Antanas Smetona

Antanas Smetona. – [Ukmergė, 1999]. Knygos viršelis

Antanas Smetona. – [Ukmergė, 1999]. Knygos viršelis

Gimė mažažemių Jono ir Julijonos Smetonų šeimoje. Tėvai, auginę septynis vaikus (4 sūnus ir 3 dukteris), sunkiai vertėsi iš aštuonių hektarų, bet buvo šviesūs, religingi  žmonės. Kaip ir daugelis to meto valstiečių, svajojo, kad kuris nors iš sūnų taps kunigu. Buvo pasirinktas Antanas – sumaniausias ir smalsiausias. Mokslus pradėjo 1884 m. Taujėnuose, vėliau mokėsi Ukmergėje, Liepojoje (ten fabrike dirbo jo brolis), po to Palangos progimnazijoje. Baigęs ją, nejausdamas pašaukimo, atsisakė studijuoti kunigų seminarijoje [8]. Įstojo į Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) lietuvių gimnaziją [12]. Už atsisakymą melstis rusiškai 1896 m. pašalintas iš gimnazijos. Paskui gimnaziją jam leista baigti [1]. 1902 m. baigęs Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, grįžo į Vilnių, kur tapo advokato padėjėju. 1903 m. dirbo Žemės banke. 1902 m. su kitais politiniais veikėjais įkūrė Lietuvos demokratų partiją, 1905 m. vykusiame Didžiajame Vilniaus seime A. Smetona buvo vienas iš svarbiausių ir aktyviausių dalyvių, atstovavo jame Lietuvių demokratų partijai. Aktyviai veikė lietuvių visuomeninėse, kultūros, švietimo organizacijose „Aušra“, „Rytas“, „Rūta“. 1904 m. vedė ką tik gimnaziją baigusią Sofiją Chodakauskaitę. Tais pačiais metais buvo panaikintas ir lietuviškos spaudos draudimas, ir Petras Vileišis pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“. Į jo redakciją buvo pakviestas A. Smetona, bet nesutaręs su redaktoriumi greitai iš ten pasitraukė [8]. 1907 m. buvo vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, 1905–1906 m. redagavo laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. 1907 m. pasitraukęs iš LDP pradėjo telkti lietuvių inteligentiją. 1907–1913 m. redagavo laikraštį „Viltis“, jį įsteigė kartu su J. Tumu. 1914–1915 m. dirbo laikraštyje „Vairas“, kuriame taip pat propagavo savo idėjas. Lietuvą A. Smetona suprato kaip etninį vienetą, kurį jungia pirmiausia kalba, ekonominiai poreikiai ir bendra ateitis: jis kėlė tautinės vienybės šūkį, rūpinosi švietimu bei kultūra ir priešinosi lenkų dominavimui Lietuvoje, ypač Vilnijoje [2,12]. Pirmojo pasaulinio karo metu tapo svarbiausiu lietuvių politiniu veikėju. 1914–1915 m. buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vienas steigėjų, vicepirmininkas, Vokietijos kariuomenei užėmus Vilnių, draugijos pirmininkui M. Yčui pasitraukus į Rusiją, tapo vadovu Vilniuje. Dalyvaudamas konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, siūlydamas laipsniškų žingsnių taktiką ir orientuodamasis pirmiausia į Vokietiją, jis drauge su kitais siekė Lietuvos nepriklausomybės etninėje teritorijoje su sostine Vilniumi [12]. 1917–1918 m. laikraštyje „Lietuvos aidas“ dirbo redaktoriumi ir leidėju. 1917 m. rugsėjį buvo vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių. Joje A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, 1917 07–1919 04 (su pertrauka 1918 02) – prezidiumo pirmininku. 1918 m. vasario 16 d. tapo vienu iš Nepriklausomybės akto signatarų. Tų pačių metų pabaigoje pasitraukė nuo bolševikų kariuomenės į Berlyną, iš ten grįžo į Kauną ir Vilniaus daugiau nebematė. Išrinktas Lietuvos Tarybos, 1919 04 04–1920 06 19 ėjo Lietuvos valstybės prezidento pareigas. Nuo 1920 m. perėjo į politinę opoziciją ir tapo Tautos pažangos partijos, o 1924 m. Lietuvių tautininkų sąjungos lyderiu. Jos periodiniuose leidiniuose užėmė redaktoriaus ir leidėjo, publicisto pareigas. 1920–1921 m. vadovavo Lietuvos delegacijos Arbitražo komisijos valstybinei sienai su Latvija nustatyti. 1923 m. atstovavo Lietuvos respublikos vyriausybės Klaipėdos kraštui. 1923–1926 m. Lietuvos universitete dėstė etiką ir senąją filosofiją. 1924 m. tapo Tarptautinio banko valdybos pirmininku. 1926–1927 m. atstovavo trečiajam Seimui. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, pašalinęs kairiosios pakraipos vyriausybę ir teisėtą prezidentą Kazimierą Grinių, gavo LR prezidento postą [2, 12]. Su kitais politiniais veikėjais pažeisdamas konstituciją, 1927 m. balandį paleido Seimą ir įvedė nuosaikų autoritarinį prezidentinį režimą. Rėmėsi daugiausiai tautininkais, kariuomene, policija, valstybiniu saugumu. Suvaržė opozicijos veiklą, laisvę viešai skleisti valdžiai nepalankias nuostatas (įvedė cenzūrą), sugrąžino karo padėtį. 1936 m. uždraudė opozicinių partijų veiklą, atkūrė vienpartinį Seimą. Susikomplikavus Lietuvos tarptautinei padėčiai, 1939 m. į vyriausybę įsileido opozicinių partijų atstovų, 1939 m. paskelbė valstybės neutraliteto politiką. Kai Vilnius 1939 m. grįžo Lietuvai, A. Smetona dėl grėsmingos tarptautinės padėties nespėjo persikelti į sostinę: 1940 m. birželio d. rengėsi nuvykti į Vilnių, bet tuo metu Lietuvą okupavo stalinistinės SSRS kariuomenė. 1940 06 15 per paskutinį vyriausybės posėdį siūlė atmesti „Sovietų Sąjungos ultimatumą Lietuvai“, ginklu priešintis SSRS kariuomenei. Daugumai vyriausybės narių tam nepritarus pavedė ministrui pirmininkui A. Merkiui pavaduoti jį kaip prezidentą. Su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją. Nuo 1941 03 gyveno JAV (Niujorke, Čikagoje, Klivlende). 1944 m. sausio 9 d. žuvo per nenustatytomis aplinkybėmis kilusį gaisrą. Palaidotas Klivlende, Nolvudo (Knollwood) mauzoliejuje [2, 3, 12].

A. Smetona gerai mokėjo šešias kalbas, yra parašęs ir išvertęs ne vieną knygą, ne viename veikale galima rasti ir jo viešųjų kalbų. Šie darbai buvo surinkti į raštus ir leisti net kelis kartus. Dar jam gyvam esant, pasirodė 4 tomai A. Smetonos „Raštų“ (Kaunas, 1930). Čia buvo sudėti spaudoje skelbti straipsniai. Atskirai išleistas jo viešųjų kalbų rinkinys „A. Smetonos pasakyta parašyta, 1927–1934“ (Kaunas, 1935, 1992), leidinys „Pro memoria: buvusio prezidento apmąstymai prie Šventaičio ežero (Vokietija) 1941 liepos 1–25“ (Kaunas, 1997). 1990 m. išleisti „Rinktiniai raštai“, į kuriuos įtraukti tiek tarpukariu, tiek vėliau parašyti veikalai. Leidinį sudarė ir pratarmę parašė A. Eidintas. Išleisti kiti darbai: „Lithuania Propria“ (Kaunas, 1996), „Etikos mokslas“(Vilnius, 1998), „Antano Smetonos korespondencija, 1940–1944“ (Kaunas, 1999).

Eidintas, Alfonsas. Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai. – Vilnius, 1990. Knygos viršelis

Eidintas, Alfonsas. Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai. – Vilnius, 1990. Knygos viršelis

Truska, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. – Vilnius, 1996. Knygos viršelis

Truska, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. – Vilnius, 1996. Knygos viršelis

Apie A. Smetoną daug rašyta tarpukariu. Pirmasis leidinys apie jo asmenybę pasirodė prezidentui dar esant gyvam. 1934 m. poetas Kazys Binkis parašė beletrizuotą biografinę apybraižą „Antanas Smetona, 1874–1934: šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti“ (Kaunas, 1934). Leidinį apipavidalino dailininkas Petras Rimša. Išeivijoje buvo išleista Aleksandro Merkelio knyga „Antanas Smetona : jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla“ (New York (N.Y.), 1964). Knygoje plačiai nušviesta politinė, visuomeninė ir kultūrinė A. Smetonos veikla. Kaip rašė vienas recenzentas, „silpniausia A. Merkelio monografijos vieta yra, kad jis per daug remiasi A. Smetonos raštais ir žodžiais (..) ir per mažai paties gyvenimo faktais“ [10]. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išleista keletas leidinių. 1990 m. pasirodė pirmoji Lietuvoje žinomo šalies istoriko Alfonso Eidinto monografija „Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai“ [3]. Autorius remdamasis išeivijos bei Lietuvos autorių darbais, archyviniais dokumentais, priėjo prie originalių išvadų apie A. Smetonos vaidmenį atkuriant valstybę [10]. Vėliau jis yra parašęs leidinį „Antanas Smetona ir jo aplinka“ (Vilnius, 2012). Minėtina istoriko Liudo Truskos knyga „Antanas Smetona ir jo laikai“ [10]. Apie A. Smetoną rašoma knygose „Signatarai“ (Vilnius, 1996), „Lietuvos Respublikos Prezidentai“ (Vilnius, 1997), „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009),  A. R. Čaplinsko [1], R. Subačiaus [8], T. Venclovos [12], Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ (Vilnius, 2009), Alfonso Čekausko „Mūsų kraštas“ (Vilnius, 2011) ir kt. leidiniuose, enciklopedijose. Jaunimui skirta Ukmergės Antano Smetonos vidurinės mokyklos (dabar – gimnazija) direktorės Liucijos Dzigienės sudaryta knygelė „Antanas Smetona“ [7]. Užrašyta nemažai atsiminimų. Atskiru leidiniu išeivijoje išleisti 1935–1937 m. buvusio A. Smetonos adjutanto ir asmeninio sekretoriaus, pulkininko Vaclovo Šliogerio atsiminimai „Antanas Smetonas: žmogus ir valstybininkas“ [9]. Knyga gausiai iliustruota iš Broniaus Kviklio pasiskolintomis nuotraukomis.

Gimtajame Užulėnyje A. Smetona gyveno iki 1890 m. Paskui iki 1940 m. gimtinėje, o vėliau jam 60-mečio proga dovanotame, netoliese esančiame, Užugirio dvare dažnai lankydavosi, atostogaudavo [5, 9, 11].
Su Vilniumi pirmą kartą A. Smetona susipažino 1899 m. ankstyvą pavasarį, kai už dalyvavimą studentų demonstracijoje buvo ištremtas iš Petrapilio [10]. 1902 m., gavęs teisininko diplomą Sankt Peterbugo universitete, A. Smetona įsikūrė Vilniuje ir gyveno čia iki 1918 m. Iš pradžių dirbo advokato kontoroje. 1903 m. įsidarbino Žemės banke ir ten pasiliko 15 metų. Vedęs A. Smetona su žmona išsinuomojo trijų kambarių butą. Jame vakarais, ypač šeštadieniais, rinkdavosi Vilniaus inteligentai aptarti tautinių reikalų ar tiesiog palošti preferansą [8, 10]. Laisvalaikį A. Smetona skyrė žurnalistikai ir visuomeninei veiklai. Suartėjo su „Dvylikos Vilniaus Apaštalų“ būreliu. Kartu su kitais lietuvių veikėjais vadovavo draugijai „Vilniaus aušra“, kuri užsiėmė Vilniaus lietuvių dviklasės mokyklos šalpa ir lietuvių kalbos mokymo vidurinėse mokyklose rėmimu [7].

Vilniaus vardas buvo dažnai minimas A. Smetonos viešosiose kalbose, straipsniuose ir kituose jo veikaluose. Savo straipsnį 1907 m. „Viltyje“ jis pavadino „Vilnius – Lietuvos širdis“ [6, p. 47–50; 10, p. 39]. Vienoje iš savo kalbų A. Smetona teigė: „Mes norime lietuviškos Lietuvos su Vilniaus sostine, su tuo Lietuvos lopšiu, kur augo ir brendo mūsų tautiška idėja, kur vedė visi keliai mūsų laisvėn […] „Vilniuje palaidoti mūsų senovės vadai, palaidoti ten ir mūsų didieji atgimimo žadintojai“ [6, p. 424]. Savo straipsniuose jis daug vietos skyrė lenkų okupuoto Vilniaus klausimui [6].

A. Smetonos atminimas įamžintas jo gimtajame krašte, dabartiniame Ukmergės rajone.
Ukmergės kraštotyros ir Ukmergės A. Smetonos gimnazijos istorijos muziejuose yra A. Smetonai skirtos ekspozicijos. Ukmergės rajono savivaldybė ieškojo geriausio sprendimo planuojant viešąją infrastruktūrą rekonstravus Užugirio dvarą.

1934 m. šį dvarą A. Smetona 60-mečio proga gavo dovanų iš savo bendražygių. Tai buvęs Taujėnų dvaro palivarkas, per žemės reformą išdalintas. Prezidentas, sudėjęs savo santaupas, 1937 m. čia pasistatė dviaukščius rūmus su dviem atvirais balkonais. Į rūmus buvo įvestas vandentiekis, kanalizacija, tiesioginis telefono ryšys su Kaunu [5, 9]. 1937 m. vasarą A. Smetona su šeima praleido čia pirmąsias savo atostogas [9]. Šiuo metu pagrindiniame dvaro pastate veikia ekspozicijos, demonstruojama istorinė medžiaga, taip pat autentiški A. Smetonos gyvenimo laikotarpio daiktai. Pasitelkiant šiuolaikines technologijas, dvare įrengti informaciniai terminalai, padedantys su prezidentu bei dvaro istorija susipažinti virtualiai. Dvare taip pat įrengta ir vadinamoji smetoniška skaitykla su to meto baldais ir knygomis [3a].

Užulėnio kaimo vidurinėje dalyje, netoli kelio, juosiančio Lėno ežerą, kažkada stovėjo A. Smetonos tėvų namas. 1927 m. prie namo fasado buvo pritvirtinta balto marmuro paminklinė lenta su užrašu: „Čia 1874 m. gimęs Lietuvos nepriklausomybės kūrėjas prezidentas Antanas Smetona“. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo namas sudegė. 1989 m., minint prezidento 115–ąsias prezidento metines, prie namo pamatų buvo pastatytas paminklas – plokščias kampuotas, panašus į obeliską, akmuo Ten buvo pritvirtinta juodo marmuro lenta, kurioje skelbiama, jog ši vieta: „Respublikos prezidento Antano Smetonos gimtinė“ (aut. Leonas Burinskas) [11].

1933 m. prezidento gimtinėje buvo pastatyta mokykla, kurios statybomis rūpinosi pats A. Smetona. Tai buvo jo dovana gimtojo kaimo žmonėms. Tuo metu ši mokykla buvo viena iš moderniausių Lietuvoje. Turėjo centrinį šildymą, vandentiekį, kanalizaciją. Virš mokyklos portalo buvo įrašas: „Prezidento Antano Smetonos vardo mokykla“. Sovietmečiu mokykla šio vardo neteko. Užulėnio devynmetei mokyklai jis grąžintas tik 1990 m. Ta proga priešais mokyklą buvo pastatytas stogastulpis su įrašu „Prezidento Antano Smetonos Užugirio devynmetė mokykla“ (aut. Rimantas Zinkevičius) [11]. Dabar ji vadinama Ukmergės r. Užugirio pagrindinė mokykla. 2019 m. prie mokyklos buvo atidengtas paminklas Prezidentui Antanui Smetonai sukurtas skulptoriaus Antano Žukausko [4a].

Vilniuje, ant namo Tilto g. 1 (Senamiesčio seniūnija), kuriame 1908–1909 m. gyveno A. Smetona, atidengta memorialinė  lenta [13].

A. Smetonos pavardė iškalta skulptūroje „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas), kurioje minima 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių. Skulptūra pastatyta 2009 m. Vilniaus Vingio parke

Ukmergės mieste yra Antano Smetonos gimnazija ir gatvė. A. Smetonos vardu pavadinta Ukmergės r. Užugirio pagrindinė mokykla.
1990 m. Vilniaus Naujamiesčio seniūnijoje viena gatvė buvo pavadinta A. Smetonos vardu [1].

1935 m. buvo išleista didelės apimties „Antano Smetonos bibliografija ir biobibliografija“, apimanti 1874–1934 m. laikotarpį. Bibliografiją parengė žymus lietuvių bibliografas Izidorius Kisinas [4]. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo  bibliotekos Informacijos centras yra parengęs A. Smetonos biobibliografinę rodyklę (žr. adresu).

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Antanas Smetona. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 371.
2. Eidintas, Alfonsas. Antanas Smetona. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2012. – T. 22, p. 140–141.
3. Eidintas, Alfonsas. Antanas Smetona : politinės biografijos bruožai. – Vilnius, 1990. – 243, [2] p. ir [8] iliustr. lap. : iliustr. – Pavardžių r-klė: p. 239– [244].
3a. Kazielienė, Genovaitė. Antano Smetonos dvare verda gyvenimas. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 2019, rugpj. 7, p. 5.
4. Kisinas, Izidorius. Antano Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija, 1874–1934 = La bibliographie et la bio-bibliographie de Antanas Smetona, 1874–1934. – Klaipėda, 1935. – XLIX, 609 p., [10] iliustr., faks., portr. lap. –- Tekstas liet., pranc. – Turinys, prakalba ir aut. prakalba gretut. liet., pranc. – Pavardžių ir slapyvardžių r-klė: p. 585-609. – Kn. taip pat: Prakalba (liet., pranc.) / V. Biržiška, p. XV-XXV. Autoriaus prakalba (liet., pranc.), p. XXVII–XXXVIII; Prieiga per internetą:
http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/8d028feccbca40f3bec64e4e2be1d8ee>.
4a. Pėšina, Arvydas. Gimtajame kaime atidengtas paminklas Prezidentui Antanui Smetonai. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 2019, rugpj. 14, p. 1, 4–5.
5. Semaškaitė, Ingrida. Užugiris. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas : Lietuvos dvarų likimai . – Vilnius, 2008. – P. 363–364.
6. Smetona, Antanas. Rinktiniai raštai ; sudarė ir pratarmę parašė A. Eidintas. – Kaunas, 1990. – 512 p. : iliustr.
7. Antanas Smetona. – Ukmergė, 1999. – 39, [1] p. : portr. –  Bibliogr.: p. 39 (3 pavad.).
8. Subačius, Rokas. Antanas Smetona. // Subačius, Rokas. Dramatiškos biografijos. – Vilnius, 2007. – P. 7–31.
9. Šliogeris, Vaclovas. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas : atsiminimai. – Michigan, 1996. – 181, [6] p.: iliustr.
10. Truska, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. – Vilnius, 1996. – 411, p.: portr., iliustr.
11. Vasiliauskas, Zenonas. Antano Smetonos gimtinės paminklai. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2, p. 133.
12. Venclova, Tomas. Antanas Smetona. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P.206–207.
13. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2013 [žiūrėta 2013-03-05] Prieiga per internetą:<http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=2>.

Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), Sigita Astikienė (Ukmergės Vlado Šlaito SVB), 2013; 2022

Dalintis straipsniu: