Antanas Kučingis

Antanas Kučingis. Laiškai, dokumentai, atsiminimai. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Tikroji pavardė Kučinskas, kurią 1937 m. pakeitė į Kučingį [3]. 1912 m. tėvai išsikėlė iš Veiverių į mamos tėviškę Mauručius. 1919 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, 1920 m. – Kauno karo mokyklą, 1927 m. – Kauno muzikos mokyklos A. Kutkaus dainavimo klasę. 1924 m. debiutavo Valstybės teatre operoje „Eugenijus Oneginas“. Kūrybinę veiklą derino su karine: 1923–1927 m. dirbo Lietuvos kariuomenės štabo Topografijos skyriuje, turėjo majoro laipsnį. 1924–1944 m. buvo Valstybės teatro, 1944–1948 m. Lietuvos operos ir baleto teatro solistas.
Kaip rašoma sūnaus Algimanto Kučingio atsiminimuose, 1920 m. tėvas buvo Lietuvos kariuomenės kovų su bolševikais dalyvis, o 1944 m. įsitraukė į antisovietinę veiklą, buvo išrinktas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo nariu, padėjo leisti pogrindinį laikraštėlį „Laisvės žvalgas“ [3]. 1948 m. jis buvo suimtas ir iki 1956 m. kalėjo sovietiniuose lageriuose. Paleistas po Stalino mirties. 1956 m. sugrįžęs iš tremties A. Kučingis Kauno sporto halėje surengė solinį koncertą, tapusį reikšmingu įvykiu Lietuvos gyvenime. Buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistas. 1961 m. metais išėjo į pensiją. Kauno muzikinio teatro pakviestas dar dainavo iki 1970 m. Mirė 1983 m. liepos 7 d. Kaune, palaidotas Romainių kapinėse [1].

Sukūrė daugiau kaip 70 vaidmenų, rengė solinius koncertus [1]. Dainavo vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas (L. van Beethoveno IX simfonija, „Kristus Alyvų kalne“, G. F. Händelio „Mesijas“, J. Haydno „Pasaulio sukūrimas“, F. Seitzo „Kristaus kančia“, L. Perosi „Pasija“, W. A. Mozarto, G. Verdi „Requiem“), liaudies ir kompozitorių dainas, romansus [3]. Tarpukario metais su dideliu pasisekimu gastroliavo keliose užsienio šalyse.
Pasak dainininko ir režisieriaus Petro Olekos, Antanas Kučingis buvo „Lietuvos bosų karalius“ [3].

Narbutienė, Ona. Antanas Kučingis. – Vilnius, 1993. Knygos viršelis

Narbutienė, Ona. Antanas Kučingis. – Vilnius, 1971. Knygos viršelis

2012 m. apie solistą išleista didelės apimties, gausiai iliustruota knyga „Antanas Kučingis. Laiškai, dokumentai, atsiminimai“ [2]. Leidinį sudarė ir parengė muzikologė, muziejininkė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė. Kaip rašoma pratarmėje, „šios knygos tikslas – pateikti skaitytojui dalį archyvinės medžiagos iš Antano Kučingio palikimo, saugomo M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje“. Knygoje pateikiama dainininko gyvenimo ir kūrybos apžvalga, Kučingių genealogijos medis, menininko asmeninė korespondencija, Antano Kučingio atsiminimai apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, nuotraukos iš asmeninių albumų (1916–1947 m.), dokumentų kopijos, kai kurių solisto daiktų fotografijos ir kt. Prieduose nurodomi jo sukurti vaidmenys, pateikiama bibliografija, yra asmenvardžių rodyklė.
Dar sovietmečiu per Teatro draugiją buvo išleista muzikologės Onos Narbutienės parašyta dainininko gyvenimo ir kūrybos apžvalga „Antanas Kučingis“ (Vilnius, 1971). Žinoma, joje nebuvo net užsiminta apie žymaus solisto 1948–1956 m. gyvenimo laikotarpį, praėjusį lageryje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išleista O. Narbutienės monografija „Antanas Kučingis“ [3]. Joje gausu naujos medžiagos, plačiai parodyta A. Kučingio aplinka, teatro gyvenimas. Daug prisiminimų (šeimos narių, Operos teatro kolegų, lagerio draugų), pateikiama nemažai paties dainininko laiškų, rašytų iš lagerio šeimai, draugams, sukurtų vaidmenų sąrašas.

Pirmą kartą Vilniuje A. Kučingis atsidūrė 1915 m. pradžioje, kai artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui Veiverių mokytojų seminarija buvo iškelta į Vilnių. Moksleiviai gyveno bendrabutyje Pylimo gatvėje 28, pamokos vykdavo dviklasėje mokykloje Arklių gatvėje. Tuo metu A. Kučingis dainavo kompozitoriaus Stasio Šimkaus chore, veikusiame Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos salėje. 1916–1918 m. jis yra mokytojavęs Vilniaus krašte (Musninkuose, Širvintose). 1920 m. rugsėjį Karo mokyklai, kurioje mokėsi, persikėlus iš Kauno į Vilnių, A. Kučingis vėl sugrįžo į sostinę. 1944–1948 m. ir 1956–1961 m. A. Kučingis dainavo Vilniaus operos ir baleto teatre [3].

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Vilniuje, ant namo Raseinių g. 5 (Naujamiesčio seniūnija), atidengta Antanui Kučingiui skirta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Stasys Žirgulis) [šią informaciją patvirtino bareljefo autorius, prof. S. Žirgulis]. Šiame name solistas gyveno 1957–1961 m., kol išsikėlė į Kauną ir apsigyveno grąžintame name Aušros gatvėje [2, 3].

Dainininko vardu 1994 m. pavadinta Veiverių Antano Kučingio meno mokykla, taip pat gatvė Mauručiuose (Prienų r.). Kaune, prie dainininko gyvenamojo namo (Aušros g. 13), ir Muzikinio teatro sodelyje pastatyti A. Kučingio paminkliniai biustai (skulpt. Stasys Žirgulis) [2].

1924–2010 m. laikotarpį apimanti Antano Kučingio bibliografija spausdinama knygoje „Antanas Kučingis. Laiškai, dokumentai, atsiminimai“ [2]. Minint operos veterano 90-metį ir 100-metį, žurnale „Tarp knygų“ (1989, Nr. 8 ir 1999 m. Nr. 8/9) buvo paskelbti jam skirtos literatūros sąrašai.

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Kučingis Antanas. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2012. – P. 218.
2. Antanas Kučingis. Laiškai, dokumentai, atsiminimai. – Vilnius, 2012. – 448 p.: iliustr., faks. – Bibliogr.: p. 424-436. – Pavardžių r-klė.
3. Narbutienė, Ona. Antanas Kučingis. – Vilnius, 1993. – 169, [2] p., [16] iliustr.

Parengė: Agnė Ališauskienė (Vilniaus SCB), 2020

Dalintis straipsniu: