Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 571

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Bronys Savukynas

Gyvenimo datos:1929 12 16 - 2008 04 20
Gimimo vieta:Čivonys (Leipalingio valsč., Druskininkų sav.)
Veikla: kalbininkas, kultūrologas
Nominacijos: Apdovanojimas Šv. Kristoforo statulėle (2006)
Bronys Savukynas. Nuotr. iš leid.: Baltistica. – XLIII (2). – Vilnius, 2008, p. 326.

Bronys Savukynas. Nuotr. iš leid.: Baltistica. – XLIII (2). – Vilnius, 2008, p. 326.

Kai kuriuose šaltiniuose, kaip teigia kalbininko sūnus Aistis I. Savukynas, klaidingai nurodoma B. Savukyno gimimo data.  Baigęs Leipalingio gimnaziją, 1950 m. įstojo Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Po to sekė studijos aspirantūroje, septyneri metai Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1966–1967 m. dirbo tuometiniuose Knygų rūmuose, 1968–1970 m. – Paminklų konservavimo institute [4]. Kalbininkas įnešė svarų indėlį į baltų onomastiką: tyrinėjo hidronimus ir antroponimus. Jis yra vienas iš pirmojo lietuvių hidronimų vardyno, „Lietuvių vardų kilmės žodyno“ sudarytojų, rašė straipsnius toponimikos klausimais [2], vertė grožinės literatūros kūrinius iš vokiečių, lenkų, latvių kalbų [4]. XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo dirbti žurnale „Kultūros barai“, o nuo 1992 m. iki mirties buvo šio leidinio vyriausiasis redaktorius.  

B. Savukynas buvo Lietuvių PEN centro, Lietuvių kalbos draugijos, Pasaulio lituanistų bendrijos ir kt. organizacijų narys.
2006 m. už nuopelnus kultūrai B. Savukynas buvo apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle [1].
2007 m. buvo Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas [3].
2010 m. Kultūros ministerija įsteigė Garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Pirmasis šiuo ženklu buvo apdovanotas (po mirties) Bronys Savukynas.

Apie B. Savukyną rašoma prof. Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Lietuvių kalbos istorija“ (Vilnius, 1994), Benjamino Kondrato knygoje „Kūrėjų pėdsakais“ (Vilnius, 2004. Kn. 11: Druskininkų krašte), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (T. 21. Vilnius, 2012), „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ (Vilnius, 1999, 2008), „Žurnalistikos enciklopedijoje“ (Vilnius, 1997), leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje“ (Kaunas, 1997/98, 2008) bei kt., taip pat periodikoje. Yra informacijos internete.
Atsiminimų apie kalbininką spausdinama rašytojos, žurnalistės Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės knygoje „Egziliantės užrašai: esė, portretų eskizai: prisiminimai, impresijos“ (Vilnius, 2008), teatrologės Audronės Girdzijauskaitės „Nutolę balsai: portretų metmenys“ (Vilnius, 2011).  Apie savo laisvalaikį garsioje Vilniaus kavinėje B. Savukynas pasakoja interviu, spaudinamame žurnalistės Neringos Jonušaitės knygoje „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ (Vilnius, 2014).

Vilniuje B. Savukynas gyveno nuo 1950 metų. Kaip pasakoja sūnus Aistis I. Savukynas, „Vilniaus universitete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą pajuto, kad kultūrinė miesto terpė itin atitinka jo prigimtį. Žmonės, Senamiestis, pati atmosfera. Tikėjo, kad pusę pasaulio apkeliavęs Tomas Venclova, Vilnių vadinantis vienu gražiausių miestų, negalįs klysti. Visiems laikams čia įleido šaknis. Daugelis idėjų jo galvoje gimdavo ne palinkus virš redaktoriaus stalo, bet diskutuojant kavinaitėse, vaikštinėjant gatvelėmis, kuriose sutikdavo pašnekovus idėjoms generuoti. Nepatikėčiau, kad kuris kitas vilnietis yra turėjęs daugiau pažįstamų nei jis. Legendinė „Neringa“ buvo tapusi antraisiais, tiksliau, netgi tikraisiais jo namais; ne dėl linksmybių kavinėje – smagiausia ir įdomiausia buvo pati eruditų kompanija. Ten buvo to meto Vilniaus kultūros epicentras. Į butą „miegamajame“ mikrorajone grįždavo nenoriai, daugiabučius namus paniekinamai vadino „žmogidėmis“ [2].

B. Savukynas mirė 2008 m. balandžio 20 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Antkapį sukūrė dailininkas Bronius Leonavičius, skulptorius Krištupas Vilutis [2]. Antkapiniame paminkle iškalta tikroji kalbininko gimimo data.

2010 m. Lietuvos Kultūros ministerijai bendradarbiaujant  su Lietuvių PEN centru buvo įsteigta Bronio Savukyno premija. Ji skiriama siekiant  įvertinti publicistinių kūrinių autorius.
Minint kalbininko 70-metį ir 80-metį žurnale Tarp knygų“ buvo paskelbta B. Savukyno bibliografija [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Daumantas, Margiris. Šv. Kristoforo statulėlės surado naujuosius savininkus. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2006, gruod. 21 – 2007, saus. 3 (Nr. 22), p. 4-5.
2. Savukynas, Aistis I.  Mano tėvas buvo laisvas žmogus: [pokalbis su A. I. Savukynu apie kalbininką, publicistą, žurnalo „Kultūros barai“ vyriausiąjį redaktorių Bronį Savukyną]. – Iliustr. – Asmenybės // Naujos tėviškės žinios (Kaunas). – 2012, geg. 8, p. 3; geg. 9, p. 5. Prieiga per internetą1: 
<http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/aistis-isavukynas-mano-tevas-bronys-savukynas-buvo-laisvas-zmogus.d?id=58330624>.
3. Sinkevičiūtė, Daiva. Bronys Savukynas: (1930 01 05 – 2008 04 20). – Portr. – Bibliogr. išnašose // Baltistica. – [T.] 43(2) (2008), p. 326-333.
4. Sukanka 80 metų, kai gimė kalbininkas, kultūrininkas, vertėjas Bronys Savukynas (1930-2008): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2009, Nr. 11, p. 37-38.

 Parengė: Aušra Asauskienė (VAVB), 2009; 2014