Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 609

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Arvydas Šaltenis

Gyvenimo datos:1944 10 18
Gimimo vieta:Klevėnai (Anykščių r.)
Veikla:dailininkas tapytojas
Nominacijos: Vilniaus miesto savivaldybės apdovanojimai „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ (2011)

Arvydas Šaltenis. Nuotr. iš kn.: Lietuvos universitetų rektoriai (1990–2004). – Šiauliai, 2006, p. 65.

A. Šaltenis 1950–1961 m. mokėsi Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Tuo pačiu metu lankė dailininko Vytauto Petronio dailės būrelį. 1961–1964 m. ir 1967–1970 m. studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1964–1967 m. tarnavo sovietinėje armijoje Guseve (Kaliningrado sr., Rusija). 1971–1987 m. buvo Vilniaus vaikų dailės mokyklos (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla) mokytojas. 1975–1981 m. ir 1988–2014 m. dirbo Vilniaus dailės akademijoje. 1976 m. stažavosi Rygos dailės akademijoje (Latvija), 1992 m. ir 1997 m. – Paryžiaus tarptautiniame menų miestelyje (Prancūzija). Nuo 1975 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. 1982–1987 m. buvo šios sąjungos Tapybos sekcijos biuro narys, 1987–1990 m. – atsakingasis sekretorius. 1988–1991 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Pirmininkavo Sąjūdžio Dailininkų sąjungos rėmimo grupės susirinkimui. Dalyvavo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. Buvo išrinktas Sąjūdžio I-ojo Seimo Kultūros komisijos pirmininku. Nuo 1989 m. yra dailininkų grupės „24“ narys. 1995 m. išrinktas Utenos kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentu. 1996–2010 m. dirbo Vilniaus miesto taryboje. 1993–2010 m. buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys [4, 7, 8].

A. Šaltenis surengė apie 17 asmeninių parodų ir dalyvavo daugiau nei 120 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienio valstybėse. Tapytojo paveiksluose matoma dailininkų grupuotės „Ars“ įtaka. Menininkas nutapė peizažų su tėviškės apylinkių, bažnytkaimių, miestelių vaizdais: „Kavarskas“ (1962), „Vakaras Utenoje“ (1977), „Alunta“ (2000); autobusų, traukinių su bevardžiais keleiviais vaizdus „Autobusų stotelėje“ (1973), „Moteris iš pašto“ (1979), „Troleibusas“ (1981), „Kelyje“ (1986). Tapyboje plėtojama ir mirties tema: „Gedinčios“ (1986). Nutapė portretų: „Autoportretas“ (1979), „Autoportretas su šiukšlių dėže“ (1985), „Laimos portretas“ (1991), natiurmortų. Po 1991 m. paveiksluose atsirado nuorodų į sovietų okupacijos istoriją, politiką, dokumentinius ir vaidybinius filmus, literatūrą. Dailininkas kūryboje lygiagrečiai naudoja dinamišką ir statišką kompoziciją, koloristinę, faktūrinę gesto tapybą ir santūrią pilkos bei baltos spalvos monochromiją. Būdingas greitas, eskiziškas tikrovės įspūdžių fiksavimas, taiklus, kartais groteskiškas piešinys. Tapytojo kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Tretjakovo galerija Maskvoje [2, 4, 7].
A. Šaltenis yra išleidęs piešinių ir eilėraščių knygą „Paveikslėliai“ (Vilnius, 2014), rašo apie meninio gyvenimo aktualijas spaudoje [5].

2000 m. A. Šaltenis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2005 m. dailininkui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Karininko kryžius. 2008 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento medaliu. 2010 m. įteiktas atminimo medalis „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų“. 2014 m. paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2015 m. suteiktas Utenos miesto garbės piliečio vardas [5, 8].

2011 m. tapytojas apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [1].

A. Šaltenis nuo 1961 m. gyvena ir dirba Vilniuje. 1970 m. baigė Lietuvos valstybinio dailės instituto tapybos studijas. 1971–1987 m. dirbo Vilniaus vaikų dailės mokykloje. Turi dirbtuvę V. Grybo gatvėje. 1975–1981 m. – Lietuvos valstybinio dailės instituto Tapybos katedros dėstytojas. Nuo 1988 m. buvo Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedtos docentas, iki 1994 m. – Tapybos katedros vedėjas. 1994–2004 m. buvo Vilniaus dailės akademijos rektorius, 2004–2010 m. – prorektorius menui ir mokslui, nuo 2008 m. – Tapybos katedros profesorius, 2011–2014 m. – prorektorius menui. 1989–1994 m. – Lazdynų mikrorajono bažnyčios bendruomenės pirmininkas. 1996–1999 m. ir 2002–2010 m. buvo Vilniaus miesto tarybos Kultūros, švietimo, sporto komiteto pirmininkas. 2007–2009 m. – projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ tarybos narys [4, 7, 8].

A. Šaltenio kūryboje provincijos ramybės temai atsvara tapo Vilniaus miesto šurmulio vaizdavimas. Dailininko netraukė Vilniaus senamiestis. Jis nenutapė nei vienos vaizdingos miesto gatvelės, išskyrus barokinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios peizažus, nenutapė nei vieno Vilniaus architektūros paminklo. Tapytojo dėmesio centre – automobilių prisigrūdusios sankryžos, monotoniškas naujų gyvenamųjų namų kvartalas. Jis tapo žmonių vienatvę minioje: pašto skyriuose, parduotuvėse, kavinėse, geležinkelio ir autobusų stotyse, sausakimšuose autobusuose ir troleibusuose.
Važinėdamas miesto maršrutiniu autobusu iš Lazdynų mikrorajono ir atgal, stebėjo varuotojus ir keleivius, darydamas nedidelius eskizus. Iš šių piešinių dirbtuvėje sukūrė nedidelius paveikslus: „Kely“ (1972), „Troleibusas“ (1973), „Kelio ženklai“ (1973), „Autobusas“ (1974), „Autobuso vairuotojas“ (1974), „Atspindžiai“ (1975), „Trys galvos“ (1987), „Kelionė“ (1990).
Vaikų ir suaugusiųjų vakarinė dailės mokykla, kurioje A. Šaltenis dėstė, buvo įsikūrusi pačiame miesto centre, už dabartinės Vinco Kudirkos aikštės. Būtent šioje vietoje dailininkas rado daugelį Vilniaus temai skirtų motyvų. Stebėdamas gatvėje ir aikštės prieigose vykstantį gyvenimą, pasidarydavo eskizus, iš kurių dirbtuvėje nutapė išraiškingus paveikslus, skirtus šešėliniam miestui. Paveiksluose „Dvi mergos“ (1972), „Du vyrai“ (1974), „Pagirios“ (1974), „Gatvė“ (1975), „Vakaras“ (1984) Vilnius pavaizduotas triukšmingas, apšiuręs, nuodėmingas. Tokio miesto iki A. Šaltenio nevaizdavo nei vienas dailininkas.
Vilnių menininkas piešė ir pro patalpų, kuriose ilgiau užsibūdavo, langus. Pro Dailės fondo langą jis nutapė Vokiečių gatvės peizažą su mažytėmis praeivių figūrėlėmis („Pavasaris“, 1971). Pro savo buto langus Lazdynų mikrorajone nutapė kelis panoraminius žiemos peizažus: 50 metų Sovietų Sąjungai“ (1972), „Trukdymo stulpai“ (1973), „Žiemos langas“ (1973). Tapė paveikslus ir žvelgdamas pro savo dirbtuvės langą V. Grybo gatvėje („Per langą“, 2013).
1973–1982 m. tapytų paveikslų grupę A. Šaltenis paskyrė žmonėms, skambinantiems iš Vilniaus telefono automatų. Žmonės telefono būdelėje dailininkui atrodė kaip įsprausti į dėžę-narvą, ankštoje erdvėje suvaržyti ir įkalinti. Šis siužetas jam asocijavosi su sovietmečiu visuomenėje tvyrojusia saugumo vykdomo sekimo ir klausymosi baime.
Vienas svarbiausių miesto modernėjimo ženklų Vilniaus gyventojams buvo architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių rekonstruotas Centrinis paštas. Menininkas stebėjo Centriniame pašte eilėse laukiančius klientus ir juos aptarnaujančius darbuotojus. Nutapė paveikslus „Pašte“ (1975), „Pašte II“ (1975), „Pašte III“ (1979) [4].

Jurėnaitė, Raminta. Arvydas Šaltenis: tapyba. – [Vilnius], [2014]. Knygos viršelis

2014 m. Vilniuje yra išleista dailėtyrininkės Ramintos Jurėnaitės monografija „Arvydas Šaltenis. Tapyba“ [4]. Leidinyje išsamiai tyrinėjamos A. Šaltenio kūrybos temos, pristatoma jo biografija. Albume išspausdintos 164 svarbiausių dailininko darbų reprodukcijos ir visų žinomų darbų sumažintų reprodukcijų katalogas. Leidinyje pateikiami paties menininko pamąstymai apie savo gyvenimą bei kūrybą , taip pat jo mokinių (Audronės Petrašiūnaitės, Ričardo Bartkevičiaus, Patricijos Jurkšaitytės, Dariaus Žiūros, Sigitos Maslauskaitės) ir brolio, rašytojo Sauliaus Šaltenio, prisiminimai apie dailininką. Albume yra skyrius „Miestas“, skirtas Vilniaus tematikai. Pateikiamos svarbiausios Arvydo Šaltenio gyvenimo ir kūrybos datos, iliustracijų ir asmenvardžių rodyklės. Knygos tekstai parašyti lietuvių ir anglų kalbomis. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš Algimanto Aleksandravičiaus, Džojos Gundos-Barysaitės, Valerijos Dichavičienės, Juozo Grikienio,Tadeušo Rolke, Algimanto Kunčiaus ir Arvydo Šaltenio asmeninių archyvų.
2002 m. Vilniuje išleistas albumas „Arvydas Šaltenis“ [7] iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“. Leidinyje paskelbtas lietuvių ir anglų kalbomis dailėtyrininkės Ramintos Jurėnaitės įžanginis straipsnis. Pateikiamos tapytojo kūrinių reprodukcijos. Publikuojama A. Šaltenio autobiografinė esė „Gyvenimas gražus toks – koks yra“. Pateikiami svarbiausių gyvenimo datų, 1962–2001 m. svarbesnių kūrinių, parodų, sąrašai.
Apie A. Šaltenį rašoma enciklopediniuose ir Lietuvos dailei skirtuose leidiniuose „Lietuva“ [2], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [3], Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [8], „Lietuvos universitetų rektoriai (1990–2004)“ [9], Lietuvos dailininkų žodynas = Dictionary of Lithuanian artists“ [5], „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“ [6], „72 lietuvių dailininkai apie dailę“ [10] ir kt.
Apie dailininką taip pat rašoma internetiniame „Anykštėnų biografijų žinyne“ (žr. adresu).

2014 m. išleistoje Ramintos Jurėnaitės knygoje „Arvydas Šaltenis: tapyba“ išspausdinta dailininko 1970–2014 m. bibliografija [4].
2002 m. išleistame albume „Arvydas Šaltenis“ pateikiama tapytojo 1973–2002 m. bibliografija [7].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Alekna, Raimundas. Dėl apdovanojimo medaliais „Už nuopelnus kultūrai“ [minimas ir A. Šaltenis]. Potvarkis. 2011 m. balandžio 7 Nr. 22-59. Vilniaus miesto savivaldybės meras [interaktyvus]. 2020 [žiūrėta 2020-11-10]. Prieiga per internetą: <https://aktai.vilnius.lt/document/30194252>.
2. Jurėnaitė, Raminta. Šaltenis Arvydas. – Portr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2015. – T. 4, p. 450.
3. Jurėnaitė, Raminta. Šaltenis Arvydas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 23, p. 20; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/Straipsnis/Arvydas-Saltenis-91443>.
4. Jurėnaitė, Raminta. Arvydas Šaltenis: tapyba. – [Vilnius], [2014]. – 338, [1] p.: iliustr., portr.
5. Laučkaitė, Laima. Šaltenis Arvydas. – Bibliogr.: 44 pavad. // Lietuvos dailininkų žodynas = Dictionary of Lithuanian artists. – Vilnius, 2016. – T. 4: 1945–1990, p. 674-675.
6. Šabasevičius, Helmutas. Arvydas Šaltenis. – Iliustr. // 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų. – Vilnius, 2000. P. 162-163.
7. Arvydas Šaltenis: [albumas]. – [Vilnius], 2002. – 55, [1] p.: iliustr.
8. Šaltenis Arvydas. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 1021.
9. Šaltenis, Arvydas. – Portr. // Lietuvos universitetų rektoriai (1990–2004). – Šiauliai, 2006. – P. 64-65.
10. Arvydas Šaltenis (g. 1944). – Portr., iliustr. // 72 lietuvių dailininkai apie dailę. – Vilnius, 1998. – P. 286-288.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2020