Antanas Venclova

Antanas Venclova epochų vėjuose: Antanui Venclovai – 100. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Antanas Venclova epochų vėjuose: Antanui Venclovai – 100. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, dirbo mokytoju Kaune, vėliau Klaipėdoje [2]. Redagavo žurnalą „Trečias frontas“, dirbo žurnaluose „Kultūra“, „Jaunimas“, „Literatūra“.
1921–1929 m. dirbo Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos departamento raštinėje [2]. 1940 m. išrinktas į Liaudies seimą, 1940–1943 m. buvo švietimo komisaras. 1954 m. paskirtas LTSR Rašytojų sąjungos valdybos pirmininku. Nuo 1950 m. A. Venclova buvo priimtas į komunistų partiją, 1952–1964 m. buvo LKP Centro komiteto narys [2]. Rašytojas padėjo organizuoti lituanistinio paveldo leidimą, rūpinosi kultūros palikimu. Mirė Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse [6].

Pirmieji kūriniai pasirodė 1924 m., pirmoji eilėraščių knyga „Sutemų skersgatviuos“ išleista 1926 m., pirmoji apsakymų knyga „Beržai vėtroje“ – 1930 m. [2].  A. Venclova parašė kelis romanus, paskelbė nemažai kritikos darbų, publicistinių straipsnių, vertimų, kelionių aprašymų, išleido nemažai poezijos rinkinių, už kuriuos buvo gavęs apdovanojimų.

Sovietmečiu buvo išleista literatūrologo Vytauto Galinio monografinė apybraiža „Antanas Venclova“ [2]. 2007 m. išleista poeto 100 metų jubiliejui skirta, jo kūrybą bei gyvenimą apžvelgianti knyga „Antanas Venclova epochų vėjuose“ [1]. Apie poetą rašoma jo sūnaus, Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [6], Salio Šemerio atsiminimų knygoje „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997), prof. Vlado Žuko prisiminimų knygoje „Pažinti kultūros žmonės“  (Vilnius, 2002. Kn. 1), enciklopedijose ir kt. leidiniuose.

Vilniaus miestui poetas skyrė eilėraščius „Sonetai apie Vilniaus atgimimą“, „Per audrą žengsim su gyvaisiais“, „Aš amžinai įsimylėjęs“, „Vilnius naktį“, „Vilnius, Lazdynų rajonas“ ir kt. [4, 5].

Atsiminimų knygoje „Jaunystės atradimas“ A. Venclova prisiminė 1939–1940 metus, praleistus Vilniuje [3]. Jis  rašė: „<…> tas amžinasis Lietuvos miestas, toks gražus, toks nepanašus į aplinkinių valstybių miestus, tartum perlas iš tolimos Italijos, atklydęs po šiaurės dangumi. Koks jis artimas širdžiai! Bažnyčių stogai ir bokštai, rūmai, kolonos ir statulos – tas nuostabus lietuviškasis barokas ir gotika visa tai dvelkia mūsų praeities šimtmečiais ir lietuvio mintį bei širdį neatplėšiamai traukia savęsp“ [3, p. 486].

Vilniuje, Pamėnkalnio g. 34 (Naujamiesčio seniūnija), kur 1945–1971 m.  gyveno Antanas Venclova ir jo šeima, veikia Venclovų namai-muziejus. Jo fondas pradėtas kaupti 1973 m., įkūrus Vilniaus rašytojų muziejų [6]. „Venclovų name – muziejuje” saugoma Antano Venclovos sukaupta archyvinė medžiaga – rankraščiai, laiškai, nuotraukos, memorialinė biblioteka (autorinės knygos ir vertimai lietuvių kalba, autoriaus kūryba, išversta į kitas kalbas bei rašytojo sukaupta  vertinga biblioteka), autentiški baldai, asmeniniai daiktai, suvenyrai, indai [7]. Muziejuje taip pat saugoma ir A. Venclovos sūnaus, Tomo Venclovos, autorinė biblioteka.

Literatūra ir šaltiniai

1. Antanas Venclova epochų vėjuose: Antanui Venclovai – 100. – Vilnius, 2007. – 268, [1] p., [8] iliustr., portr. lap.
2. Galinis, Vytautas.  Antanas Venclova: monografinė apybraiža. – Vilnius, 1958. – 204 p.
3. Venclova, Antanas. Grįžimas į sostinę. // Venclova, Antanas. Jaunystės atradimas: [prisiminimai]. – Vilnius, 1966. –  P. 478-500.
4. Venclova, Antanas.  Lyrika. – Vilnius, 1981, p. 75-79, 117, 136-137.
5. Venclova, Antanas. Vilnius, Lazdynų rajonas: [eilėraštis] // Vilniaus mūrai. – Vilnius, 1973. – P. 110-112.
6. Venclova, Tomas. Venclova Antanas. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 314-315.
7. Venclovų namai-muziejus [interaktyvus]. 2010  [žiūrėta 2010-05-25]. Prieiga per internetą: <http://www.vilniausmuziejai.lt/venclova/index.htm>.

Parengė: Žydrūnė Šaulianskaitė (VAVB), 2010

Dalintis straipsniu: