Algimantas Baltakis

Baltakis, Algimantas. Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščių, 1960–1997. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

A. Baltakis pirmuosius gyvenimo metus praleido Leliūnuose (Utenos r.). 1933–1937 m. su šeima gyveno Strazdiškyje (Anykščių r.), 1937–1949 m. – Kaune. 1949 m. aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją berniukų gimnaziją (dabar Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija). 1954 m. baigė Vilniaus universitete lietuvių filologijos studijas. 1953–1954 m. redagavo almanachą „Jaunieji“. 1952–1956 m. dirbo žurnalo „Tarybinė moteris“ literatūriniu darbuotoju, skyriaus vedėju, atsakinguoju sekretoriumi. 1956–1957 m. buvo „Pergalės“ žurnalo Kritikos skyriaus vedėjas, 1957–1959 m. – Prozos ir poezijos skyriaus vedėjas, 1959–1964 m. – atsakingasis sekretorius, 1964–1976 m. ir 1985–1990 m. – šio žurnalo vyriausiasis redaktorius, 1978–1985 m. – vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. A. Baltakis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Rašytojų klubo tarybos narys, mėnraščio „Metai“ redakcinės kolegijos narys [2, 8, 10].

A. Baltakis priklauso vadinamajai „trisdešimtųjų metų gimimo“ Lietuvos poetų kartai, kuri, nepaisant daugelyje jos knygų, ypač ankstyvųjų, esančių socialistinio realizmo topų, atgaivino pokario metais nuskurdintą lietuvių poeziją. Parašė poezijos knygas: „Lietučiui dulkiant“ (1955), „Velnio tiltas“ (1957), „Keturios stygos“ (1959), „Mažosios poemos“ (1963), „Požeminės upės“ (1965; 1967), „Keliaujantis kalnas“ (1967), „Akimirkos“ (1970), „Stebuklinga žolė“ (1971), „Vabaliukų balius“ (1972), „Duona ir debesys“ (1973), „Dedikacijos“ (1975), „Priemiesčio berniokas“ (1976), „Upės ir tiltai“ (1976), „Strazdiškio elegijos“ (1979), „Maratonas“ (1980), „Rinktiniai raštai“ (2 t., 1982–1983), „Mudviejų vakaras“ (1986), „Kas kur gyvena“ (1989), „Atodūsis“ (1993), „Apvirtę Grįžulo Ratai“ (1994), „Vienuolynas“ (1998), „Žvirblių žiemavietė“ (2005), „Pusryčiai dviese“ (2005), „Poezija“ (2006), „Penkiasdešimt eilėraščių“ (2007), „Antakalnio vigilijos“ (2010), „Pėsčias paukštis“ (2013), „Skrynelė dvigubu dugnu“ (2020). Ankstyvieji poeto eilėraščiai lyriniai, grindžiami liaudies dainos, romanso stilizacija, juose žymus sovietinis ideologizavimas. Vėlesnėje kūryboje vyrauja buitinio tipo eilėraščiai, šnekamosios kalbos intonacijos. Poeto eilėraščių rinkiniai taip pat išleisti rusų, latvių, tadžikų, bulgarų, čekų, vokiečių, lenkų, anglų ir kitomis kalbomis. Į lietuvių kalbą išvertė A. Bloko, R. Roždestvenskio, J. Jevtušenkos, O. Vaciečio ir kitų poetų eilėraščių. Išleido poezijos kritikos knygas „Poetų cechas“ (1975) ir „Nepaklusnus šunytis“ (1989).
Sudarė kraštotyros straipsnių rinkinį „Mes iš Leliūnų parapijos: Leliūnai (Utenos rajonas) XX amžiuje“ (2002) [1, 3, 12].

A. Baltakis buvo 1966 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, tais pačiais metais jam įteikta LSSR valstybinė premija. 1976 m. suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1986 m. – LSSR liaudies poeto vardas, 1993 m. – XX a. kultūros pasižymėjusio žmogaus garbės vardas. 2002 m. poetas apdovanotas literatūrine „Varpų“ premija, 2004 m. – tarptautine T. Ševčenkos fondo premija, 2005 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2015 m. – Eduardo Mieželaičio premija [4].

2006 m. A. Baltakis už eilėraščius sostinės tema knygoje „Žvirblių žiemavietė“ apdovanotas Vilniaus mero premija.

2010 m. poetas apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [7, 13].

A. Baltakis nuo 1949 m. gyvena Vilniuje. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1954 m. buvo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas. 1952–1956 m. dirbo žurnalo „Tarybinė moteris“ redakcijoje, 1956–1990 m. – „Pergalės“ žurnalo redakcijoje. Poetas yra gyvenęs keturiose Vilniaus vietose: Malonioji g. 13 (Žvėryno seniūnija), Antakalnio g. 8, Mildos g. 31, L. Sapiegos g. 5 (Senamiesčio seniūnija) [2, 10, 15].
Savo atsiminimuose ir interviu A. Baltakis kalba apie Vilnių su didele meile: „Vilnius buvo mūsų svajonė. 1939 m., kai jis buvo grąžintas Lietuvai, su tėvais čia atvažiavome ir pamatėme tą svajonių miestą. Tada jis buvo visiškai kitoks – žydiškas, lenkiškas. 1949 m. atvažiavau čia studijuoti. Kuo man brangus Vilnius? Sostinė, mielieji. Visų pirma – tai Vilniaus universitetas. Aš tą miestą po karo atstatinėjau. Čia gimė mano vaikai, čia gimė mano anūkai“ [14].

Poetas yra sukūręs ir įvairiuose poezijos rinkiniuose išspausdinęs eilėraščių, skirtų Vilniui: „Mano didelis draugas“, „Kur Vilnius baigiasi“, „1863-ieji“, „Vilniaus vartuos“, „Užmūrykit mane į sieną, Vilniaus sieną“, „Malonioji g. 13“, „Senamiesčio motyvas“, „Iš Gedimino aikštės varpinės“, „Trispalvė Gedimino kalne“, „Universiteto skersgatvis“, „Žvilgsnis nuo kalno: (į vakarėjantį Vilnių)“, „Vėjo aimanos Antakalnyje“, „Vilnius nuo Varnų kalno“, „Žalieji ežerai“.

Sventickas, Valentinas. Paskui pėsčią paukštį: A. Baltakis: charakteris ir kūryba : monografija. – Vilnius, 1988. Knygos viršelis

Peleckis-Kaktavičius, Leonas. Algimantas Baltakis: gyvenimas – meno kūrinys: esė, pokalbiai, atklastai. – Šiauliai, [2017]. Knygos viršelis

2008 m. Vilniuje išleista A. Baltakio 1960–1997 m. dienoraščių knyga „Gimiau pačiu laiku“ [2]. Leidinyje pateikiamos autobiografinės poeto gyvenimo akimirkos, spausdinami atsiminimai apie garsius lietuvių kūrėjus, A. Baltakio draugus ir kolegas: Eduardą Mieželaitį, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį, Mykolą Sluckį, Vytautą Sirijos Girą, jaunesnės kartos rašytojus. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš A. Baltakio asmeninio archyvo.
2017 m. Vilniuje išleista A. Baltakio knyga „Privalau paliudyti: mintys, dienoraščiai, posmai, pašnekesiai“ [6].
1988 m. Vilniuje išleista literatūros kritiko, eseisto Valentino Sventicko monografija „Paskui pėsčią paukštį“ [12]. Leidinyje įvairiais aspektais žvelgiama į A. Baltakio kūrybą ir asmenybę. Gyvais pasakojimais atkuriami poeto biografijos paradoksai, charakterio bruožai, kūrybinis bendradarbiavimas su amžininkais. Yra dalykinė ir pavardžių rodyklės.
Apie A. Baltakį rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [9], enciklopediniuose leidiniuose „Lietuva“ [8], „Asmenybės“ [1], „Kas yra kas Lietuvoje, 2015“ [3], periodikoje. Yra informacijos internete.
2017 m. Šiauliuose išleista poeto, prozininko, literatūros istoriko ir tyrinėtojo Leono Peleckio-Kaktavičiaus atsiminimų knyga „Algimantas Baltakis: gyvenimas – meno kūrinys: esė, pokalbiai, atklastai“ [10]. Leidinyje išspausdinti knygos autoriaus interviu su A. Baltakiu ir jo žmona dailininke tekstilininke Sigita Marija Baltakiene, pasakojama apie 2002–2011 m. kartu praleistas vasaros atostogas Nidoje, tyrinėjama poeto kūryba. Yra pavardžių rodyklė. Knyga iliustruota nuotraukomis iš A. Baltakio, P. Palilionio, O. Pajedaitės, A. Žižiūno asmeninių archyvų, iš almanacho „Varpai“ archyvo.
Sukurtas Lietuvos televizijos dokumentinis filmas apie A. Baltakį „Mažoji pertrauka“ (režisierius K. Musnickas, 1974 m.).

2009 m. gruodžio mėnesį, minint 80-ąsias poeto gimimo metines, žurnale „Tarp knygų“ buvo paskelbta Algimanto Baltakio bibliografija [11].

A. Baltakis mirė 2022 m. kovo 13 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Baltakis Algimantas. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 215.
2. Baltakis, Algimantas. Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščių, 1960–1997. – Vilnius, 2008. – 411, [2] p.: iliustr.
3. Baltakis Algimantas. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje, 2015: [biografinis žinynas]. – Kaunas, [2015]. – P. 319.
4. Baltakis Algimantas. Lietuvos rašytojų sąjunga [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-02-13]. Prieiga per internetą: <https://www.rasytojai.lt/baltakis-algimantas/>.
5. Baltakis, Algimantas. Poetas A. Baltakis: „Neįsivaizduoju gyvenimo be Vilniaus“: [pokalbis su poetu A. Baltakiu apie gyvenimą Vilniuje / kalbėjosi] Gintarė Micevičiūtė. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2007, saus. 13, priedas „Sostinė“, p. 7.
6. Baltakis, Algimantas. Privalau paliudyti: mintys, dienoraščiai, posmai, pašnekesiai. – Vilnius, 2017. – 191, [1] p.: iliustr., faks., portr.
7. Jablonskaitė, Dovilė. Medaliai [„Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“] Vilniaus menininkams. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2010, bal. 17, p. 31.
8. Mitaitė, Donata. Baltakis Algimantas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2010. – T. 2, p. 154.
9. Mitaitė, Donata. Baltakis Algimantas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 520.
10. Peleckis-Kaktavičius, Leonas. Algimantas Baltakis: gyvenimas – meno kūrinys: esė, pokalbiai, atklastai. – Šiauliai, [2017]. – 225, [3] p.: iliustr.
11. Sukanka 80 metų, kai gimė poetas Algimantas Baltakis (g.1930): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2009, Nr. 12, p. 34-35.
12. Sventickas, Valentinas. Paskui pėsčią paukštį: A. Baltakis: charakteris ir kūryba : monografija. – Vilnius, 1988. – 330, [2] p.: iliustr., portr.
13. Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams: [apie Vilniaus miesto savivaldybės įsteigto apdovanojimo „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ įteikimo ceremoniją Vilniaus rotušėje]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 2010, bal. 23, p. 3.
14. Žemulienė, Laima. Mes jį puošiame. Vilnius – tai… : [taip pat A. Baltakio mintys apie Vilnių]. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2012, rugs. 22, p. 29.
15. Žuolytė, Jūratė. Eiliuota dovana Vilniui. – Portr. // Vilniaus diena. – 2010, kovo 20, p. 31.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2019, 2023

Dalintis straipsniu: