Andrius Mamontovas

Andrius Mamontovas. Nuotr. iš kn.: Autoportretai. – Vilnius, 2002. – Kn. 1, p. 180.

Andrius Mamontovas. Nuotr. iš kn.: Autoportretai. – Vilnius, 2002. – Kn. 1, p. 180.

1974−1985 m. mokėsi Vilniaus 18-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar − Vilniaus Antakalnio gimnazija). 1985−1986 m. studijavo Vilniaus Technikos universitete statybos ekonomiką. Atlikęs karinę tarnybą, 1988−1992 m. studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką [3, 4].

1983 m. kartu su draugais įkūrė grupę „Fojė”. Nuo 1997 m. pradėjo solinę karjerą. Išleido muzikinius albumus su grupe „Fojė“ ( „Geltoni krantai“, „Žodžiai į tylą“, „Kitoks pasaulis“, „Aš čia esu“ ir kt.), solinius albumus („Mono arba stereo“, „O, meile“, „Geltona, žalia, raudona“ ir kt.). Sukūrė apie 300 reklaminių garso klipų. Koncertavo daugelyje Europos šalių, Amerikoje. 2006 m. su grupe „LT United“ dalyvavo Eurovizijos dainų konkurse [3].
Filmavosi kino filmuose „Kažkas atsitiko“, „Parodų rūmai“, „Nereikalingi žmonės“, „Amaya“. 1997 m. sukūrė pagrindinį vaidmenį režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“. 2002 m. Andrius Mamontovas parašė muziką E. Nekrošiaus režisuotam spektakliui „Ivanov“, kuris buvo pastatytas Romos (Italija) teatre „Teatro Argentina“.
2004 m. sukūrė muziką ir libretą miuziklui „Tadas Blinda“, 2012 m. – muziką E. Nekrošiaus spektakliui „Dieviškoji komedija“.
Išleido dainų tekstų ir poezijos rinkinius „Žodžių reikšmė“ (1991), „Grafomanija-95“ (1995), klausimų rinkinį žurnalistams „107 klausimai, kurių pasigenda Lietuvos muzikantai interviu metu“ (1996).

A. Mamontovo iniciatyva Vilniuje nuo 1997 m. gegužės rengiama gatvės muzikos diena [5, 7]. Svarbiausias jos tikslas – sukurti mieste šventę, vyksmą, kad žmonės burtųsi, kad kiekvienas galėtų tapti gatvės muzikantu.
„Norėjosi, kad ir pas mus visur skambėtų muzika. Kad žmonės pamatytų, kad tuomet gyvenimas atrodo šiek tiek kitaip – ir nuotaika kita, ir draugiškesni visi. Juk esam lietuviško charakterio – uždari, intravertai, ir tai, kas geriausia, pasiekiame tada, kai sugebame susivienyti. Pagalvojau, kad visiems sykiu išeiti į gatves groti yra daug paprasčiau, drąsiau, negu vienam, juolab kai nesi profesionalus muzikantas“, – sako Andrius [7].
Yra įvairių labdaros projektų dalyvis. 1996-aisiais jis įsteigė labdaros fondą „Muzikantai vaikams“. 2011 m. organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kvietimu su labdaros misija vyko į Zambiją.

Su grupe „Fojė“ ir kaip solistas apdovanotas 17 „Bravo“ statulėlių. 1997 m. už vaidmenį spektaklyje „Hamletas“ apdovanotas specialiuoju prizu, Boriso Dauguviečio „Auksiniu auskaru“. 2008 m. Tarptautiniame Šanchajaus kino festivalyje apdovanotas už geriausią muziką filme „Nereikalingi žmonės“ [3].
2009 m. išrinktas „Metų dainininku“ muzikiniuose „Radiocentro“ apdovanojimuose. 2010 m. buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ [5]. 2012 m. „Už santarvės puoselėjimą“ apdovanotas Santarvės ordinu [10]. 2013 m. Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ paskelbė A. Mamontovą Tolerancijos žmogumi.

Vilnius yra A. Mamontovo gimtasis miestas. Vaikystė prabėgo ant Tauro kalno” [4]. Daugiau kaip 40 metų jis gyvena Antakalnio mikrorajone [6, 8]. Iš pradžių gyveno su tėvais, vėliau su šeima įsigijo butą. Antakalnis dainininkui – vienintelė vieta, kurioje jis visada norėjo gyventi. Čia jam pažįstama kiekviena gatvė, kiekvienas kiemas, o daugelis vietų susijusios su įvairiais prisiminimais.

Apie Antakalnį jis sako: „Antakalnis – kitoks […], bet irgi turi savo veidą. Jis ramus, inteligentiškas, galbūt net taip būtų galima pavadinti… Antakalnyje yra keletas gatvių, kur nuo seno gyveno inteligentija, įvairių profesorių, akademikų, menininkų. Tai rajonui suteikia tam tikrą nuotaiką“ [6].
Vilnius A. Mamontovui tai miestas, į kurį norisi grįžti, miestas, kuriame jaučiasi saugus [8].

2011 m. A. Mamontovas apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle už bendruomenės telkimą [9]. Apdovanojimą dainininkas atsiėmė apsilankęs miesto savivaldybėje. „Kaip suprantu, tai apdovanojimas nuo Vilniaus miesto. Gauti statulėlę už savo veiklą iš gimtojo ir mylimo miesto yra didelė garbė“, − po susitikimo su meru kalbėjo dainininkas [2].

Apie A. Mamontovo kūrybą galime plačiau paskaityti knygoje, išleistoje grupės „Fojė“ kūrybinio dešimtmečio proga, „Aš atsisuksiu atgal“ [1]. Knygoje „Autoportretai“ dainininkas prisimena vaikystę, pasakoja apie savo kūrybinio kelio pradžią [4]. Apie A. Mamontovą rašoma leidiniuose „Kas yra kas Lietuvoje“ [3], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (Vilnius, 2008, T. 14), „Lietuva: enciklopedija“ (Vilnius, 2012, T. 3) ir kt., taip pat periodikoje, internete.

Literatūra ir šaltiniai

1. Aš atsisuksiu atgal: [grupės „Fojė“ kūrybinio dešimtmečio apžvalga]. – Vilnius, 1993. – 209, [1] p., [15] iliustr. lap.
2. Karaliūnaitė, Ugnė. „Šv. Kristoforo“ statulėlė – pagaliau A. Mamontovo rankose [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2017- 03- 27]. Prieiga per internetą: <http://kauno.diena.lt/naujienos/miesto-pulsas/sv-kristoforo-statulele-pagaliau-amamontovo-rankose-186009>.
3. Mamontovas Andrius. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje. 2009. – Kaunas, 2009. – P.877-878.
4. Andrius Mamontovas: [autoportretas]. – Nuotr. // Autoportretai. – Vilnius, 2002. – Kn. 1, p. 178-185.
5. Mamontovas, Andrius. Apdovanotas ordinu: [pokalbis su dainininku Andriumi Mamontovu, kuriam už Gatvės muzikos dienų propagavimą ir labdaros fondo „Muzikantai vaikams“ veiklą įteiktas ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ / užrašė] L. Grinkevičienė. – Iliustr. // Ji. – 2010, Nr. 29 (liep. 19-25), p. 14.
6. Mamontovas, Andrius. A. Mamontovas: pabundu ir nejaučiu, kad gyvenu mieste: Antakalnis yra vienintelė vieta Vilniuje, kurioje žinomas dainininkas Andrius Mamontovas visada norėjo gyventi: [pokalbis su dainininku ir aktoriumi Andriumi Mamontovu / užrašė] Indrė Pepcevičiūtė. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2012, lapkr. 10, priedas „Antakalnis“, p. 4-5.
7. Mamontovas, Andrius. Gyvenu iš to, kad gyvenu: [pasakojo muzikantas, kompozitorius, aktorius, dainininkas Andrius Mamontovas / parengė] Beatričė Laurinavičienė. – Iliustr. // Verslo žinios. – 2011, geg. 6, p. 13-15.
8. Mamontovas, Andrius. A. Mamontovas: „Koncertuoti vilniečiams – sudėtingiausia“: dainininkas ir kompozitorius tvirtina, kad iš gimtojo miesto į svetimą kraštą jo niekas neišvilios: [pokalbis / užrašė] Viktorija Vitkauskaitė. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2007, vas. 17, priedas „Sostinė“, p. 7.
9. Micevičiūtė, Gintarė. Vilniui nusipelnė ir Lenkijos miesto meras: keturioliktą kartą Vilniaus rotušėje pagerbti labiausiai sostinei nusipelnę žmonės. − Portr. // Lietuvos rytas.− 2011, gruod. 17, p. 27.
10. Santarvės ordinas − A. Mamontovui. – Portr. // Vakaro žinios. – 2012, gruod. 22, priedas „Geras!“, p. 14.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2013; 2017

Dalintis straipsniu: