Jo ideologijos apybraižos“ („Kazimier Swajak: narysy ab jahonaj ideolohii: u 5-yja uhodki smiercy“, 1931 m.), „Kazimiero Svajako gyvenimas ir veikla“ („З жыцьця i дзейнасьцi Казiмера Сваяка: у дзесятыя ўгодкi яго сьмерцi“, 1936 m.), „Michalas Zabeida-Sumickis ir baltarusių liaudies daina“ („Michal Zabejda-Sumicki i belaruskaja narodnaja pesnja“, 1938 m.). A. Stankevičius aktyviai domėjosi Baltarusijos istorija. Parašė studijas: „Vytautas Didysis ir baltarusiai“ („Vitaŭt Vjaliki i belarusi“, 1930 m.), „Kostas Kalinauskas, „Mužyckaja praŭda“ ir Baltarusijos nepriklausomybės idėja“ („Kastus` Kalinoŭski, „Mužyckaja praŭda“ i ideja nezaležnasci Belarusi“, 1933 m.), „Apie Baltarusijos politinio išsivadavimo istoriją“ (1934 m.).
Planavo parašyti penkių dalių „Baltarusijos istoriją“, bet spėjo parašyti tik dvi dalis. Parašė penkių veiksmų pjesę apie kaimo gyvenimą „Janka Kancava“.
Skelbė straipsnius „Naša Niva“, „Svetać“, „Dziannica“, „Goman“ ir kituose baltarusių laikraščiuose.
Į baltarusių kalbą išvertė Jeronimo Cicėno straipsnį „Apie šalį, kuri laisvai gyvena“ [apie tarpukario Lietuvą], P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja“ ištrauką [1, 2, 3].
A. Stankevičiaus rankraštiniai darbai saugomi „Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Centrinėje mokslinėje J. Kolaso bibliotekoje“. Tarp rankraščių yra ir memorandumas baltarusių kalba SSSR Aukščiausiajai Tarybai dėl Baltarusijos Katalikų Bažnyčios subaltarusinimo „Katalikų Bažnyčios problemos Baltarusijos SSR“ (1944 m.), rusų kalba „Katalikų problema Baltarusijos SSR. SSRS vyriausybės žiniai“ (1945 m.) ir „Katalikų klausimas SSSR ir šios problemos išsprendimas“ (1947 m.). Specialistai teigia, kad iš tų trijų raštų galima parengti „Baltarusių katalikų istoriją“ [3].

Луцкевiч, Лявон, Войцiк, Галiна. Адам Станкевiч. – Вiльня, 2002. Knygos viršelis

Lietuvių kalba literatūros apie A. Stankevičių yra nedaug. Apie kunigą rašoma enciklopediniame leidinyje „Lietuva“ [1], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2], periodikoje. Apie A. Stankevičių baltarusių ir lietuvių kalbomis rašoma elektroniniame leidinyje „Беларускія старонкі Вільні = Vilniaus gudų puslapiai“ [4].
1940 m. Vilniuje baltarusių kalba išleista knyga „Ксëндз Адам Станкевiч: у 25-ыя угодкi сьвяшчэнства i беларускай нацыянальнай дзейнасьцi (10.1.1915-10.1.1940)“ („Kunigas Adamas Stankevičius: 25 kunigystės ir baltarusių tautinės veiklos metai (1915 10 01 – 1940 10 01)“ [6]. 2002 m. Vilniuje išleista visuomenės ir kultūros veikėjo, pedagogo, memuaristo Liavono Luckevičiaus ir filologės, visuomenės ir kultūros veikėjos Halinos Voicik nedidelės apimties knygelė baltarusių kalba  „Адам Станкевiч“ („Adamas Stankevičius“) [7]. Leidimą finansiškai parėmė kunigo žemietis, LR Seimo narys Vaclavas Stankevičius. Leidinyje pateikiama A. Stankevičiaus biografija, aptariama jo veikla, taip pat ir Vilniuje. Pateikiama senų nuotraukų. 2004 m. Minske išspausdinta baltarusių tyrinėtojo Vladimiro Konano knyga „Ксëндз Адам Станкевiч i каталіцкае адраджэнне ў Беларусі“ („Kunigas Adamas Stankevičius ir katalikybės atgimimas Baltarusijoje“ (Мінск, 2004). Buvusio Vilniaus baltarusių gimnazijos moksleivio, mokslininko etnografo Marijano Peciukevič (Марыян Пецюкевiч) atsiminimų knygoje „У пошуках зачараваных скарбаў” (Вiльня, 1998) rašoma apie gimnazijos 1922–1927 m. laikotarpį ir čia tuo metu dėsčiusį A. Stankevičių.
Leidinyje „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945“ apie A. Stankevičių paskelbtas Halinos Voicik straipsnis baltarusių kalba [5]. Knygoje pateikta ir straipsnio santrauka lietuvių kalba. Apie kunigo veiklą rašoma filologo, humanitarinių mokslų daktaro Aleksandro Adamkovičiaus knygoje „Беларусы ў Лiтве: учора i сëння“ („Baltarusiai Lietuvoje: vakar ir šiandien“) (Вiльня, 2010).

A. Stankevičius daug metų gyveno ir dirbo Vilniuje. 1910–1914 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1918 m. iš Sankt Peterburgo grįžo į Lietuvą. Iki 1949 m. gyveno Vilniuje. Manoma, kad kunigas yra gyvenęs Polocko gatvės 9-ame name [7]. Nuo 1919 m. laikė mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje, nuo 1921 m. sakė pamokslus baltarusių kalba [4]. Jis buvo vienas iš našlaičių prieglaudos baltarusių vaikams Vilniuje įsteigėjų [7]. 1928–1939 m. Vilniuje leido ir redagavo katalikų pakraipos laikraštį „Chryscijanskaja dumka“, leido laikraščius „Šljach moladzi“, „Samapomač“, „Kalosse“. Buvo vienas iš P. Skorinos baltarusių spaustuvės įkūrėjų. 1928 m. įsteigė baltarusių katalikų leidyklą. 1919–1944 m. su pertraukomis dirbo Vilniaus baltarusių gimnazijoje. Dėstė katalikams tikybą, lotynų kalbą, logiką ir psichologiją. Antrojo pasaulinio karo metais buvo šios gimnazijos direktorius. 1942 m. dirbo vertėju Vilniaus kunigų seminarijoje. Vokiečių okupacijos metais buvo Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios klebonas. 1949 m. sovietų valdžios buvo suimtas ir išvežtas į Taišeto lagerį [1, 2, 3].

2007 m. Vilniuje, ant buvusios Vilniaus baltarusių gimnazijos pastato (Aušros vartų g. 7, Senamiesčio seniūnija), A. Stankevičiaus atminimui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Ričardas Gruša). Lentoje iškaltas kunigo bareljefas ir įrašas lietuvių ir baltarusių kalbomis: „Kun. klebonas Adomas Stankievičius bolševikų teroro auka, 1891–1949“ [3, 4].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Lapinskienė, Alma. Stankevič Adam // Lietuva. – Vilnius, 2015. – T. 4, p. 357.
2. Lapinskienė, Alma. Stankevič Adam // Visuotinė lietuvių enciklopedija. –Vilnius, 2012. – T. 22, p. 448.
3. Žeimantas, Vytautas. Adomas Stankevičius – baltarusių švietėjas kalbėjęs ir lietuviškai. – Iliustr. // Voruta. – 2015, bal. 25, p. 13; geg. 30, p. 13; birž. 27, p. 13.
4. Беларускія старонкі Вільні = Vilniaus gudų puslapiai [aut. Атаманчык Кірыл]. vilnia.by.com: [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2017-12-06]. Prieiga per internetą: <http://vilnia-by.com/files/Niezal_s.pdf>.
5. Войцик, Галiна. Феномен кс. Адама Станкевiча. – Santr. liet. // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945. – Vilnius, 2006. – P. 95-101.
6. Ксëндз Адам Станкевiч: у 25-ыя угодкi сьвяшчэнства i беларускай нацыянальнай дзейнасьцi (10.1.1915-10.1.1940). – Vilnius, 1940. – 101 p.: iliustr.
7. Луцкевiч, Лявон. Адам Станкевiч / Лявон Луцкевiч, Галiна Войцiк. – Вiльня, 2002. – 23 p.: iliustr., faks.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2017

Dalintis straipsniu: