Antanas Vivulskis

Antanas Vivulskis. Dail. L. Kwiatkowskis, 1901 m. Nuotr. iš kn.: Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017, p. 234.

A. Vivulskis iki 1883 m. gyveno Totmoje (Rusija), 1883 m. su šeima persikėlė į Mintaują (dabar Jelgava, Latvija). 1883–1886 m. lankė vokiečių mokyklą. 1886–1893 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje, 1893–1897 m. – Chyrovo jėzuitų gimnazijoje Galicijoje (Austrija). 1897–1901 m. studijavo architektūrą Vienos aukštojoje technikos mokykloje (Austrija), 1902–1909 m. – skulptūrą Paryžiaus aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (Prancūzija). Dalyvavo „Lituanijos“ draugijos veikloje. 1904–1908 m. keliavo po Vakarų Europos šalis. 1911–1912 m. gyveno Paryžiuje. Nuo 1913 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1919 m. pradžioje, kapituliuojant vokiečiams ir iš rytų artėjant Raudonajai bolševikų armijai, Vilniaus gynyba architektui atrodė svarbesnė už nebaigtą statyti bažnyčią, ir jis stojo savanoriu į lenkų legionierių būrį. 1919 m. sausio 3-osios naktį patruliuodamas prie buvusiuose Honestų rūmuose įkurtos savigynos būstinės (dabar Užupio g. 5), kitam kareiviui atidavė savo milinę. Tai padaręs stipriai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Paskutines septynias gyvenimo dienas A. Vivulskis praleido Vingio pakrašty, Betanijos vasarnamyje, kur buvo perkeltas iš Honestų rūmų [4, 6]. A. Vivulskis mirė 1919 m. sausio 10 d. Palaidotas Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. 1962 m. architekto palaikai iš bažnyčios iškelti, pusiau slapčiomis perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse [6, 11, 12]. A. Vivulskio kapas yra kapinių šiaurės vakarinėje dalyje, Literatų kalnelyje. Antkapį sudaro betono plytelių bordiūras, juosiantis želdinių vietą, ir margo granito stačiakampis paminklas, kuriame iškaltas įrašas: „Architektas-skulptorius / Antanas Vivulskis / 1877–1919“ [5, p. 418].

A. Vivulskis yra žinomas kaip vienas iškiliausių lietuvių architektų bei skulptorių, kūrusių XX a. pradžioje. Pagal meno šakas architekto darbai skirstomi į skulptūros ir monumentaliosios bei smulkiosios architektūros objektus. Yra palikęs piešinių, tapybos, taikomosios grafikos darbų. Menininko kūrybinį palikimą sudaro kamerinės skulptūros („Vokiškojo imperializmo šaržas“, „Beždžionė beždžionei traukia dantį“, „Vaikai su šuniuku“, „Mergaitės galvutė“), portretiniai biustai („Mergaitės portretas“, „Senutės portretas“, apie 1915 m.); figūrinės kompozicijos („Malda Alyvų kalne“, „Pabėgimas iš Sibiro katorgos“, „Vers Liberté!“, „Įkvėpimas“, „Muziko portretas“, „Velnias-chimera ir moters aktas“, „Bėgančio nuo šmėklos vyro aktas“, „Laisvė ir lygybė“, „Badas“, „Trijų vyrų ir moters grumtynės“, „Užsimojusio vyro aktas“), skulptūrinė kompozicija „Žemaičiai“ (1901 m.), eskizinis Kęstučio paminklo modelis (1904 m.), Tado Kosciuškos paminklo modelis (1907 m.), paminklas Žalgirio mūšio 500 m. sukakčiai Krokuvoje (1910 m.; 1939 m. nacių susprogdintas; 1976 m. atstatytas). Suprojektavo Šiluvos koplyčią Raseinių rajone (projektas 1903–1906 m., statyta 1912–1924 m.), parengė Krokuvos jėzuitų bažnyčios (1905 m.), Morskie Oko vietovės koplyčios (1907 m. ir 1911 m.), Papilio bažnyčios projektus. A. Vivulskio pastatuose savitai interpretuojamos romaninio ir gotikinio stiliaus formos, racionaliai konstruojami tūriai [6, 11, 12].

Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Antanas Vivulskis (1877–1919): tradicijų ir modernumo dermė. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Malewska, Wiesława. Antoni Wiwulski twórca Trzech Krzyży / Wiesława Malewska, Czesław Malewski. – Wilno, 2004. Knygos viršelis

2002 m. Vilniuje išleista architektūros istorikės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės monografija „Antanas Vivulskis (1877–1919): tradicijų ir modernumo dermė“ [6]. Knygoje atliktas nuoseklus architekto meninio palikimo tyrimas ir vertinimas. Atskleistos menininko kūrinių sąsajos su tuometinėmis Prancūzijos ir Austrijos meninėmis mokyklomis, parodytas ryšys su Viduramžių Europos sakralinės architektūros tradicija. Leidinio įvade pateikta išsami A. Vivulskio kūrybos tyrimų apžvalga, publikuota lietuvių ir lenkų autorių darbuose. Monografijoje yra knygos santraukos lenkų ir anglų kalbomis, išspausdintas svarbiausių architekto biografijos ir kūrybos datų, iliustracijų sąrašas. Sudarytos menininko kūrinių, asmenvardžių rodyklės.
Apie A. Vivulskį rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [12], enciklopediniame leidinyje „Lietuva“ [11], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [10], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1]. Apie Vilniuje sukurtus architekto objektus informacijos galima rasti leidinyje „Nukentėję paminklai“ [2], „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ [5], periodikoje [8]. Yra informacijos internete.
2004 m. Vilniuje išleista nedidelės apimties vilniečių autorių Wiesławos ir Czesławo Malewskių knyga lenkų kalba „Antoni Wiwulski twórca Trzech Krzyży[13]. Knygoje rašoma apie ankstyvąjį A. Vivulskio kūrybos periodą, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir Trijų Kryžių paminklo statybą. Spausdinama architekto amžininkų atsiminimų. Leidinys gausiai iliustruotas [9].

1913–1919 m. A. Vivulskis gyveno ir dirbo Vilniuje. 1912 m. Betanijos kunigų emeritų koplyčiai sukūrė altorių su Švč. Mergelės Marijos statula ir interjero dekorą. 1913 m. rugsėjį architektas iš Paryžiaus persikėlė į Vilnių vadovauti jo suprojektuotos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybai. Gyveno dirbtuvėje šalia statybų aikštelės. 1913 m. rugsėjo 22 d. buvo pašventinti bažnyčios pamatai ir kertinis akmuo. Gelžbetoninė, modernizuotų neoromaniškų formų, kylanti virš Naujamiesčio (ant kalno netoli J. Basanavičiaus gatvės ir kelio į Kauną), bažnyčia turėjo lemti miesto siluetą [6, 7].
1915 m. statybos darbus sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Karo metu projektavo vidaus įrangą, altorius, sukomponavo bažnyčios antspaudą. Lėšų gyvenimui užsidirbdavo privačiomis skulptūros pamokomis, turėjo dirbtuvę Bernardinų skersgatvyje, Olizarų rūmų rūsyje. Lipdė vokiečių kariškių biustus. Yra išlikusių ir A. Vivulskiui artimų vilniečių vyskupo K. M. Michalkevičiaus, rašytojo, istoriko I. Korvin-Milevskio, kunigaikštienės Oginskienės portretinių biustų, kolekcininko A. Šutino, muziko ir mecenato Paderewskio pieštų portretų.
1916 m. ant Plikojo kalno pastatė Trijų Kryžių paminklą. Paminklo siužetą architektas sutapatino su Kalvarijos (Golgotos) kalnu Jeruzalėje, simboliškai susiedamas Vilnių su Šventąja Žeme. Paminklu perteikė ir gimtojo krašto, lietuvių tautos kryžiaus kelio idėją. Sovietų valdžios įsakymu 1950 m. gegužės 30 d., vidurnaktį, paminklas buvo susprogdintas. 1988 m. rudenį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Kultūros fondo iniciatyva pradėtas jo atstatymas. Archeologai atkasė paminklo liekanas, ir pagal jas tiksliai buvo atkurtos pirminės formos. Atstatytas Trijų Kryžių paminklas pašventintas ir atidengtas 1989 m. birželio 14 d. [2, 3, 6].
1917 m. rugpjūčio 17 d. pastatė medinį kryžių ant Zigmanto Sierakausko ir kitų 1863 m. sukilėlių kapo Pilies kalne. Kitą rytą po pastatymo kryžius rastas nupjautas. Vokiečių kariškiai teigė, kad jis negali stovėti jų įrengto radiotelegrafo teritorijoje. Tuomet ant kapo buvo padarytas kryžius iš pasodintų gėlių. 1921 m. sausio 23 d., sukilimo metinių proga, pagal išlikusį A. Vivulskio projektą medinis kryžius buvo atstatytas [6].
1917 m. spalio 14 d. Šv. Jono bažnyčios šoninėje navoje buvo atidengta A. Vivulskio sukurta memorialinė lenta Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Karalystės karo vadui, politikui Tadui Kosciuškai [5, 6].

Po architekto mirties Vilniuje buvo įsteigtas, bet neįteisintas A. Vivulskio muziejus. 1932 m. sausio 11 d., minint architekto 13-ąsias gimimo metines, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje atidengta jam skirta memorialinė lenta (skulpt. Boleslovas Balzukevičius). Lentoje buvo pavaizduotas A. Vivulskis, lipdantis bažnyčios modelį. 1930–1938 m. Vilniaus ir Varšuvos architektai parengė kelis bažnyčios užbaigimo projektus. 1938–1939 m. buvo tęsiami statybos darbai. 1962 m. bažnyčia uždaryta ir nugriauta. 1965 m. ant pastato likučių sumūryti Statybininkų kultūros rūmai [6, 7].

2019 m. sausio 10 d. Vilniuje atidengtas paminklas architektui Antanui Vivulskiui – kareiviškos milinės formos bareljefas – simbolinis atminimo ženklas (skulpt. Vytautas Nalivaika), primenantis menininko žmogiškumo, patriotiškumo ir atsidavimo aktą [4]. Paminklas atidengtas minint 100-ąsias A. Vivulskio mirties metines ant namo Užupio g. 5 (Senamiesčio seniūnija),

2019 m. lapkričio 6 d. Vilniuje atidengtas dar vienas A. Vivulskiui skirtas atminimo ženklas – iš bronzos išlietas jo paties suprojektuotos, bet niekada nebaigtos statyti įspūdingos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios maketas (archit. Gintaras Čaikauskas, skulpt. Tadas Gutauskas). Skulptūra atidengta naujai sutvarkytame Naujamiesčio skvere Vytenio ir Vivulskio gatvių sankryžoje, ties pastatu Vytenio g. 6, prie teatro „Vilniaus klasika“. Skulptoriui atminti skirtas kūrinys yra Vilniaus savivaldybės inicijuotos programos „Kuriu Vilnių“ rezultatas (žr. adresu).

Vilniuje, Naujamiesčio seniūnijoje, A. Vivulskio vardu pavadinta gatvė [1].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vivulskis Antanas (1877 02 20 – 1919 01 10): skulptorius, architektas. – Portr., iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 467.
2. Daugudis, Vytautas. Trys kryžiai: [Trijų kryžių kalno ir skulptūros istorija]. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 225.
3. Dumalakas, Arūnas. Paslaptis Tris kryžius gaubia iki šių dienų: [apie 1916 m. ant Plikojo kalno pagal architekto A. Vivulskio projektą pastatytą Trijų Kryžių paminklą]. – Iliustr. // Sostinė. – 2016, liep. 30, p. 7.
4. Klimaševska, Ivona. Iškilmės su kartėlio prieskoniu: [apie Vilniuje atidengtą A. Vivulskio paminklą] / Ivona Klimaševska, Teresa Vorobej. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2019, saus. 17/23, p. 4.
5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 418, 540, 541.
6. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Antanas Vivulskis (1877–1919): tradicijų ir modernumo dermė. – Vilnius, 2002. – 163, [1] p.: iliustr., faks.
7. Michalovskis, Vitalijus. Didinga bažnyčia, kuriai nebuvo lemta iškilti: [apie 1913 m. Vilniaus Naujamiestyje pradėtą statyti ir nebaigtą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią]. – Iliustr. // Sostinė. – 2015, saus. 3, p. 8.
8. Miknys, Rimantas. Svajonės išsipildys, jeigu būsiu naudingas Lietuvai: [taip pat apie architekto A. Vivulskio gyvenimą Vilniuje]. – Iliustr. // Kultūros barai. – 1991, Nr. 8, p. 60-65.
9. Paliukaitis, Vytautas. Kūrybinių galių jam suteikė Dievas: [apie W. ir Č. Malewskių knygą „Antoni Wiwulski twórca Trzech Krzyży“] // Lietuvos aidas. – 2005, rugs. 6, p. 5.
10. Venclova, Tomas. Vivulskis Antanas. – Portr., iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 234-235.
11. Vivulskis Antanas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2015. – T. 4, p. 826.
12. Vivulskis Antanas. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – T. 25, p. 331-332.
13. Malewska, Wiesława. Antoni Wiwulski twórca Trzech Krzyży / Wiesława Malewska, Czesław Malewski. – Wilno, 2004. – 48 p.: iliustr., faks., portr.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2019

Dalintis straipsniu: