Andrejus Sacharovas

Сахаровский сборник. − Москва, 1991. Knygos viršelis

1938 m. aukso medaliu baigęs mokyklą, įstojo į Maskvos universiteto Fizikos fakultetą. 1942 m. su pagyrimu baigęs universitetą, dirbo karinėse gamyklose Kovrove, Uljanovske. 1945−1947 m. mokėsi P. N. Lebedevo fizikos instituto aspirantūroje [5, 8, 9]. 1948 m. įsitraukė į sovietinės atominės bombos kūrimo projektą, vėliau vadovavo vandenilinės bombos kūrimui. 1960 m. suvokdamas branduolinio ginklo grėsmę žmonijai, ragino uždrausti šio ginklo bandymus ir sustabdyti jo arsenalo didinimą. 1970 m. A. Sacharovas dalyvavo kuriant Maskvos žmogaus teisių komitetą, gynė politinių kalinių ir sovietų valdžios represuotus žmones. 1979 m. A. Sacharovas pasisakė prieš sovietinės kariuomenės įvedimą į Afganistaną. 1980 m. iš jo buvo atimti visi vyriausybiniai SSRS apdovanojimai. Sacharovas buvo suimtas ir be teismo ištremtas į Gorkio miestą (dabar Nižnij Novgorodas), kuriame gyveno namų arešto sąlygomis [5, 9]. 1986 m. gruodžio mėnesį grįžo iš tremties į Maskvą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais aktyviai dalyvavo žmogaus teisių gynimo veikloje. Mirė 1989 m. gruodžio 14 d., palaidotas Maskvoje.

A. Sacharovas kovojo ir už lietuvių politinių kalinių išvadavimą, rėmė Lietuvos pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1975 m. gruodžio 9-12 d. jis lankėsi Vilniuje, kur už paramą Lietuvos katalikams buvo teisiamas jo draugas, garsus rusų disidentas Sergejus Kovaliovas. Butas, kuriame A. Sacharovas apsistojo (Tauro g. 10), buvo stebimas saugumo [6]. A. Sacharovo veikla paskatino ir Lietuvos intelektualų įsitraukimą į disidentinę veiklą sovietiniu laikotarpiu. 1976 m. lapkričio 25 d. Viktoras Petkus kartu su Tomu Venclova, Karoliu Garucku, Ona Lukauskaite-Poškiene ir Eitanu Finkelšteinu įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę [2].

1975 m. A. Sacharovui buvo paskirta Nobelio taikos premija. Kadangi disidentui neleido išvykti iš Sovietų Sąjungos, premiją atsiėmė ir vyro kalbą perskaitė jo žmona Jelena Bonner.

2003 m. sausio 8 d. (po mirties) A. Sacharovas buvo apdovanotas Lietuvos Vyčio Kryžiaus ordinu.

A. Sacharovo kalbos ir straipsniai politikos, žmogaus teisių, taikos klausimais (anglų, rusų kalbomis) buvo leidžiami įvairiose pasaulio šalyse. 1990 m. A. Sacharovo kalbų, straipsnių rinktinė „Мир, прогресс, права человека“ pirmą kartą buvo išleista Rusijoje (Ленинград, 1990).

Apie A. Sacharovą yra išleista nemažai knygų rusų kalba: Абовин-Егидес П. „Андрей Сахаров: (трагедия великого гуманиста)“ (Париж, 1985), atsiminimų knyga „Андрей Дмитриевич: воспоминания о Сахарове“ (Москва, 1991), žmonos Jelenos Bonner knyga „Звонит колокол…: год без Андрея Сахарова“ (Mосква, 1991), Белоцерковский, Вадим. „Путешествие в будущее и обратно: повесть жизни и идей“ (Mосква, 2003), Горелик, Геннадий. „Андрей Сахаров: наука и свобода“ (Mосква, 2004) ir kt. 1991 m. Niujorke (JAV) ir Maskvoje išleistas straipsnių rinkinys „Сахаровский сборник“, kuriame spausdinama A. Sacharovo „Autobiografija“ [9]. A. Sacharovo trumpą biografiją ir veiklos aprašymą lietuvių kalba rasime „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [5], A. R. Čaplinsko knygose „Vilniaus gatvės“ [1], „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės” (Vilnius, 2011), T. Venclovos „Vilniaus vardai” [6].

1991 m. Andrejaus Sacharovo vardu buvo pavadinta aikštė Vilniuje, prie Spaudos rūmų (Laisvės pr. 60, Viršuliškių seniūnija) [1, 4].

2011 m. lapkričio 3 d. Vilniuje, mokslininko vardu pavadintoje aikštėje, buvo atidengtas paminklas A. Sacharovui – granito skulptūrinis suolelis (skulpt. Vladas Kančiauskas). Atidengimą surengė Žmogaus teisių komitetas kartu su Lietuvos žmogaus teisių asociacija [2, 3, 8].

1988 m. įsteigta Sacharovo premija „už minties laisvę“. Ją kasmet skiria Europos Parlamentas asmenims arba jų grupėms už veiklą ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, kovojant su netolerancija ir priespauda.

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. – Vilnius, 2000, p. 74, 195.
2. Gibavičiūtė Eglė. Atidengtas skulptūrinis suoliukas A. Sacharovui atminti. Lietuvos Respublikos Seimas: [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2017-05-10 ] Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4465&p_d=117147&p_k=1>.
3. Kovotojui − suoliukas.− Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, lapkr. 4, p. 20.
4. Pilkauskas, Regimantas. Skvero Andrejaus Sacharovo aikštėje Vilniuje projektas / Regimantas Pilkauskas, Vainius Pilkauskas. − Brėž. // Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbai. − Vilnius, 2007. − P. 68.
5. Sacharov Andrej. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – T. 20, p. 606.
6. Venclova, Tomas. Sacharov Andrej. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2002. – P. 305-306.
7. Tomo Venclovos liudijimai trečiajame Sacharovo apklausinėjime // Nenugalėtoji Lietuva. − Vilnius, 1993-1996. – [Kn. 2], p.217-219.
8.  Žukovskis, Andrejus. Andrejaus Sacharovo suolelis − pievoje // Vilniaus diena. − 2011, lapkr. 3, p. 3.
9.  Мусский, Сергей Анатольевич. Андрей Дмитриевич Сахаров. − Portr. // Мусский, Сергей Анатольевич. 100 великих нобелевских лауреатов. − Москва, 2004. − P. 158-162.
10. Aндрей Сахаров. Автобиография // Сахаровский сборник. − Москва, 1991. – Р. 15-18.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2012; 2017

 

Dalintis straipsniu: