Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 465 (Vilniaus miestas)

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Andrius Domaševičius

Gyvenimo datos:1865 11 30 - 1935 03 19
Gimimo vieta:Panevėžys
Veikla:visuomenės veikėjas, gydytojas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Čiplytė, Joana Viga. Daktaras Andrius Domaševičius (1865–1935): Lietuvos socialdemokratų partijai – 110 metų. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Čiplytė, Joana Viga. Daktaras Andrius Domaševičius (1865–1935): Lietuvos socialdemokratų partijai – 110 metų. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Gimė sulenkėjusių, sunkiai besiverčiančių bajorų Zigmo Domaševičiaus ir Petronėlės Sasnauskaitės šeimoje [6]. Iki 1884 m. mokėsi Šiaulių realinėje mokykloje. Tuo metu dalyvavo nelegalių moksleivių ratelių veikloje, susipažino su revoliucine „narodnikų“ (Rusijoje „narodnikais“ buvo vadinami XIX a. 2 pusės nekilmingosios inteligentijos judėjimo dalyviai) literatūra. 1890 m. baigė Kijevo universitetą, kur studijavo mediciną [2, 4, 10]. Čia, pasak amžininkų, jis susidomėjo socialdemokratų idėjomis, nemažai dėmesio skyrė revoliucinei propagandai, marksizmui. Po studijų, dvejus metus stažavosi Peterburge pas garsų to meto Rusijos profesorių ginekologą D. Otą Klinikiniame medicinos institute. 1892 m. grįžo į Lietuvą. Pakviestas buvusio panevėžiečio ir bendraminčio Alfonso Moravskio, Vilniuje 1893 m. įsitraukė į politinę ir visuomeninę veiklą, bendradarbiavo su varpininkais. Pasivadinęs Teodoro slapyvardžiu, slaptuose susirinkimuose skaitė paskaitas visuomeniniais klausimais, organizavo švietimo, ekonomines ir politines darbininkų kuopas – buvo Apaštalų kuopos (1895–1904 m. Vilniuje veikusi slapta lietuvių inteligentų kultūrinė draugija) narys. Laisvalaikiu skaitė marksistinę literatūrą, filosofo Emanuelio Kanto, kitų švietėjų veikalus [2, 6]. Nors nebuvo uolus tikintysis, tačiau su politiniais ir visuomenės veikėjais Povilu Matulioniu bei Donatu Malinausku pasiekė, kad katalikams būtų grąžinta Šv. Mikalojaus bažnyčia, giedojo jos chore [3]. Drauge su A. Moravskiu nutarė įkurti Lietuvių socialdemokratų partiją, todėl pamažu visoje Lietuvoje telkė inteligentus ir jaunimą jungtis į politinę veiklą. A. Moravskis bendradarbiavo su darbininkais, A. Domaševičius – su inteligentais ir moksleiviais. Aktyvią propagandinę veiklą pradėjo tarp odininkų, kurpių, stalių, kurie tada dirbdavo po 16 val. per parą ir neturėjo ne tik jokių teisių, bet ir tvirto jų gynėjo. Socialdemokratų iniciatyva buvo kuriami vadinamieji kovos iždai streikuotojams remti, steigiamos profesinės sąjungos. 1896 m. gegužės 1 d. A. Domaševičius tapo vienu pirmųjų Lietuvos socialdemokratų partijos vadovų. Tais pačiais metais išvyko į užsienį spausdinti socialdemokratų literatūros ir ieškoti ryšių Lenkijoje [2, 4]. 1897 m. už politinę, socialdemokratinę veiklą 1,5 mėnesio kalėjo Vilniuje, pritrūkus įrodymų paleistas. Vėliau – 1899 m. vėl buvo suimtas. 1900 m. A. Domaševičių ištrėmė į Sibirą, kur jis sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų sūnų (iš viso turėjo dvi dukras ir tris sūnus) [4]. Gyveno Omske, Karakalinske, Semipalatinske, kur laisvu laiku mokėsi anglų, italų, hebrajų kalbų, gilino prancūzų, vokiečių, lenkų, lietuvių kalbų žinias. 1904 m. grįžo į Vilnių ir dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Taip pat dirbo greitosios pagalbos gydytoju Šv. Jokūbo ligoninėje. Vengdamas suėmimo, 1905 m. pabėgo į Mažąją Lietuvą. 1906 m. sugrįžo. 1907 m. kaip federalistas pasitraukė iš LSDP vadovybės. Tais pačiais metais, kartu su bendraminčiais, įsteigė Lietuvos mokslo draugiją, 1908–1909 m. buvo jos vicepirmininkas. 1909 m. A. Domaševičias iniciatyva buvo įkurta draugijos medicinos, 1913 m. – statistikos – ekonomikos sekcija. Tuo metu kovojo dėl lietuvių kalbos teisių Vilniaus vyskupijos bažnyčiose [4]. 1908 m. inicijavo „Rūtos“ draugiją, kurį laiką buvo jos pirmininkas. Šios draugijos nariai rūpinosi kultūrine veikla, suorganizavo didelę biblioteką, kurios skaitykloje buvo visi to meto lietuviški laikraščiai. Taip pat organizavo paskaitas, minėjimais, įvairiomis kultūrinėmis pramogomis telkė lietuvių kultūrinei veiklai [9]. 1910 m. įkūrė privačią kliniką ir ginekologinę ligoninę, kurioje neturtingos moterys buvo gydomos nemokamai. Jis buvo populiarus gydytojas, prieinamas visiems įvairiataučiams Vilniaus gyventojams, nes buvo poliglotas [5]. 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijoje Vilniuje. Po Spalio perversmo Rusijoje, vėl įsitraukė į LSDP veiklą, jo pažiūros tapo artimos bolševikams. 1919 m. įkūrė „Lietuvos komunistų partiją“, sudarytą iš Vilniaus LSDP ir Naujosios Vilnios organizacijų, ir jai vadovavo. 1919 m. pradžioje Vilniuje, Sovietų Rusijos statytinėje Vinco Kapsuko vyriausybėje, kurį laiką ėjo sveikatos komisaro pareigas. Didelėmis pastangomis Vilniaus šv. Jokūbo ligoninėje įsteigė naują akušerijos ir moterų ligų skyrių. Vilnių užėmus Lenkijos kariuomenei, jį 2 kartus suėmė, metus praleido Rusijoje. Pasibaigus tremties laikui, 1920 m. apsigyveno Panevėžyje. Šiame mieste jis kurį laiką vadovavo akušerijos – ginekologijos skyriui apskrities ligoninėje, vėliau užsiėmė privačia praktika, ieškojo būdų, kaip žmones gydyti nemokamai ir sumažinti gimdyvių mirtingumą. Organizavo darbininkų profesines sąjungas, meninės saviveiklos draugiją „Šviesa“, skaitė pranešimus, aktyviai dalyvavo darbininkų veiklose, todėl buvo nuolat stebimas, teisiamas. 1923 m. Panevėžyje įkūrė 6 lovų moterų ligų ir gimdyvių ligoninę. Rėmė Lietuvos komunistų partiją, dėl to po 1926 m. gruodžio 17 d. jį suėmė. 1928 m. Kariuomenės teismas jį išteisimo, bet 1933 m. ištrėmė į Smilgius (Panevėžio r.) [4]. 1934 m. grįžo į Panevėžį, kur įkūrė pirmą Lietuvoje Draugijos kovai su reumatu skyrių, taip pat jo iniciatyva įsteigta Draugija kovai su moterų ligomis. 1935 m. kovo 19 d. mirė. Buvo palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse [2].

1895 m. A. Domaševičius kartu su A. Moravskiu lenkų kalba parengė LSDP programos metmenis. Ši programa buvo parašyta remiantis vokiečių socialdemokratų Erfurto, lenkų PPS (Polska Partija Socialistična) programomis ir Karlo Markso bei Frydricho Engelso veikalų tezėmis. 1896 m. Paryžiuje lenkų kalba išėjo A. Domaševičiaus parengtas pirmasis LSDP laikraščio „Robotnik Litewski“ numeris bei brošiūra „Robotnik ślusarski w Wilne“ (liet. „Vilniaus šaltkalvis“). 1905 m. prisidėjo prie dideliu tiražu išleisto „Manifesto“ rengimo. Šiame leidinyje buvo numatytas progresyvių mokesčių įvedimas, nemokamas mokslas visose mokyklose, nemokama visuotinė medicinos pagalba, vaistai ir teisinė pagalba. „Manifesto“ pabaigoje buvo nurodomi kovos būdai su caro valdžia ir revoliucijos priešais. 1906 m. Tilžėje leido laikraštį lenkų kalba „Echo žycia robotniczego na Litwe“ (liet. „Aidas darbininkų gyvenimo Lietuvoje“). 1910–1911 m. organizavo žurnalo „Visuomenė“ leidybą. Rašė straipsnius žurnalams „Medicina ir gamta“, „Darbo balsas“ (lenk. „Echo robotnicze“). Straipsniai, susiję su medicina, buvo ne tik praktiniai, skirti kovoti su įvairiomis ligomis: reumatu, moterų susirgimais, turberkulioze, vėžiu. Autorius jais taip pat siekė atkreipti dėmesį į tai, kad valstybei būtina įvesti nemokamą gydymą, kad šia veikla turi užsiimti ne kaimo gyduoliai, o medicinos specialistai [2]

Apie A. Domaševičių rašoma nemažai įvairaus pobūdžio leidiniuose. Išsamiausia – istorikės Joanos Vigos Čiplytės apybraiža „Daktaras Andrius Domaševičius“, kurioje, remiantis archyviniais šaltiniais ir anksčiau pasirodžiusiais straipsniais, pristatoma gydytojo visuomeninė bei politinė veikla, mažiau žinomi faktai [2]. Čia taip pat galima rasti A. Domaševičiaus paskaitos „Materializmas – proletariato filosofija“ publikaciją. Politinė ir kultūrinė veikla aprašyta Viktoro Micelmacherio straipsnių rinkinyje „Sveikatos apsauga Lietuvoje 1918–1919 metais“ [10], Stepono Kairio knygoje „Tau, Lietuva“ (Bostonas, 1964), Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose“ [5], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1]. Nemažai informacijos randame leidinyje „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“ [8], Vincento Lukoševičiaus veikale „Liberalizmo raida Lietuvoje“ (Vilnius, 1995), Viktoro Petkaus knygoje „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“ (Vilnius, 2004), kurioje paminėtas svarus A. Domaševičiaus indėlis grąžinant tikintiesiems šią bažnyčią. Kultūrinė veikla, susijusi su „Rūtos“ draugija, paminėta Vytauto Maknio knygoje „Lietuvių teatro raidos bruožai“ [9]. Jo biografiniai faktai pateikiami enciklopediniuose leidiniuose: „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (Vilnius, 1966 m., t.1), „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [4], „Atminties ženklai gydytojams“ [3]. Trumpų faktų, žinučių galima rasti smulkiuose informaciniuose leidiniuose apie Vilnių, taip pat periodikoje.

Vilniuje A. Domaševičius gyveno su pertrūkiais. 1893–1900 m. – visuomeninės ir politinės veiklos Vilniuje pradžia. 1896 m. gydytojo bute Tilto skg. įvyko LSDP I suvažiavimas [11]. Po aštuonerių metų – pirmasis trėmimas, iš kurio į Vilnių grįžo 1904 m. Namą Gimnazijos g. 4, (dabar A. Domaševičiaus g. 9) A. Domaševičius įsigijo apie 1909–1910 m. [7]. Kadangi prieš tremtį buvo įsigijęs du butus, grįžęs, viename jų įsteigė privačią kliniką ir ginekologinę ligoninę „Sveikata“ (Gimnazijos g. 4, dabar A. Domaševičiaus g.), o kitame apsigyveno su šeima. Čia vyko susitikimai su politiniais veikėjais. Vilniuje A. Domaševičius dirbo greitosios pagalbos gydytoju Šv. Jokūbo ir Savičiaus ligoninėse, dėstė felčerių mokykloje, Raudonojo kryžiaus gailestingųjų seserų kursuose [2]. 1905 m., vengdamas suėmimo, išvyko į Mažąją Lietuvą, po metų grįžo. 1910–1920 m. gyveno Gimnazijos g. (dab. A. Domaševičiaus g. 9) [10]. Domaševičiaus šeima čia gyveno iki 1920 m., o paskui čia apsigyveno Jonas Basanavičius [8]. A. Domaševičiui mirus namas atiteko jo įpėdiniams, o 1940 m. buvo nacionalizuotas [7].

1960 m. Vilniuje, A. Domaševičiaus g. 9 (Naujamiesčio seniūnija), ant namo, kuriame 1910–1920 m. gyveno gydytojas A. Domaševičius, buvo atidengta memorialinė lenta [5, 10 ,11].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės: [žinynas]. – Vilnius, 2011, p. 101.
2. Čiplytė, Joana Viga. Daktaras Andrius Domaševičius (1865–1935): Lietuvos socialdemokratų partijai – 110 metų. – Vilnius, 2006. – 46, [2] p.: iliustr., faks., portr.
3. Domaševičius, Andrius // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 37–38.
4. Domaševičius, Andrius // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 5, p. 63.
5. Kairiūkštytė, Nastazija. Domaševičius Andrius: 1865 11 30–1935 03 19: gydytojas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas / Nastazija Kairiūkštytė, Alma Gudonytė. – Portr. // Kairiūkštytė, Nastazija, Gudonytė, Alma. Lietuvybės kovų verpetuose. – Vilnius, 2009. – P. 85–87.
6. Krikštaponis, Vilmantas. Likęs ištikimas darbo žmogui: [Gydytojo, švietėjo, socialdemokratijos pradininko Lietuvoje, visuomenės veikėjo Andriaus Domaševičiaus 145-osioms gimimo metinėms]. – Portr. // Gairės. – 2010, Nr. 10, p. 34–37.
7. Lebedytė, Ramūnė. Paslapčių gaubiama daktaro Domaševičiaus namo istorija. – Iliustr. // Diena. – 1995, bal. 14, p. 9.
8. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 125-126 ir kt.
9. Maknys, Vytautas. Vilniaus lietuvių susivienijimas „Rūta“ // Maknys, Vytautas. Lietuių teatro raidos bruožai. – Vilnius, 1972. – T.1, p. 121.
10. Micelmacheris, Viktoras. Apie žymiausius 1918–1919 m.tarybinės sveikatos apsaugos veikėjus [Gydytojas Andrius Domaševičius – pirmasis tarybinės sveikatos apsaugos organiatorius Lietuvoje]. – Portr. // Micelmacheris, Viktoras. – Sveikatos apsauga Lietuvoje 1918–1919 metais. – Vilnius, 1959. – P. 57–65.
11. Valeika, Henrikas. Po revoliucinį Vilnių. – Vilnius, 1981, p. 17.
12. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000–2013 [žiūrėta 2015–02–21]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.

Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2015

 

Susijusi informacija