Aldona Liobytė

Devyniadarbė literatė Aldona Liobytė. – Vilnius, 2019. Knygos viršelis

1932 m. baigė Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją. Iki 1935 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete (dabar Vilniaus universitetas) studijavo lenkų kalbą ir literatūrą. 1935–1939 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Įstojo į „Vilnijos“ korporaciją, vienijančią Kaune studijuojančius vilniečius. 1939 m. rudenį išlaikiusi universitete baigiamuosius egzaminus, bet nespėjusi apsiginti diplominio darbo, grįžo į Vilnių. Iki 1941 m. dirbo Vilniaus 6-ojoje lenkų mergaičių gimnazijoje. 1941–1945 m. buvo keliaujančio „Vaidilos“ teatro, 1945–1949 m. – Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro aktorė. Iki 1961 m. dirbo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijoje. 1975 m. buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios kultūros veikėjos garbės vardas. 1985 m. apdovanota Lietuvos respublikine premija. A. Liobytė mirė 1985 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse [6, 9, 10].

A. Liobytė kūrė pjeses vaikams ir jaunimui liaudies pasakų motyvais. Pjesėse „Kupriukas muzikantas“ (1955 m.), „Meškos trobelė“ (1956 m.), „Trys negražios karalaitės“ (1967 m.), „Kuršiukas“ (1971 m.), „Devyniabrolė“ (1973 m.), „Aukso obuolys“ (1978 m.) atgaivino liaudiško vaizdingo žodžio spontaniškumą, folklorizuotą pasakojimą pritaikė teatrinei žaismei, pereinančiai į balagano ir farso siautulį. Išleido literatūriškai stilizuotų liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959 m.), „Gulbė karaliaus pati“ (1963 m.), „Nė velnio nebijau“ (1964 m.), apsakymų rinkinį vaikams „Tėveli, būk mažas“ (1973 m.). Po rašytojos mirties archyvuose surasta ir išleista apysaka pasaka „Kiškelis Baltakakliukas“ (2005 m.). A. Liobytės knygų vaikams išversta į anglų, čekų, gruzinų, ispanų, rusų, slovakų, švedų, vokiečių kalbas.
Su režisiere Kazimiera Kymantaite inscenizavo P. Cvirkos romanus „Žemė maitintoja“ (past. 1950 m.), „Meisteris ir sūnūs“ (past. 1965 m.), A. Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“ (past. 1956 m.). Su kompozitoriumi Julium Juzeliūnu parengė operos libretą pagal V. Mykolaičio-Putino romaną „Sukilėliai“ (past. 1977). Rašė impulsyvios stilistikos recenzijas ir lenkų literatūrinės spaudos apžvalgas, išsiskiriančias vidiniu artistiškumu, neįprastu lietuvių kritikoje. Išvertė lenkų, italų, prancūzų, rusų, švedų vaikų literatūros klasikos [4, 9, 10].

Aldona Liobytė (1915–1985): korespondencijos fragmentai. – Vilnius, [2015]. Knygos viršelis

Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: publicistika, laiškai, atsiminimai. – Vilnius, 1995. Knygos viršelis

2019 m. Vilniuje išleista humanitarinių mokslų daktarės Solveigos Daugirdaitės ir literatūrologo Kęstučio Urbos parengtas straipsnių rinkinys „Devyniadarbė Aldona Liobytė“ [3]. Leidinyje skelbiami mokslininkų straipsniai, skirti rašytojos kūrybinės veiklos analizei. Pateikiamos šių straipsnių santraukos anglų kalba. Knygoje publikuojama A. Liobytės autobiografija, spausdinamos vaikų literatūros kūrinių recenzijos, rašytojams Kaziui Sajai ir Janinai Degutytei adresuoti laiškai, XX a. 6-8 dešimtmečių publicistiniai straipsniai, amžininkų ir giminių atsiminimai apie A. Liobytę. Pateikiamas straipsnis apie Adomo Mickevičiaus laikų Vilnių. Yra asmenvardžių rodyklė. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo, Gintarės Paškevičiūtės-Breivienės, Ramunėlės Maziliauskaitės-Jankevičienės, Giedrės Jankevičiūtės asmeninių archyvų.
2015 m. Vilniuje išleista rašytojos dukters gydytojos Gintarės-Paškevičiūtės-Breivienės ir dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės parengta gausiai iliustruota knyga „Aldona Liobytė (1915–1985): korespondencijos fragmentai“ [6]. Pasak leidinio sudarytojų, A. Liobytės asmenybė, spalvingas charakteris ir laikysena atsiskleidžia natūraliausiu būdu – iš jos korespondencijos. Knygoje spausdinami įvairių Lietuvos institucijų fonduose saugomi rašytojos laiškai ir šeimos archyve išlikusi korespondencija. Leidinyje pateiktas svarbiausių A. Liobytės gyvenimo ir veiklos datų sąrašas, yra asmenvardžių rodyklė.
1995 m. Vilniuje išleista tekstologės Rūtos Zitos Saukienės parengta knyga „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: publicistika, laiškai, atsiminimai“ [8]. Knygoje išspausdinta rašytojos autobiografija, publikuojami laiškai, straipsniai apie teatrą ir teatro žmones, skelbiami A. Liobytės artimųjų, draugų ir amžininkų (Eugenijaus Matuzevičiaus, Stefos Nosevičiūtės, Stasio Sabonio, Kazio Sajos ir kt.) atsiminimai. Leidinyje pateikta trumpa informacija apie atsiminimų autorius, laiškų adresatus.
Apie A. Liobytę rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [10], „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ [4], leidiniuose „Lietuva“ [9], „Tarybų Lietuvos rašytojai“ [7]. Trumpą rašytojos biografiją galima rasti Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [11], Antano Rimvydo Čaplinsko leidinyje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [1]. Atsiminimų apie A. Liobytę galima paskaityti Benjamino Kondrato knygoje „Kūrėjų pėdsakais“ [5], Jono Čekio leidinyje „Knygos kūrėjų talkoje“ [2].

Su Vilniumi yra susijęs visas A. Liobytės gyvenimas. Vaikystėje rašytoja yra gyvenusi Mindaugo gatvėje. „Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste, ir dar nė karto neteko man šito gailėtis. <…> Tėvas visą mielą gyvenimėlį išdirbo Mindaugo gatvės gėlininkystėje pas Vilniaus šiltadaržių didžponį, vietinį vokietį Velerį. Čia, vėjo malūno bokšte, kuris pumpuodavo vandenį į baseinus, mezgėsi pirmieji mūsų flirtai, čia Vilniaus reginys taip įsmigo į širdį, kad jau be jo žmogus visur jaustumeisi nelaimingas. O gėlių žydėjo gausybė – ir žiemą, ir vasarą, ir per šventes, ir šiokiadieniais. Kas galėjo tikėtis, kad gėlių Vilnius pristigs? <…> O gimtuosius mano namus neseniai nugriovė. Senučiukai buvo, atitarnavo“, – pasakojo rašytoja savo atsiminimuose [8, p. 20, 22]. 1924–1932 m. mokėsi Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1932–1935 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą. Dalyvavo lietuvių Meno ir literatūros draugijos studentų dramos sekcijos veikloje. 1935 m. už lietuvišką veiklą buvo išmesta iš universiteto ir ištremta iš Vilniaus krašto. 1935–1939 m. gyveno Kaune, sieną tarp Vilnijos ir nepriklausomos Lietuvos kirsdavo kartu su kontrabandininkais. 1939 m. grįžo gyventi į Vilnių. 1939–1941 m. dėstė lietuvių kalbą Vilniaus 6-ojoje lenkų mergaičių gimnazijoje. 1941–1945 m. vaidino Vilniaus keliaujančiame teatre „Vaidila“, 1945–1949 m. – Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. 1949–1961 m. buvo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja. Nuo 1941 m. iki mirties gyveno Žvėryne, Vykinto gatvėje (kai kuriuose šaltiniuose A. Mickevičiaus gatvėje). A. Liobytės namuose lankydavosi žymūs to meto žmonės, augo į Sibirą ištremtų, žuvusių giminaičių ir bičiulių vaikai [6, 11].

Vilnius A. Liobytei visada buvo pats mylimiausias miestas. Rašytoja yra parengusi ne vieną publikaciją, skirtą Vilniaus praeičiai. „Netikėtai įbridau į Vilniaus senovę. Prisirinkau visokių atsiminimų, studijų ir… žado netekau. Kiek įvykių, nuotykių, spalvų, figūrų – kiek filmų, scenarijų ir galėtų būti“, – rašė A. Liobytė laiške augintinei Ramunėlei Maziliauskaitei-Jankevičienei [3, p. 148].
1959 m. per tris žurnalo „Moksleivis“ numerius publikuotas A. Liobytės straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“. Pradėjusi nuo savo vaikystės, kai su kiemo draugais išlandžiojo Domininkonų bažnyčios rūsius ir atrado Gedimino kalno tunelius, autorė leidžiasi gilyn į miesto istorijos gelmes ir, pasitelkdama kultūros istorijos faktus bei padavimus, pasakoja, kas ir kokiomis aplinkybėmis sukūrė tuometinį miesto veidą.
Rašytoja yra sukūrusi Lietuvos sostinei skirtą „Pasaką apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“. Parašė apsakymus „Vilniaus miesto įkūrimas“ ir „Lakštingala ir rožė“, skirtą Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios atsiradimui. Šie kūriniai tikriausiai buvo parašyti autorės sumanytai, bet nepasirodžiusiai knygai „Vilniaus padavimai“ [3].

Pokario Vilniaus istorijai ne tiek svarbi literatūrinė rašytojos veikla, kiek jos asmenybė. Ji sarkastiškai žvelgė į sovietų valdžią ir sovietizuotą kultūrą, taikliai ir su humoru reiškė „neleistinas“ nuomones pašnekesiuose, laiškuose, viešuose pasisakymuose, padėjo jauniems neteisingai puolamiems menininkams. A. Liobytė buvo tarpukario Vilniaus atminimo saugotoja, palikusi unikalių liudijimų apie to laiko lietuviškąjį gyvenimą. Jos laiškai pateikia neoficialų, subjektyvų, bet itin įdomų miesto kultūrinio gyvenimo vaizdą [11].

2017 m. spalio 19 d. Vilniuje, ant namo Vykinto g. 17 (Žvėryno seniūnija), rašytojos atminimui atidengta memorialinė lenta (aut. Mikalojus Povilas Vilutis, Kristupas Vilutis). Lentoje iškaltas įrašas: „Šiame name 1941–1985 m. gyveno rašytoja, vertėja, aktorė, vilnietė Aldona Liobytė“ [3, 12].

1992 m. Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, Aldonos Liobytės vardu pavadinta gatvė [1].

2019 m. išleistoje knygoje Devyniadarbė literatė Aldona Liobytė“ išspausdinta rašytojos 1937–2019 m. bibliografija [3].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Liobytė Aldona (1915 02 11–1985 09 01): dramaturgė, redaktorė // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 247.
2. Čekys, Jonas. Apie narsią vilnietę (Aldona Liobytė, 1915–1985) // Čekys, Jonas. Knygos kūrėjų talkoje. – Vilnius, 1995. – P. 9–32.
3. Devyniadarbė literatė Aldona Liobytė. – Vilnius, 2019. – 375, [1] p.: iliustr., portr.
4. Kubilius, Vytautas. Liobytė-Paškevičienė Aldona. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 286.
5. Kondratas, Benjaminas. [Aldona Liobytė-Paškevičienė: biografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2014. – Kn. 11, p. 39-41.
6. Aldona Liobytė (1915–1985): korespondencijos fragmentai. – Vilnius, [2015]. – 462 p.: iliustr., portr.
7. Aldona Liobytė. – Portr. // Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius, 1977. – T. 1, p. 565–567.
8. Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: publicistika, laiškai, atsiminimai. – Vilnius, 1995. – 325 p.: iliustr.
9. Urba, Kęstutis. Liobytė-Paškevičienė Aldona. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 584–585.
10. Urba, Kęstutis. Liobytė-Paškevičienė Aldona. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – P. 424.
11. Venclova, Tomas. Liobytė Aldona. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – [Vilnius], 2017. – P. 381.
12. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2019 [žiūrėta 2019-06-20]. Prieiga per internetą: <https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/miestai-ir-architekt%C5%ABra/9733-vln-atminimo-lentos/page6?t=9456>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2019; 2020

Dalintis straipsniu: