1921 m. Eduardas Balsys su šeima atvyko gyventi į Lietuvą. 1940 m. leitenanto laipsniu baigė Kauno karo mokyklą. Sistemingai mokytis muzikos pradėjo 1945 m. 1950 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Antano Račiūno kompozicijos klasę, tęsė aspirantūros studijas Leningrado konservatorijoje. 1953 m. jaunas muzikas visam laikui įsikūrė Vilniuje, pradėjo ir visą gyvenimą dėstė kompoziciją ir instrumentuotę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), nuo 1960 m. buvo Kompozicijos katedros vadovas. Daugelis šiandien žinomų kūrėjų bei muzikologų yra E. Balsio mokiniai. 1962–1972 m. jis vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungai [1, 2, 9]. Eduardas Balsys mirė 1984 m. lapkričio 3 d. Druskininkuose. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse [5]. Kompozitoriaus kapas yra memorialinio ansamblio šiaurės vakarų dalyje. Antkapį sudaro žemių sampilas ir pilko granito plokštė su iškaltu įrašu.
Žinomiausi kompozitoriaus kūriniai yra baletas „Eglė žalčių karalienė“, opera „Kelionė į Tilžę“, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, kiti stambių formų darbai. Pagal E. Balsio muzikinį scenarijų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre baletas „Eglė žalčių karalienė“ buvo pastatytas tris kartus: 1960 m., 1976 m. ir 1995 m. Kurta muzika teatro spektakliams (J. Grušo „Herkus Mantas“, 1957; Just. Marcinkevčiaus „Mindaugas“,1969) ir kino filmams („Tiltas“, 1956; „Adomas nori būti žmogumi“, 1959; „Gyvieji didvyriai“, 1960 ir kt.). Kompozitorius sukūrė populiarią estradinę dainą „Elektrėnų žiburiai“ (S. Žlibino žodž.), mišriems chorams skirtą dainą „Mylimas Vilniau“ (V. Reimerio žodž.). Balsys redagavo M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“ [8, 9, 12].
Kompozitoriaus kūryba įvertinta valstybinėmis premijomis už baletą „Eglė žalčių karalienė“ (1960) ir oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1974). E. Balsys yra Stasio Šimkaus ir Balio Dvariono premijų laureatas [9, 12].
Narbutienė, Ona. Eduardas Balsys: kūrybos apybraiža. – Vilnius, 1971. Knygos viršelis
Apie kompozitorių yra išleistos dvi muzikologės Onos Narbutienės knygos: „Eduardas Balsys: kūrybos apybraiža“ [8] ir didelės apimties monografija „Eduardas Balsys“ [9]. „Kūrybos apybraižoje“ pateiktos paties kompozitoriaus mintys apie muziką ir kūrybą, chronologiškai aprašyta Balsio kūrybinė veikla bei pateikta trumpa menininko biografija. Monografijoje „Eduardas Balsys“ pasakojama apie kūrėjo vaikystę, studijų ir brandaus gyvenimo metus, aptariami svarbiausi kompozitoriaus kūrybos bruožai, pateikiami menininko dienoraščiai, laiškai bei pasisakymai. Monografijoje yra nemažai muzikų bei kitų disciplinų atstovų prisiminimų apie kompozitorių. Monografija imponuoja tuo, kad atskleidžia itin ryškų Balsio asmenybės portretą, jo išgyvenimus bei požiūrį ne vien į kūrybos, bet ir gyvenimo dalykus [4]. Apie E. Balsį rašoma muzikologo Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne „Lietuvių kompozitoriai“ [12], Rūtos Gaidamavičiūtės knygoje „Kūrybinių stilių pėdsakais: pokalbiai su muzikais“ (Vilnius, 2005) [4], vokiečių kalba parašytame kompozitoriaus dukters, pianistės, prof. Dalios Balsytės leidinyje „Die Rückkehr von Eduardas Balsys, [oder das Schaffen des litauischen Komponisten Eduardas Balsys in der Epoche des Übergangs von der Sowjetzeit zur Unabhängigkeit] = E. Balsys. Sugrįžimas: [Eduardo Balsio kūryba sovietmečio ir nepriklausomybės sandūroje]“ (Lampertheim, 2011) [13]. Trumpą Eduardo Balsio biografijos aprašymą galima rasti Antano Rimvydo Čaplinsko žinyne „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [2], taip pat Tomo Venclovos autorinėje enciklopedijoje „Vilniaus vardai“ [11]. Informacijos apie muziką yra ir lietuviškose enciklopedijose [1, 10], periodikoje.
Atsiminimų apie profesorių spausdinama Daivos Šabasevičienės ir Rasos Vasinauskaitės knygoje „Muzika kaip teatras: kompozitorius Faustas Latėnas“ (Vilnius, 2015).
1986 m. Vilniuje, ant namo (Birutės g. 11/ Traidenio g. 40, „Žvėryno seniūnija“), kuriame 19 metų gyveno garsus kompozitorius, atidengta memorialinė lenta [3]. Lentoje rašoma: „Šiuose namuose 1965–1984 m. gyveno ir kūrė kompozitorius Eduardas Balsys“.
2009 m. Vilniuje, skvere prie Žvėryno tilto (A. Mickevičiaus gatvėje, „Žvėryno seniūnija“) atidengtas paminklinis akmuo su įrašu: „Eduardo Balsio skveras“ [6, 7, 9].
2009 m. minint muziko ir pedagogo 90-metį, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 201-ajai auditorijai, kur ilgus metus dirbo profesorius, buvo iškilmingai suteiktas Eduardo Balsio vardas [7].
Muzikologė Ona Narbutienė kompozitoriaus kūrybos apybraižoje ir monografijoje „Eduardas Balsys“ pateikė išsamią kūrėjo bibliografiją [8, 9]
Literatūra ir šaltiniai
Parengė: Aušra Asauskienė, Gerta Stanionytė (VAVB), 2011; 2020