Albertas Goštautas (Olbracht Marcinowicz Gasztołd)

Alberto Goštauto portretas. Nuotr. iš kn.: Lietuvos didikai. – Kaunas, 2011, p. 76.

Tiksli Alberto Goštauto gimimo data ir vieta nėra žinoma. Veikiausiai būsimasis Lietuvos didysis kancleris gimė Kijeve, kurio vaivada tuo metu buvo jo tėvas Martynas Goštautas. Pirmuosius gyvenimo dešimtmečius Albertas Goštautas praleido kelionėse po LDK žemes, lankydamas gausias tėvonijas Ašmenos paviete ir Palenkėje bei valdovo dvarą Krokuvoje, kuriame to meto dvaro ir riterių kultūros papročiu buvo ugdomi diduomenės sūnūs ir dukterys. Gyvendamas Krokuvoje, studijavo pas žymiausius vietos universiteto profesorius. A. Goštautas turėjo vienturtį sūnų Stanislovą, kuris buvo vedęs Barborą Radvilaitę [12].

A. Goštautas užėmė svarbius postus Lietuvos valstybinėje ir karinėje tarnyboje. 1503–1509 m. ėjo LDK didžiojo kunigaikščio rūmų taurininko ir Naugarduko vietininko pareigas. Dalyvavo ne vienoje sėkmingų karinių operacijų: 1506 m. atmušė Krymo totorių puolimą, 1507 m. gynė Smolenską nuo Maskvos Didžiosios LDK, saugojo didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo iždą nuo Mykolo Glinskio sąmokslininkų. Nuo 1513 m. A. Goštautas ėjo Bielsko, nuo 1515 m. – Mozyriaus seniūno, nuo 1511 m. iki 1514 m. – Naugarduko vaivados, nuo 1513 m. – Polocko vaivados, nuo 1519 m. – Trakų vaivados, nuo 1523 m. – Darsūniškio valdytojo, o nuo 1525 m. – Borisovo seniūno pareigas. 1522 m. didikas tapo Vilniaus vaivada ir Lietuvos didžiuoju kancleriu, jam buvo suteiktas Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V Geranainių grafo titulas [2, 4, 5]. Albertas Goštautas mirė 1539 m. gruodį, palaidotas Vilniaus katedroje. Išlikęs monumentalus renesansinis A. Goštauto antkapinis paminklas, sukurtas apie 1535–1541 m. pagal A. Goštauto sūnaus Stanislovo užsakymą, jo giminės funduotoje ir šiuo vardu vadinamoje Vilniaus katedros koplyčioje. Antkapinės plokštės bareljefe meistriškai iškalta A. Goštauto figūra. Antkapio reljefo autorius italų skulptorius Bernardinas Dzanobis da Džanotis (Bernardinus Zanobi da Gianotti). Iš paminklo teliko marmurinė plokštė, buvusi pagrindinė paminklo dalis, ji buvo įrėminta į architektūrinę dalį. Tai vienas iš seniausių paminklų Vilniuje [3, 11, 12]. A. Goštauto palaikai buvo iškilmingai perlaidoti 1989 m. [13].

Modlitewnik Olbrachta Gasztołda kanclerza wielkiego litewskiego 1528 r.: facsimile. Poznań, 2015. Knygos viršelis

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didiką, Geranainių grafą A. Goštautą galėtume laikyti svarbiausia XVI a. mūsų šalies figūra, kurios dėka Lietuvoje buvo pradėti kloti tvaraus valstybingumo pamatai – parengtas Pirmasis Lietuvos Statutas [13]. A. Goštautas rūpinosi esminiu valstybės identitetu – ne tik teritorijos vientisumu, bet ir lietuvių kalbos platesniu vartojimu, papročių išsaugojimu, dvarų nuosavybės išlaikymu Lietuvos bajorijos nuosavybėje. Goštautų dvare gimė ir vienas svarbiausių Lietuvos istorijos metraščių – vadinamoji Bychovco kronika. Jis rašė poleminės politinės publicistikos veikalus („Memorialas“, 1525) [7, 8]. Turėjo gausią tais laikais biblioteką, kurios kataloge buvo pažymėta 71 knyga. Ypač žymi yra, išlikusi iki mūsų laikų, A. Goštauto maldaknygė „Modlitewnik Olbrachta Gasztołda kanclerza wielkiego litewskiego 1528 r.“ [16].

Apie Alberto Goštauto gyvenimą ir veiklą daug diskutuoja Lietuvos ir kitų šalių istorikai. Alberto Goštauto  biografija plačiai nagrinėjama lenkų istorikės Marijos Kuzminskos (Maria Kuźmińska) tarpukariu m. išleistoje knygoje Olbracht Marcinowicz Gasztold“ (Wilno, 1928). Šis mokslininkės veikalas iš pradžių buvo spausdinamas Vilniaus mokslo bičiulių leidinyje „Ateneum Wileńskie“ [14, 15]. Apie Goštautą taip pat rašoma leidinyje „Lietuvos didikai“ [12], „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), Rimutės Morozovienės knygoje, „Asmenybės istorijos pamokose“ [9], Broniaus Genzelio straipsnių rinkinyjeSocialinės ir politinės minties raida Lietuvoje“ [5], Rimvydo Petrausko knygoje Galia ir tradicija“ [10], dailininko, menotyrininko Vido Poškaus „Nedingęs Vilnius“ [11], Antano Rimvydo Čaplinsko knygose „Vilniaus gatvės“ (Vilnius, 2000) ir „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [3], elektroniniame Raimundo Baltėno leidinyje „Haraburdų genealogija“ [3] ir kt. Didiko biografija pateikiama „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [6]. RinkinyjePirmasis Lietuvos Statutas ir epocha“ yra istoriko Stasio Lazutkos straipsnis apie istorinį Alberto Goštauto vaidmenį kodifikuojant Pirmąjį Lietuvos Statutą. Leidinio „Knygotyra“ 41 tome spausdinamas Kęstučio Gudmanto straipsnis „Alberto Goštauto biblioteka ir Lietuvos metraščiai“ [7]. Yra informacijos internete.

Liubavo dvarą netoli Vilniaus (dabar Vilniaus rajono teritorija) Goštautai valdė jau nuo XV a. pradžios, nuo Alberto senelio Jono Goštauto (apie 1383 m. – prieš 1458 m.), buvusio didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Švitrigailos rūmų maršalkos, laikų. J. Goštautas yra ir pirmasis žinomas Liubavo dvaro savininkas, greičiausiai už nuopelnus valstybei dvarą gavęs iš paties kunigaikščio Vytauto. Taigi, A. Goštautas jautė Lietuvą: baltiškasis pradas jam atrodė vertas rūpesčio. Deja, išnykus Goštautų giminei, aukščiausio rango didikų, besirūpinančių lietuvių kalba, Lietuvoje nebeatsirado [2].

2018 m. rugsėjo 22 d. Liubavo dvaro muziejuje, oficinoje (Liubavo kaimas, Vilniaus r.) Baltų vienybės dienos proga visuomenei buvo pristatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjui, grafui Albertui Goštautui atminti skirta skulptūra [2]. Skulptūra sukurta LDK kanclerio A. Goštauto antkapinės plokštės, esančios Vilniaus katedroje, bareljefo motyvais. Skulptūros autoriai  skulptoriai Zigmondas Raicevičius (1951–2018) ir  Gintaras Karosas.

A. Goštauto nuopelnai pagerbti įrašant jo vardą tarp šimto iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio asmenybių. Vilniuje, Vingio parke esančioje Tado Gutausko 2009 m. sukurtoje skulptūroje „Vienybės medis“ iškaltas ir A. Goštauto vardas [12].

Vilniaus rajono savivaldybės taryba istorinį akmenų rieduliais grįstą kelią iš Vilniaus į Liubavo dvaro sodybą pavadino Didikų Goštautų keliu [1].

XV a. kurį laiką Goštautų vardu Vilniuje vadinta Vokiečių gatvė. 1990 m. Vilniaus mieste Alberto Goštauto vardu pavadinta viena iš Naujamiesčio gatvių [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. A. Goštautas – šviesos riteris, nešantis Lietuvos vėliavą: [apie A. Goštautą, minima 2018 m. rugsėjo 22 d. Liubavo dvaro muziejuje, oficinoje (Vilniaus r.), Baltų vienybės dienos proga, pristatytą Lietuvos didžiosios kunigaikštystės veikėjui, grafui Albertui Goštautui atminti skirta skulptūra]. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2018, rugs. 4/7 (Nr. 187/189), p. 6.
2. Albertui Goštautui atminti skirtos skulptūros pristatymas: [interaktyvus]. 2018 [žiūrėta 2018-11-15]. Prieiga per internetą: <www.turizmas.lt/straipsniai/Albertui-Go%C5%A1tautui-atminti-skirtos-skulpt%C5%ABros-pristatymas/13242>.
3. Baltėnas, Raimundas. Goštautai ir Geranainys // Baltėnas, Raimundas. Haraburdų genealogija. – 2016, p. 16-17 [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-04-30]. Prieiga per internetą: <https://www.genealogija.org/images/pdf/Haraburdu_Bieliausku_genealogija_2016.pdf>.
4. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Goštautas Albertas (1480–1539 12): Vilniaus vaivada, LDK kancleris. – Iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 132.
5. Genzelis, Bronislovas. Albertas Goštautas ir jo aplinka. – Bibliogr. išnašose // Genzelis, Bronius. Socialinės ir politinės minties raida Lietuvoje. – Vilnius, 2005. – P. 34-46.
6. Gudavičius, Edvardas. Albertas Goštautas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 7, p. 17-18.
7. Gudmantas, Kęstutis. Alberto Goštauto biblioteka ir Lietuvos metraščiai. – Santr. angl. – Bibliogr.: 55 pavad. // Knygotyra. – T. 41 (2003), p. 9-24.
8. Jovaišas, Albinas. Lūžis renesanso epochoje. – Iliustr. // Jovaišas, Albinas. Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas. – Vilnius, 2009. – P. 41-47.
9. Morozovienė, Rimutė. Albertas Goštautas: ?-1539 m. // Morozovienė, Rimutė. Asmenybės istorijos pamokose. – Vilnius, [2000]. – P. 175-177.
10. Petrauskas, Rimvydas. Goštautai: trumpa didelės giminės istorija. – Iliustr. – Bibliogr.: 6 pavad. ir išnašose // Petrauskas, Rimvydas. Galia ir tradicija. – Vilnius, [2016]. – P. 15-36.
11. Poškus, Vidas. Goštautas kaip kolona: [apie Vilniaus vaivados Alberto Goštauto antkapio plokštę Vilniaus arkikatedroje]. – Iliustr. // Poškus, Vidas. Nedingęs Vilnius. – Vilnius, 2016. – P. 32-34.
12. Ragauskienė, Raimonda. VI. Goštautai: [apie Albertą Goštautą, p. 76-80]. – Iliustr. // Lietuvos didikai: [enciklopedinis žinynas]. – Kaunas, 2011. – P. 66-83.
13. Vitkauskienė, Birutė Rūta. Alberto Goštauto kryžius: [apie A. Goštautą ir jo Arkikatedrai dovanotą krištolinį kryžių, dabar saugomą Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje]. – Iliustr. // Katalikų pasaulis. – 1990, Nr. 15, p. 3 (virš).
14. Kuźmińska, Maria. Olbracht Marcinowicz Gasztold. – Bibliogr. išnašose // Ateneum Wileńskie. – Wilno, 1927. – R. 4, z. 13, p. 349-391.
15. Kuźmińska, Maria. Olbracht Marcinowicz Gasztold. – Lent., žml. – Bibliogr. išnašose // Ateneum Wileńskie. – Wilno, 1928. – R. 5, z. 14, p. 120-174.
16. Modlitewnik Olbrachta Gasztołda kanclerza wielkiego litewskiego 1528 r.: facsimile. – Poznań, 2015. – 87, [3] p., [470] faks. p. – Dalis teksto angl., lot.
17. Lazutka, Stasys. Историческая роль Альбертаса Гоштаутаса в кодификации Первого Литовского Статута = Istorinis Alberto Goštauto vaidmuo kodifikuojant Pirmąjį Lietuvos Statutą / Станисловас Лазутка. – Santr. liet. – Bibliogr. išnašose // Pirmasis Lietuvos Statutas ir epocha. – Vilnius, 2005. – P. 14-20.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2019

Dalintis straipsniu: