Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 574

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Antanas Vienuolis-Žukauskas

Gyvenimo datos:1882 04 07 - 1957 08 17
Gimimo vieta:Ažuožeriai (Anykščių r.)
Veikla:lietuvių prozininkas, dramaturgas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Šaltenis, Rapolas. A. Vienuolio gyvenimo pėdsakais. – Vilnius, 1982. Knygos viršelis

Šaltenis, Rapolas. A. Vienuolio gyvenimo pėdsakais. – Vilnius, 1982. Knygos viršelis

Tikroji rašytojo pavardė – Žukauskas, bet nuo 1907 m. jis pasirinko literatūrinį Vienuolio slapyvardį, kuriuo pasirašinėjo visą kūrybos laikotarpį. 1894-1895 m. mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje rusų dėstomąja kalba. 1895-1900 m. Liepojos (Latvija) gimnazijoje baigė 4 klases. 1900 m. su provizoriumi Petru Raudonikiu išvyko į Maskvą (Rusija) mokytis vaistininko profesijos. 1903 m. išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus. 1903-1907 m. keliavo po Kaukazą, dirbo Kaliazino (Rusija), Železnovodsko (Kaukazas), Tbilisio (Gruzija), Vladikaukazo (Šiaurės Kaukazas) vaistinėse. Tbilisyje įsitraukė į revoliucinį judėjimą, todėl 1905 m. buvo kalinamas Metecho tvirtovėje. 1907 m. iš Vladikaukazo išvažiavo į Maskvą. Maskvos universitete studijavo farmaciją, klausė paskaitų apie literatūrą, įgijo provizoriaus kvalifikaciją. Gyvendamas Maskvoje, užmezgė ryšius su lietuviais studentais, dalyvavo Maskvos lietuvių kultūriniame gyvenime, įsitraukė į literatūrinį darbą. Bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Aušrinėje“, „Vaivorykštėje“. 1914-1918 m. dirbo nukentėjusiųjų nuo karo lietuvių šalpos komitete [2, 4, 5, 6].

Šaltenis, Rapolas. Tikras netikras A. Vienuolis. – Kaunas, 1994. Knygos viršelis

Šaltenis, Rapolas. Tikras netikras A. Vienuolis. – Kaunas, 1994. Knygos viršelis

1918 m. grįžo į besikuriančią nepriklausomą Lietuvą. Kurį laiką gyveno Anykščiuose, kur įsteigė vaistinę. Vėliau persikėlė į Kauną. Dirbo Spaudos biure, karo korespondentu, Švietimo ministerijos Knygų leidimo vyriausybinės komisijos sekretoriumi. „Lietuvos“ savaitraščiui parašė daug straipsnių, feljetonų. Redagavo žurnalą „Veja“, padėjo V. Krėvei leisti žurnalą „Skaitymai“. 1922 m. iš Kauno persikėlė į gimtuosius Anykščius, kur iki 1944 m. turėjo nuosavą vaistinę [2, 4, 5].
1927 m. gegužės 1 d. A. Vienuolis įkūrė poeto, vyskupo Antano Baranausko memorialinį muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje. Beje, Antanas Baranauskas buvo A. Vienuolio senelio brolis. A. Vienuolis išsaugojo A. Baranausko klėtelę, statytą 1826 m., poeto ir jo giminės daiktus, knygas, šeimos relikvijas. Klėtelėje A. Vienuolis priimdavo ekskursijas, rūpinosi klėtelės ir eksponatų apsauga, anykštėnų rašytojų atminimo įamžinimu (žr. adresu).
1929-1930 m. keliavo po Vakarų Europą.
Iki Antrojo pasaulinio karo Anykščiuose A. Vienuolis dalyvavo kuriant Lietuvos Šaulių sąjungą 1939 m. buvo apdovanotas Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių Žvaigždės medaliu. Dalyvavo J. Basanavičiaus draugijos veikloje, J. Biliūno vardo draugijoje, rūpinosi J. Biliūno atminimo įamžinimu [6].
Okupacijų ir karo metai rašytojui buvo itin skaudūs: 1941 m. birželį bolševikai ištrėmė į Sibirą sūnų Stasį. Sovietinei okupacijai grįžtant buvo sunaikinta A. Vienuoliui priklausiusi vaistinė. Stengdamasis išgelbėti sūnų, antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo priverstas atiduoti sovietinei valstybei literatūrinę duoklę: rašyti kūrinius pagal marksistinę ideologiją. Pokario laikotarpiu A. Vienuolis kūrė teroro ir trėmimų grėsmės akivaizdoje, būkštaudamas dėl artimųjų ir savo likimo [4, 5].
1944-1945 m. dirbo Anykščių gimnazijoje rusų kalbos ir literatūros mokytoju. 1945 m. A. Vienuolis buvo paskirtas A. Baranausko muziejaus direktoriumi. Šias pareigas ėjo iki gyvenimo pabaigos. Jo rūpesčiu pradėti ir J. Biliūno memorialinės sodybos pritaikymo muziejinei veiklai darbai, įamžinta J. Biliūno perlaidojimo vieta ant Liudiškių kalvos. Bendradarbiaudamas su dr. J. Basanavičiumi ir prof. E. Valteriu, A. Vienuolis padarė pradžią Anykščių krašto archeologiniams tyrinėjimams. Jis iškėlė klausimą apie Mindaugo sostinės Vorutos lokalizaciją [2, 6].

Antanas Žukauskas-Vienuolis: iš muziejaus rinkinių. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Antanas Žukauskas-Vienuolis: iš muziejaus rinkinių. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Po Antrojo pasaulinio karo rašytojas tris kartus buvo išrinktas LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatu (1947, 1951, 1955 m.). Jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1940-1941 m. ir nuo 1945 m. iki gyvenimo pabaigos) bei Lietuvos rašytojų draugijos narys (1941-1944 m.). Jis buvo 2-ojo sąjunginio sovietinių rašytojų suvažiavimo delegatas, atstovavęs Lietuvai (1954 m.).
Už nuopelnus literatūrai A. Vienuolis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1938 m.). Jam buvo suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas (1947 m.) ir LSSR liaudies rašytojo vardas (1957 m.) [2].
A. Vienuolis mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščiuose, sodelyje prie savo namų, kuriuose 1958 m. buvo įsteigtas A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus [2, 6].

A. Vienuolis – vienas iš lietuvių literatūros klasikų. Gyvendamas Kaukaze, paveiktas poetiškos Kaukazo gamtos, kalniečių gyvenimo sukūrė legendas „Amžinasis smuikininkas“ (1908), ir „Užkeiktieji vienuoliai“ (1910). Gyvendamas Maskvoje, parašė realistinių apsakymų kaimo tematika. Sukūrė apsakymus „Paskenduolė“ (1909), „Grįžo (1910), „Paskutinė vietelė“ (1911), „Pati“ (1912), „Kūčių naktį“ (1912), „Užžėlusiu taku“ (1912). Nuo pirmųjų kūrinių A. Vienuolis pasirodė lietuvių literatūroje kaip savitas psichologizmo krypties menininkas. Nepriklausomybės metų kūryba gausi, įvairialypė. Išleido apysakas „Inteligentų palata“ (1922), „Vėžys“ (1925), romanus „Prieš dieną“ (1925), „Kryžkelės“ (1932), „Viešnia iš šiaurės“ (1933), „Ministeris“ (1935), novelių rinkinį „Nemigo naktys“ (1937). Pokario apsakymas „Išdukterė“ (1946), romanas „Puodžiūnkiemis“ (1949) parašyti stengiantis tenkinti socialistinio režimo reikalavimus. Natūralia menine išraiška parašyti memuariniai apsakymai „Iš mano atsiminimų“ (1957), „Padavimai ir legendos“ (1957) [4, 5].
A. Vienuolis parašė ir apybraižą „Iš Vilniaus miesto“, 1940 m. publikuotą San Paule, Brazilijos lietuvių savaitraštyje „Lietuvis“ [2].

Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį. – Utena, 2002. Knygos viršelis

Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį. – Utena, 2002. Knygos viršelis

Apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą yra išleista Juozo Stonio monografija „Antanas Vienuolis“ (Vilnius, 1957; Kaunas, 1982), rašytojo 100-mečio proga Stasio Lipskio sudarytas straipsnių rinkinys „Antanas Vienuolis šiandien“ (Vilnius, 1984). Biografines apybraižas „A. Vienuolio gyvenimo pėdsakais“ ir „Tikras netikras A. Vienuolis“  parašė ir išleido Rapolas Šaltenis [6, 7].

Išleistos atsiminimų knygos: „Atsiminimai apie A. Vienuolį“ (Vilnius, 1963), Bronės Katinienės „Atodairų vasara: atsiminimai apie Antaną Vienuolį“ (Vilnius, 2002), Rasos Bražėnaitės sudarytas rinkinys „Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį“ (Utena, 2002), Onos Sedelskytės „Užuožerių Antaniukas: vaizdeliai iš A. Vienuolio vaikystės“ (Utena, 2002), Vidos Zasienės sudarytas biografinis albumas „Antanas Žukauskas-Vienuolis: iš muziejaus rinkinių“ (Vilnius, 2007). Apie A. Vienuolį rašoma Augustino Griciaus knygoje „Keliai keleliai: iš atsiminimų“ (Vilnius, 1973), prozininkės, vertėjos Halinos Korsakienės atsiminimų knygoje „Susitikimai“ (Vilnius, 1977), Salio Šemerio  knygoje „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997) ir kt.

Pirmą kartą Vilniuje A. Vienuolis lankėsi 1900 m. su provizoriumi Petru Raudonikiu, vykdamas į Maskvą mokytis vaistininko profesijos. P. Raudonikis aprodė būsimam rašytojui Vilnių, kalbėjo apie Vilniaus ir visos Lietuvos istoriją.
„Pakeliui aplankėme Lietuvos sostinę Vilnių; jis [Raudonikis] mane nuvedė ant Gedimino pilies kalno, parodė buvusio Lietuvos universiteto rūmus ir su panieka praėjome pro koriko Muravjovo paminklą“, − vėliau prisiminė šį trumpą apsilankymą sostinėje A. Vienuolis [6, p. 62].
Su Vilniumi susieta A. Vienuolio, kaip literato, veikla: Vilniuje buvo spausdinti pirmieji jo raštai. Atvykęs iš Rusijos pasisvečiuoti į Lietuvą, pirmiausia sustodavo Vilniuje, Lietuvos kultūrinio gyvenimo centre, lankydavosi redakcijose, Mokslų draugijoje, Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygyne ir leidykloje. 1918 m. grįžęs visam laikui į Lietuvą, Vilniuje buvo pakviestas dirbti „Tėvynės sargo“ redakcijoje.
1956 m. leidžiant „Raštų“ septintomį, A. Vienuolis leidyklos direktoriui rašė: „Tamsta turi suprasti, kad man buvo labai skaudu patirti, kad iš mano raštų išbrauktas teisingas Vilniaus apibūdinimas kaipo Lietuvos sostinės, lopšio ir tvirtovės, ir kad Vilniuje – lietuvių praeitis, dabartis ir ateitis“ [7, p. 28-29].
Dirbdamas LSSR Aukščiausioje taryboje, rašytojas rūpinosi Vilniaus krašto lietuviškumu, kalbėjo apie prievartinį lietuvių lenkinimą [8].

1967 m. Vilniuje, ant namo A. Goštauto g. 3/A. Jakšto g. 24 (Naujamiesčio seniūnija) rytinio fasado, kur 1957 m. A. Vienuolis apsistodavo atvykęs į Vilnių knygų leidimo reikalais, rašytojo atminimui buvo atidengta memorialinė lenta [3, p. 396]. Paminklinėje lentoje lietuvių ir rusų kalbomis iškaltas įrašas: „Šiame name 1957 m. gyveno lietuvių literatūros klasikas A. Vienuolis-Žukauskas“ [9].

Vilniuje Antano Vienuolio vardu yra pavadinta gatvė (Naujamiesčio seniūnija) [1].
1957 m. A. Vienuolio vardas buvo suteiktas Vilniaus 1-ajai vidurinei mokyklai. 2000-2005 m. ji pavadinta Vilniaus Antano Vienuolio gimnazija, nuo 2005 m. – Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinė mokykla.

2007 m., minint 125-ąsias rašytojo gimimo metines, žurnale „Tarp knygų“ paskelbta A. Vienuolio gyvenimo ir literatūrinės veiklos chronologinė rodyklė ir nemažos apimties kūrybos ir literatūros apie rašytoją bibliografija [2].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 93, 131, 304, 324.
2. Grybauskienė, Petronėlė. A. Vienuolio gyvenimo ir literatūrinės veiklos chronologinė rodyklė. Bibliografija / Petronėlė Grybauskienė, Loreta Pakalniškienė, Jurgita Pilipčikaitė. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2007, Nr. 4, p. 24-39.
3. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 396.
4. Stonys, Juozas. Vienuolis (tikr. Žukauskas) Antanas: [biografija]. – Bibliogr.: 10 pavad. // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 541-542.
5. Striogaitė, Dalia. Vienuolis Antanas: [biografija]. – Bibliogr.: 8 pavad. // Literatūros enciklopedija mokyklai. – Vilnius, 2011. – P. 410.
6. Šaltenis, Rapolas. A. Vienuolio gyvenimo pėdsakais: biografinė apybraiža. – Vilnius, 1982. – 237 p.: iliustr. Bibliogr.: p. 234-235.
7. Šaltenis, Rapolas. Vilnius ir „Karalienė“ // Šaltenis Rapolas. Tikras netikras A. Vienuolis. – Kaunas, 1994. – P. 28-33.
8. Vienuolis Antanas. Trys nepaskelbtos Antano Vienuolio kalbos: Trečia kalba, pasakyta 1957 m. LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume: [apie Vilniaus krašto lenkinimą] // Kultūros barai. – 1989, Nr. 3, p. 52-56.
9. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2011 [žiūrėta 2011-08-22]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2011

Susijusi informacija