Algirdas

Virselis (1)

Budreckis, Algirdas Martynas. Algirdas – senovės Lietuvos valstybininkas, jo veikla ir laikai. – New York, 1981. Knygos viršelis

Anot naujausių istorikų skaičiavimų, Gedimino sūnus Algirdas gimė apie 1303–1305 m. Jo tėvas tuo metu valdė pilį Žemaitijoje [3]. Prieš tapdamas Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, Algirdas valdė Vitebsko kunigaikštystę (apie 1318–1345). 1345 m., padedamas brolio Kęstučio, jis atėmė valdžią iš kito savo brolio – Jaunučio. Kęstutis, tada tapęs LDK submonarchu, rūpinosi LDK santykiais su kryžiuočiais ir Lenkija, o Algirdas veikė daugiausia rytuose, plėsdamas bei stiprindamas LDK valdžią dabartinių gudų ir ukrainiečių žemėse. Kunigaikštis buvo vedęs du kartus. Iš abiejų santuokų Algirdas turėjo keturiolika vaikų – devynis sūnus ir penkias dukteris. Tarp jų tokios ryškios istorinės asmenybės, kaip Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila [9]. Tapęs LDK didžiuoju kunigaikščiu, rytuose Algirdas tęsė Gedimino politiką: užkariavimais ar vaikų vedybomis prijungė prie LDK Smolenską (~1346 m.), Brianską-Černigovą (~1357 m.), Severėnų Naugardą (~1357 m.), Kijevą (1363 m., po pergalingo lietuvių mūšio su totoriais prie Mėlynųjų Vandenų) – Perejaslavlį (~1363 m.), Podolę (~1363 m.). Galimas daiktas, kad 1363 m. LDK neilgam užvaldė ir Juodosios jūros pakrantę tarp Dniepro ir Dniestro žiočių ir daugelį kt. dabartinių gudų bei ukrainiečių žemių. Be to, Algirdo valdymo metais Lietuva galutinai įsitvirtino iš Lenkijos atsiimtoje Volynėje, o Pskovo (1342 m. jo kunigaikščiu tapo Algirdo sūnus Andrius) ir Naugardo pirklių respublikos tapo Lietuvai vasališkai pavaldžiomis valstybėmis [5, 8, 9, 10]. Norėdamas sustiprinti lietuvių kunigaikščių valdžią naujai prijungtose rusėnų žemėse Algirdas nuolat siekė įkurti atskirą LDK stačiatikių metropoliją. Remdamas savo svainį (žmonos Julijonos brolį) Tverės kunigaikštį Michailą, Algirdas 1368, 1370 ir 1372 m. surengė žygius į Maskvą, bet jos neužėmė. Liubutsko sutartimi (1372) susitaikė su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu. Šia sutartimi Algirdas pasižadėjo daugiau nebesikišti į Maskvos ir Tverės santykius [11]. Paskutiniaisiais valdymo metais Algirdas daug dėmesio skyrė Volynės, Podolės, Palenkės ir etninių lietuvių žemių gynimui nuo kryžiuočių bei lenkų agresijos.

Algirdas mirė 1377 m. Mirusio kunigaikščio palaikai, pagal pagonių papročius, buvo sudeginti. Pasak Jano Dlugošo, Algirdas „buvo sudegintas miške Kokiveithus netoli Maišiagalos pilies ir kaimo (castrum et villa)” [3], „kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais spindinčiu drabužiu“. Hermano Vartbergės kronikoje rašoma, kad Algirdo kūnas senovės lietuvių papročiu iškilmingai sudegintas su 18 arklių ir daugybe kitų daiktų [14, 15]. Archeologui Vykintui Vaitkevičiui pavyko patikslinti vietą, kurioje pagal pagoniškus papročius buvo iškilmingai sudegintas Algirdas. Paaiškėjo, kad ta vieta – šventa Kukaveičio giraitė, esanti Širvintų rajono Jauniūnų seniūnijoje, maždaug dabartinio Gudulinės kaimo ribose, į šiaurę nuo Maišiagalos (Vilniaus r.), o paties Algirdo kapo reikėtų ieškoti Turlojiškių kaimo pilkapiuose [2, 3, 15]. Manoma, kad Algirdas laidotas ne Vilniuje, Šventaragio slėnyje, todėl, kad prieš tris mėnesius iki didžiojo kunigaikčio mirties  Vilnius buvo smarkiai nuniokotas kryžiuočių, ir tuo metu vyko miesto atstatymo darbai [3].

Algirdas skatino LDK miestų augimą, plėtojo prekybą, kultūrą. Jo politika stiprino LDK, telkė lietuvių ir slavų jėgas, dėl to buvo atremta labiausiai jo valdymo laikotarpiu suintensyvėjusi agresija iš vakarų bei Aukso Ordos antpuoliai. Algirdo valdoma LDK XIV a. 6 dešimtmečio 2 pusėje pasiekė didžiausią galią per visą Lietuvos valstybingumo istoriją, LDK tapo stipresnė nei Vidurio ir Rytų Europos sandūros valstybės [1, 4].
Lietuvos istorikas ir publicistas Tomas Baranauskas rašė: „Jei reikėtų apibūdinti Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą, tai galima būtų padaryti dviem žodžiais – jis buvo nukariautojas ir gynėjas. Algirdas buvo didžiausias nukariautojas per visą Lietuvos istoriją. Nukariautojas, kurio laimėjimai turėjo lemiamą reikšmę, ginant Lietuvą nuo kryžiuočių“ [3].

Išeivijoje buvo išleista istoriko Algirdo Martyno Budreckio (1937–2000) monografija „Algirdas – senovės Lietuvos valstybininkas, jo veikla ir laikai“ [5]. Knygoje plačiai rašoma apie Didžiojo kunigaikščio asmenybę ir veiklą, tris jo žygius į Maskvą. Spausdinamas Algirdo teologinis laiškas Konstantinopolio patriarchui. Leidinyje yra pavardžių ir vietovardžių rodyklės, knygos santrauka anglų kalba. Išleistas istorijos mokytojo Arvydo Norkūno leidinukas „Generalinė Algirdo kampanija prieš Maskvą“, parengtas straipsnio pagrindu (su pridėta istoriko prof. Edvardo Gudavičiaus recenzija) [12]. Apie Didįjį kunigaikštį rašoma knygoje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), daugelyje Lietuvos istorijai skirtų leidinių [1, 3, 8]. Nuo 2002 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų batalionas leidžia kelis kartus per metus išeinantį leidinį „Algirdas“Vladislovas Sirokomlė savo „Iškylose iš Vilniaus po Lietuvą“ (1857–1860 m.) rašė, kad kunigaikštis Algirdas mėgdavęs vasarą gyventi Medininkų pilyje [13].
Sukurta ir grožinės literatūros kūrinių apie Didįjį kunigaikštį. Rusų rašytojas Grigorijus Ozerovas (Григорий Озеров), remdamasis metraščiais, sukūrė dokumentinę apysaką „Загадка великого князя Ольгерда (Альгирдаса)“ („Didžiojo kunigaikščio Algirdo mįslė“) (Вильнюс, 2000). Šis kūrinys yra išverstas į lietuvių kalbą (išspausdintas G. Ozerovo knygoje „Lietuva ir Rusia: kivirčo pradžia“ (Vilnius, 2003). Baltarusų rašytoja Olga Ipatova (Вольга Iпатава) parašė romaną „Альгердава дзiда“. Poetai Leonardas Andriekus, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Gintautas Iešmantas yra sukūrę kunigaikščiui skirtų eilėraščių.

2002 m., minint Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo 625-ąsias mirties metines, Maišiagalos (Vilniaus r.) piliakalnio papėdėje buvo pastatytas paminklas kunigaikščiui – kompozicija iš lauko akmenų (skulpt. Domas Čiapas). Kompozicija atsirado visuomeninės „Algirdiečių“ organizacijos ir viešosios įstaigos „Kunigaikščio M. Gidraičio ainiai“ rūpesčiu [7, 12]. Šis paminklas – UAB „Andova“ dovana visuomenei.

Algirdo vardas iškaltas Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje skulptūroje „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas), kurioje minimos 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių. Skulptūra pastatyta 2009 m. Vilniaus Vingio parke (Vilkpėdės seniūnija).

1996 m. gegužės 10 d. Maišiagalos vidurinei mokyklai buvo suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vardas. Maišiagaloje kasmet vyksta renginiai, skirti paminėti kunigaikštį Algirdą [7].

Vilniuje (Naujamiesčio seniūnija) yra Algirdo vardu pavadinta gatvė [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Algirdas // Lietuvos valdovai (XIII-XVIII a.): enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2004. – Iliustr., P. 47–50.
2. Baranauskas, Tomas. Algirdo kapas – nauja atminties vieta: [apie archeologo Vykinto Vaitkevičiaus atradimą ir Algirdo mirties metinių minėjimą Gudulinėje ir Širvintose]. – Iliustr. // Voruta. – 2008, rugpj. 23, p. 9.
3. Baranauskas, Tomas. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. – Iliustr. // Voruta. – 2009, spal. 3, p. 15.
4. Batūra, Romas. Algirdas Lietuvos didysis kunigaikštis (1345–1377): etninių baltų, lietuvių žemių gynyba. Kova su Kryžiuočių ordinu ir totorių Aukso orda. Trys žygiai į Maskvą. – Iliustr. // Kariūnas. – 2006, Nr. 2, p. 22–26.
5. Budreckis, Algirdas Martynas. Algirdas – senovės Lietuvos valstybininkas, jo veikla ir laikai. – New York, 1981. – 364 p.: iliustr., žml. – Virš. antr.: DLK Algirdas. – Dalis teksto pranc. – Santr. angl. – Bibliogr.: p. 322-338. – Vardų ir geogr. r-klės: p. 339–348.
6. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 24, 125, 226, 316.
7. Dobkevičius, Kazimieras. Valdovas, minimas su pagarba ir pasididžiavimu: šiemet minėjome Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo 710-ąjį gimtadienį // XXI amžius. – 2006, gruod. 20, p. 5.
8. Gudavičius, Edvardas. Algirdas / Edvardas Gudavičius, Algirdas Matulevičius. – Iliustr. – Bibliogr. // Lietuvos didieji kunigaikščiai. – Vilnius, 2003. – P. 29–33.
9. Gudavičius, Edvardas. Algirdas / Edvardas Gudavičius, Algirdas Matulevičius. – Iliustr.  // Gediminaičiai. – Vilnius, 2005. – P. 8–20.
10. Jonynas, Ignas. Algirdas. – Iliustr.- Bibliogr. išnašose. // Jonynas, Ignas. Lietuvos didieji kunigaikščiai. – Iliustr. – Vilnius, 1996, P. 33–46.
11. Norkūnas, Arvydas. Generalinė Algirdo kampanija prieš Maskvą. – Vilnius, 1997. – 37 p.
12. Semaška, Algimantas. Maišiagala. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, 2008. – P. 625–627.
13. Sirokomlė, Vladislavas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. – Vilnius, 1989, p. 118.
14. Urban, William L. Algirdo mirtis. – Bibliogr. išnašose // Urban, William L. Kryžiaus karas Žemaitijoje. – Vilnius, 2005. – P. 199–201.
15. Vaitkevičius, Vykintas. Kukaveitis: Algirdo palaikų sudeginimo vieta / Vykintas Vaitkevičius, Valentinas Baltrūnas. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Lietuva: 101 įdomiausia vieta. – Vilnius, 2009. – P. 214–215.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2012

Dalintis straipsniu: