Danielius Alseika

Danielius Alseika. Nuotr. iš kn.: Mūsų gydytojai. – Vilnius, 1998, p. 11.

Danielius Alseika. Nuotr. iš kn.: Mūsų gydytojai. – Vilnius, 1998, p. 11.

Mokėsi Skuodo liaudies mokykloje, vėliau Mintaujos, Liepojos gimnazijose (Latvija). Pašalintas iš mokyklos už lietuviškos spaudos platinimą, įstojo į gimnaziją Marijampolėje. 1903 m. ją baigęs pradėjo studijuoti Varšuvos universitete, norėjo tapti inžinieriumi. Čia atgaivino Lietuvių studentų draugiją, tačiau buvo pašalintas iš universiteto už dalyvavimą streike.  Tuo metu jį patraukė medicinos mokslai. 1905 m. atvyko į Vilnių. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, atstovavo Lietuvos demokratų partijai, buvo vienas iš Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjų. 1906 m. išvyko į Dorpatą (dab. Tartu, Estija). 1910 m. baigė Dorpato  universiteto Medicinos fakultetą ir tapo ausų, nosies ir gerklės gydytoju, domėjosi rentgenologija. Tais pačiais metais vedė Veroniką Janulaitytę ir pradėjo dirbti gydytoju Ukmergėje [3, 7]. Spaudos draudimo laikotarpiu rašė į žurnalus „Varpas“, „Ūkininkas“. Dažnai pasirašinėdavo Kukučio slapyvardžiu. Kilus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas, dirbo Rusijos Imperijos kariuomenės karo gydytoju Minske, taip pat lietuvių tremtinių, pabėgėlių organizacijose [2, 3]. 1917–1918 m. dalyvavo lietuvių karių suvažiavimuose Rusijoje. 1918 m. vasarį vokiečių kariuomenei užėmus Minską, gydytojas D. Alseika su žmona ir A. Krutuliu įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją (iki pat mirties buvo draugijos pirmininkas). Draugija rusų paliktą ligoninių inventorių 17 vagonų 1918 m. liepą atgabeno į Vilnių, kur įsteigė polikliniką. 1918–1920 m. ir 1921–1936 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1918 m. lapkritį buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą (nuo liaudininkų). 1920–1921 m. JAV rinko aukas „Varpo“ bendrovei, Vilniaus krašto lietuviams. 1926 m. įsteigė Lietuvos ūkio draugiją. 1918–1934 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. 1927 m. buvo Varšuvoje 4 kalbomis leisto žurnalo „Natio“ vienas redaktorių ir bendradarbių. Lenkų okupacijos administracijos nuolat persekiotas, kelis kartus suimtas, nors nebuvo radikalių pažiūrų ir palaikė ryšius su daugeliu lenkų veikėjų. 1936 m. gegužės 9 d. mirė Vilniuje, palaidotas Saulės (buv. Šv. Petro ir Povilo) kapinėse [5]. 1937–1938 m. buvo įrengtas, o 1981 m. atnaujintas antkapinis paminklas, kurio viršutinėje dalyje pritvirtinta vario plokštelė su D. Alseikos bareljefiniu portretu (dail. Erikas Varnas) [8].

Alseika, Danielius. Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919-1934 metais. – Vilnius, 1935. Knygos viršelis

Alseika, Danielius. Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919–1934 metais. – Vilnius, 1935. Knygos viršelis

Apie D. Alseiką rašoma žinyne „Mūsų gydytojai“ (Vilnius, 1998), įvairaus laikotarpio lietuviškose enciklopedijose: „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2], „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ [1], „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas, 1953, t. 1) ir kt., leidinyje „Lietuvos Respublikos vadovai 1918–1940 m.“ (Vilnius, 1990), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [9], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [4], leidinyje „Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai“ (Vilnius, 1991, t. 2). Pastarajame D. Laurinkus apžvelgia D. Alseikos gyvenimo datas bei aptaria jo kūrinį „Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoje“. Išsami informacija apie D. Alseikos gyvenimą pateikta Broniaus Makausko knygoje „Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais“ (Vilnius, 1991) bei gydytojo sūnaus Vytauto Alseikos straipsnyje [3]. Mildos Budrienės straipsnių rinkinyje „Iš Lietuvos sveikatos apsaugos istorijos“ randama paties gydytojo ir jo žmonos Veronikos Alseikienės biogramos (Vilnius, 1992). Įdomių epizodų iš gydytojo ir visuomenės veikėjo gyvenimo pateikta Jeronimo Cicėno knygoje „Vilnius tarp audrų“ (Vilnius, 1993), Rapolo Mackonio atsiminimų knygoje „Senoji vilniečių karta“ [5]. Yra ir straipsnių įvairiuose Lietuvos periodiniuose leidiniuose. D. Alseika domėjosi įvairiomis sritimis, todėl jo bibliografijoje galima rasti ir su medicina, ir su visuomenės realijomis bei istorija susijusių leidinių: „Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoje“ (1924 m.), „Vytauto Didžiojo sumanymas vainikuotis Lietuvos karaliaus vainiku“ (1924 m.), „Lietuvos unija su Lenkija Jogailos ir Vytauto Didžiojo laikais“ (1927 m.), „Mokslo išradimai ir žmonių sveikata“ (1932 m.), „Džiova: kaip jos išsisaugoti ir su ja kovoti“ (1936 m.).
1935 m. D. Alseika išleido leidinį „Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919–1934 m.“ [1a]. Pirmojoje knygos dalyje „Vilniaus krašto visuomenė“ aptariama tuometinės Vilniaus visuomenės socialinė sudėtis (Sodiečiai, Miestiečiai, Inteligentai), partiškumas (Dešinieji, Kairieji, Centras), tikyba, tautiškumas ir kt. Antrojoje leidinio dalyje „Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikimo istorinė apžvalga” rašoma apie 1919 m. įsteigtą lietuvių organizaciją, kurios veikloje devynerius metus aktyviai dalyvavo ir pats D. Alseika, o 19231927 m. buvo šio komiteto pirmininku. Trečiojoje knygos dalyje „Neigiamieji reiškiniai” nušviečiami aktualiausi to meto visuomeninio gyvenimo klausimai, atskleidžiant ir pasitaikančius trūkumus, kad ateityje, pasak autoriaus, galima būtų juos pašalinti.  Autorius rašo, kad svarbu kuo objektyviau nušviesti ir įvertinti „gyvenimo tikrenybę“, nes „Gyvename ir dirbame juk ne kokiame nors mūsų tėvynės užkampyje, į kurį niekas ne tik dabar, bet ir  ateity nekreips dėmesio, mūsų darbų neaprašinės ir nevertins. Neprivalome juk pamiršti, kad gyvename Vilniuje, Vilniaus krašte, į kurį kreipia dėmesio ne tik viso pasaulio lietuviai, bet ir visų tautų atstovai ir veikėjai“ [1a, p. 14].

Vilnijos krašte daktaras D. Alseika gyveno šiek tiek daugiau nei 20 metų. 1905 m. pasitraukęs iš Varšuvos universiteto, jis nusprendė dalyvauti svarbiuose Vilniui ir Lietuvai judėjimuose: „savo atsiminimuose jis nurodo – nutaręs svarbiais 1905 m. keliauti į Vilnių ir čia vykdyti revoliucinę veiklą“ [3]. Tais metais dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atstovavo lietuviams demokratams. Be to, kartu su E. Galvanausku, P. Rusecku ir kitais organizavo Valstiečių sąjungą, rašė atsišaukimus. 1910 m. D. Alseika įsikūrė Ukmergėje, kur dirbo gydytoju iki 1914 m.
Kaip rašė savo knygoje „Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919–1934 m.“, „Pabaigęs mokslus dvejus metus gyvenau Ukmergėje; tame sulenkėjusiame miestelyje buvome tik keli lietuviai, dirbome bendrą lietuvišką darbą“ [1a, p. 42].  Užklupus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į kariuomenę dirbti karo mediku. Į Lietuvą kartu su žmona grįžo tik 1918 m. liepą. Vilniuje (Vilniaus g. 25) įsteigė polikliniką. Ši vėliau buvo perkelta į A. Mickevičiaus g. 33 (dab. Gedimino pr.) ir ilgainiui tapo pirmąja miesto lietuvių ligonine. 1918–1933 m. buvo ligoninės vedėjas [3, 5]. Grįžusi į Vilnių, Alseikų šeima įsikūrė visai šalia poliklinikos, kitoje pastato pusėje – Jogailos g. 9 (dab. nr. 11). 1920 m. D. Alseika buvo paskirtas Vilniaus krašto sveikatos reikalų vedėju. 1923–1928 m. buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, o 1929–1934 m. – Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Kultūra“ pirmininkas. D. Alseikos programa, skyrusi jį nuo dešiniosios lietuvių visuomenės (su kuria jis dažnai nesutardavo), buvo taikingas lietuvių ir lenkų sugyvenimas Vilniaus krašte, jo, manymu, įgalinąs ilgainiui suartinti Vilnių su Lietuva ir surengti demokratinį plebiscitą [2, 9]. 1928 m. įsteigė, leido ir redagavo žurnalą „Vilniaus šviesa“. 1929 m. įsteigė laikraštį „Vilniaus žodis“, iki 1931 m. buvo jo faktinis redaktorius. 1931 m. žmonai su vaikais išvažiavus gyventi į Kauną, jis kurį laiką gyveno Tomo Zano gatvėje (dab. A. Mickevičiaus g.) [5].

1995 m. vasario 1 d. Vilniuje, Jogailos g. 11 (Naujamiesčio seniūnija), ant namo, kuriame 1918–1931 m. gyveno D. Alseika, buvo atidengta memorialinė lenta (archit. Vytautas Zaranka) [11]. Joje įamžintas ne tik gydytojo, bet ir jo žmonos, garsios akių gydytojos bei visuomeninkės, Veronikos Alseikienės bei duktės, žymios archeologės, archeomitologijos pradininkės, Marijos Birutės Gimbutienės-Alseikaitės atminimas.

Literatūra ir šaltiniai

1. Alseika, Danielius // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1, p. 49.
1a. Alseika, Danielius. Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas: 1919–1934 m. –Vilnius: [s. n.], 1935, p. 14, 42.
2. Alseika, Vytautas. Alseika Danielius. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – T. 1, p. 388–389.
3. Alseika, Vytautas. Dr. Danielius Alseika – paskutinis romantikas, aušrininkų tradicijose išaugęs. – Portr., iliustr. // Mokslas ir gyvenimas. – 1997, Nr. 2, p.12–15, 27–28.
4. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Alseikos. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 25.
5. Mackonis, Rapolas. Danielius Alseika. – Iliustr. // Mackonis, Rapolas. Senoji vilniečių karta. – Vilnius, 1999. – P. 21–29.
6. Skomskis, Juozas. Kuklus marmuras – didžių darbų atminimui – Iliustr. // Diena. – 1995, vas. 2, p. 2.
7. Valančiūtė, Janina. Danieliaus Alseikos jubiliejus. // Tarp knygų. – 2006, Nr. 3, p. 34.
8. Vasiliauskas, Zenonas. D. Alseikos kapas. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1, p. 436.
9. Venclova, Tomas. Alseika Danielius. – Portr. // Venclova Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 219.
10. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000–2013 [žiūrėta 2013-06-27]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=2>.

Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2013

Dalintis straipsniu: