Artūras Sakalauskas

Artūras Sakalauskas. Nuotr. iš kn.: Sakalauskienė, Genovaitė. Motinos rauda. – Vilnius, 2007.

Artūras Sakalauskas. Nuotr. iš kn.: Sakalauskienė, Genovaitė. Motinos rauda. – Vilnius, 2007.

1981 m. baigė Alytaus 5-ąją vidurinę mokyklą, paskui mokėsi profesinėje technikos mokykloje. Dirbo Alytaus mašinų gamykloje [1]. Po 1991 m. Sausio 13-osios SSRS agresijos savanoriu stojo į Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Alytaus rinktinę [1, 2]. Tapti savanoriu A. Sakalauską skatino patriotiškas auklėjimas šeimoje. Jo senelis Antanas Letkauskas buvo 1919 m. savanoris, dalyvavo mūšyje su Lenkijos kariuomene [1, 3] 1991 rugpjūčio 19–21 dienomis per Rugpjūčio pučą Maskvoje saugojo LR Atkuriamojo seimo rūmus. Žuvo per susišaudymą su SSRS kariuomenės specialiosios paskirties dalinio kariais, įsiveržusiais į savanorių saugomą teritoriją A. Goštauto gatvėje (Naujamiesčio seniūnija) [1, 2, 3]. A. Sakalauską nušovė tuo metu, kai jis atbėgo į pagalbą 1-ojo posto savanoriams, sulaikiusiems automobilį su ginkluotais specialiosios paskirties dalinio karininkais ir kareiviais. Šiems nepaklusus savanorių duotiems nurodymams, bandant pasprukti, prasidėjo susišaudymas. A. Sakalauskas buvo beginklis [4]. Palaidotas Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje, šalia 1919 m. Lietuvos savanorio Antano Juozapavičiaus [2]. 1992 m. lapkričio 22 d. buvo pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Romas Karpavičius) [4].
Po mirties, 1991 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos parlamento gynėjas buvo apdovanotas 1 laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, 1992 m. sausio 9 d. – Sausio 13-osios atminimo medaliu, po metų – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu [1, 3].

 Rugpjūčio nerimas: savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Rugpjūčio nerimas: savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Apie Artūrą Sakalauską rašoma buvusios LR Seimo narės, Alytaus vicemerės Onos Suncovienės iš trijų dalių sudarytame leidinyje „Rugpjūčio nerimas“ [4]. Jame galima rasti straipsnių ir prisiminimų apie žuvusį savanorį. Pirmojoje dalyje „Jums liudijant prisiekiu“ – straipsniai, publikuoti prieš daugiau nei 20 metų. Antrojoje dalyje „Ketvirtis rikiuotėje“ – A. Sakalausko artimųjų, draugų ir jį pažinojusiųjų žmonių prisiminimai. Trečioji dalis „Atmintis“ skirta šio savanorio atminimui įamžinti. Informacijos apie A. Sakalauską pateikiama ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2], Antano Rimvydo Čaplinsko leidinyje „Vilniaus atminimo knyga“ [1], periodiniuose leidiniuose, internete. Išleistas didvyrio motinos Genovaitės Sakalauskienės eilėraščių rinkinys „Motinos rauda“ (Vilnius, 2007). Jame yra žuvusiam sūnui skirtų eilėraščių, įvairios informacijos apie Artūrą Sakalauską, nemažai nuotraukų.

A. Sakalausko žūties vietoje, Vilniuje, netoli Seimo rūmų, A. Goštauto gatvėje (Naujamiesčio seniūnija), pastatytas rausvas lietuviško granito paminklinis akmuo su metaliniu kryžiumi. Ant paminklo iškalti šie žodžiai: „Čia žuvo gindamas Lietuvos parlamentą savanoris Artūras Sakalauskas“. Taip pat nurodyta savanorio žūties data. Prie paminklo kasmet vyksta parlamento gynėjui skirti minėjimai.

Didvyrio atminimas įamžintas ir gimtajame Alytuje. 2010 m. Alytaus senamiestyje Artūro Sakalausko vardu pavadinta gatvė. 2011 m. spalio 26 dieną Alytaus Dainavos pagrindinėje mokykloje atidengta paminklinė lenta.

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės: [žinynas]. – Vilnius, 2011, p. 349.
2. Sakalauskas, Artūras. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – T. 20, p. 653.
3. Skujaitė, Ilona. Neblėstanti atminimo ugnis [apie 1991 m. žuvusį Lietuvos karį savanorį A. Sakalauską]. – Portr. // Karys. – 2000, Nr. 16, p. 23.
4. Rugpjūčio nerimas: savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti / [pratarmės autorė ir leidinio sudarytoja Ona Suncovienė]. – Vilnius, 2002. – 87, [2] p., įsk. virš.: iliustr., faks.

Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2015

Dalintis straipsniu: