Antanas Adomaitis

Antanas Adomaitis. Mano laimė manęs palauks. – Vilnius, 2000. Kita knygos viršelio pusė

Šešerių metų susirgo raupais ir neteko regėjimo. 1928 m. vasario mėnesį atvyko mokytis į Kauno aklųjų institutą. Greitai išmoko Brailio raštą. Iš kitų mokinių išsiskyrė muzikiniais gabumais. 1940 m. paskiriamas Aklųjų instituto muzikos mokytoju. 1944–1952 m. studijavo chorinį dirigavimą Kauno, vėliau tuometinėje Vilniaus konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Jis – pirmasis neregys Lietuvoje įgijęs aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Aklųjų švietimo įstaigoje dirbo 24 metus. Neapsiribojo vien muzikos pamokomis, vadovavo mokyklos chorams ir ansambliams bei vadovavo Kauno aklųjų įmonės darbuotojų chorui. Su chorais dalyvavo apžiūrose, respublikinėse dainų šventėse bei Pabaltijo regėjimo invalidų chorų olimpiadose. Jo vadovaujami kolektyvai buvo pasiekę aukštą meninį lygį. Tą liudija išlikę garso įrašai iš straipsniai periodiniuose leidiniuose.

Nuo 1964 m. A. Adomaitis su šeima gyveno Vilniuje. Dirbo įvairius darbus: aklųjų spaustuvėje Brailio rašto korektoriumi, įmonėje meno vadovu, pora metų direktoriavo Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Vilniaus kultūros namuose. Nuo 1970 m. iki pensijos dirbo LAD leidykloje, leido muzikinę literatūrą aklųjų raštu. Mirė 1990 m. liepos 31 dieną Kaune. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse [1, 6, 8].

Antanas Adomaitis: bibliografija, 1935–1990. – Vilnius, 1990. Knygos viršelis

Antanas Adomaitis: bibliografija, 1935–1990. – Vilnius, 1990. Knygos viršelis

1940 m. A. Adomaitis sukūrė pirmuosius muzikinius kūrinius. Daug metų dirbdamas su įvairiais chorais ir ansambliai harmonizavo ir aranžavo kelias dešimtis lietuvių liaudies dainų, nemažai yra populiarios iki šių dienų. Išskirtinę vietą užima harmonizuota lietuvių liaudies daina „Pempel, pempel“. ją atlieka daugelis šalies chorų ir dabar, dažnai ji įtraukiama į Respublikinių dainų švenčių repertuarą [6, 7, 8]. Kompozitorius kūrybinis palikimas – daugiau kaip 60 autorinių kūrinių. 1998 m. išleista Antano Adomaičio sukurtų vokalinių kūrinių garso įrašų kasetė „Daina prie Nemuno užgimus“. Joje skamba 25 kūriniai.

Antroji A. Adomaičio kūrybos mūza buvo žurnalistika ir literatūra. Nuo 1959 m. pradėjo spausdinti straipsnius įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Daugiausia rašė meno saviveiklos ir muzikos klausimais, nevengė ir straipsnių aktualia to meto tematika. Nuo 1972 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Grožinę kūrybą publikavo aklųjų literatų kūrybos almanache „Vaivorykštė“ (t. 2–4). Lietuvos aklųjų ir šalies muzikinės kultūros istorijai reikšmingas didžiausias A. Adomaičio darbas – prisiminimų, apybraižų knyga „Mano draugai ir bičiuliai“. Leidinyje autorius prisimena penkių dešimtmečių įvykius, kuriuose jam pačiam vienaip ar kitaip teko dalyvauti. Pasakojimą pradeda nuo 1928 metų, kai atvyko mokytis į Kauno aklųjų institutą. Etnokultūrine prasme vertinga jo parašyta legendų ir pasakojimų knyga „Kielionių šnekos“, išleista 1987 metais. 2000 m. chorvedžio dukra, rašytoja Gintarė Adomaitytė surinko ir parengė spaudai tėvo autobiografinę  meninių apybraižų knygą „Mano laimė manęs palauks“. Tai pirmoji, regintiesiems skirta Antano Adomaičio knyga, išleista padedant Lietuvos aklųjų bibliotekai.

Knygoje „Mano laimė manęs palauks“ A. Adomaitis prisimena savo vaikystę, mokymąsi Kauno aklųjų institute tarpukario metais, sutiktus žmones – Mečislovą Kviklį, Juozą Nemeikšą, Ričardą Lechavičių, Oną Radzevičienę, kompozitorius Konradą Kavecką ir Antaną Budriūną, Oną Medekšienę ir kt. Leidinys iliustruotas nespalvotomis nuotraukomis [1]. Apie A. Adomaitį rašoma Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojo Juozo Valentukevičiaus parengtame „Neregių literatų sąvade“ [8], žurnalisto  Sauliaus Plepio publicistikos knygoje „Maištas prieš lemtį: etiudai apie įžymius neregius“ [5], periodikoje, internete.

Vilniuje esančiame Lietuvos aklųjų istorijos muziejuje (Skroblų g. 10) įrengtoje ekspozicijoje yra A. Adomaičiui skirta informacinė medžiaga su nuotraukomis. Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, tiflotyros skyriuje (Skroblų g. 10) saugomos A. Adomaičio knygos, jo kalbų garso įrašai, natos Brailio raštu, plokštelės su originaliais kompozitoriaus kūriniais. Lietuvos aklųjų bibliotekos fonduose taip pat saugomas 1989 m. sukurtas dokumentinis filmas „Kompozitorius Antanas Adomaitis“ (rež. Raimondas Sipavičius).

1990 m. Lietuvos aklųjų biblioteka išleido Antano Adomaičio bibliografiją, apimančią 1935–1990 m. laikotarpį. Bibliografiją parengė šios bibliotekos darbuotojai  Danguolė Subačienė ir Valentinas Toločka [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Adomaitis, Antanas. Mano laimė manęs palauks: meninės apybraižos. – Vilnius, 2000. – 163, p.: iliustr.
2. Adomaitytė, Gintarė. Lyg sakmė, o juk – tikrovė: apie chorvedį Antaną Adomaitį. – Portr., iliustr. – Santr. angl. // Krantai. – 2016, Nr. 2, p. 66-69.
3. Antanas Adomaitis: bibliografija, (1935–1990). – Vilnius, 1990. – 133 p. – Pavardžių r–klė: p. 122-130.
4. Jonynas Antanas. Žurnalisto pašaukimas: [apie chorvedį ir žurnalistą A. Adomaitį]. // Mūsų žodis. 1972 Nr. 5, p. 7-9.
5. Plepys, Saulius. Mūsų mokytojas: [apie pedagogą, chorvedį Antaną Adomaitį]. – Iliustr. // Plepys, Saulius. Maištas prieš lemtį: etiudai apie įžymius neregius. – 2-asis patais. ir papild. leid. – Vilnius, 2003. – p. 41-46.
6. Tiflologinis kalendorius 2016 metai. [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2016 09 01] Prieiga per internetą: <http://www.labiblioteka.lt/media/public/Katalogai/Tiflo/Tiflokalendorius/tiflo_kalendorius_2016.pdf>.
7. Valenta Alvydas. Mano laimė manęs palauks: [apie A. Adomaičio prisiminimų ir apybraižų knygą „Mano laimė manęs palauks“] // Mūsų žodis. 2001 Nr. 5, p. 12; Prieiga per internetą: <http://musuzodis.lt/mz/200105/str06.htm>.
8. Valentukevičius Juozas. Neregių literatų sąvadas. – Vilnius, 2005, p. 11-12.

Parengė: Juozas Valentukevičius (LAB), 2016

Dalintis straipsniu: