Eglė Špokaitė

Eglė Špokaitė. Nuotr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 23, p. 262.

Įvairiuose šaltiniuose, taip pat ir enciklopedijose, rašoma, kad E. Špokaitė gimė Vilniuje, bet baleto artistė viename interviu yra pasakiusi, kad gimė Ukrainoje, Vinicos mieste [10]. Mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje [8]. 1989 m. baigė Vilniaus baleto mokyklą, 2007 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. 1989–2011 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. 2009 m. Vilniuje įkūrė Eglės Špokaitės ir Kristinos Sliesoraitienės baleto mokyklą (2011–2018 m. – Eglės Špokaitės baleto mokykla). Buvo šios mokyklos meno vadovė ir dėstytoja. Šiuo metu gyvena JAV [3, 4].

E. Špokaitė kūrė dvasingus personažus, šokiui būdinga preciziška technika, emocingumas. Svarbiausi vaidmenys: Džuljeta (S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“, 1993 m. ir 2009 m.), Kitri ir Mersedes (M. Petipo „Don Kichotas“, 1994 m.), Aurora (P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“, 1996 m.), Mari (P. Čaikovskio „Spragtukas“, 1996 m.), Karmen („Carmen“, 1992 m. ir 1997 m.), Ipolita-Titanija (K. Pastoro „Vasarvidžio nakties sapnas“, 1998 m.), Marina (L. Miasino „Graikas Zorba“, 1998 m.), balerina (B. Eifmano „Raudonoji Žizel“, 2001 m.), imperatorė (B. Eifmano „Rusiškasis Hamletas“, 2003 m.), Odeta-Odilija (P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“, 2004 m.), Dezdemona (A. Šenderovo „Dezdemona“, 2005 m.), Ana Karenina (R. Ščedrino „Ana Karenina“, 2005 m.), auka (I. Staravinskio „Šventasis pavasaris“, 2006 m.), Olimpija (L. Delibeso „Kopelija“, 2010 m.). Taip pat atliko Dezdemonos vaidmenį V. Šekspyro spektaklyje „Otelas“ (rež. E. Nekrošius, Všį „Teatras Meno fortas“, 2000 m.). Dalyvavo projekte „Vaikų baletas“, kartu su Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos vaikų orkestru vaidino spektaklyje „Snieguolė ir 7 nykštukai“ (Vilniuje ir Kaune, 2013 m.). Kauno muzikiniame teatre sukūrė J. Štrauso baleto „Žydrasis Dunojus“ choreografiją, yra libreto redakcijos autorė [3, 4, 5].
Balerina su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru gastroliavo įvairiose Europos šalyse, Egipte, Japonijoje, JAV, su koncertinėmis programomis – Europos šalyse, JAV. Buvo Z. Paniašnvili operos ir baleto teatro Tbilisyje (1993 m.), Latvijos nacionalinės operos (1997–1999 m.), Suomijos nacionalinės operos (2008 m.) kviestinė artistė [3, 4].

E. Špokaitė gavo pagrindinius apdovanojimus Permės, Sankt Peterburgo (1994 m.), Helsinkio (1995 m.), Nagojos (1996 m.) tarptautiniuose baleto konkursuose. Baleto artistei už kūrybinę veiklą 1996 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, tais pačiais metais ji buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2002 m. ir 2003 m. įteiktas „Operos švyturių“ apdovanojimas. 2003 m. ir 2006 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią sezono darbą baleto ir šokio srityje. 2009 m. balerinai įteikta Tarptautinio Majos Pliseckajos ir Rodiono Ščedrino fondo premija už kūrybinę veiklą ir nuopelnus baleto menui. 2011 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ [5].

2011 m. baleto artistė buvo apdovanota aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [1].

E. Špokaitė gimė Ukrainoje, būdama maždaug vienerių metų, su šeima persikėlė į Vilnių. Yra gyvenusi Žirmūnų, Viršuliškių mikrorajonuose, Vilniaus senamiestyje. Baigė Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Vaikystėje lankė baleto pamokas Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno. Mokėsi Vilniaus baleto mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Iki 2011 m. dirbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre [8, 10].
Nuo 2012 m. balerina su pertraukomis gyvena JAV. Savo atsiminimuose visuomet šiltai prisimena Vilnių. „Vilniaus senamiestis ties Pilies gatve, Sereikiškių parku, Pranciškonų vienuolynu, ir Šv. Jonų bažnyčia. Čia gyvenau, tikiu, dar gyvensiu. Čia išvaikščiota kiekvienas gatvės kampelis, žinau kiekvieno sezono pasikeitimus, pažįstu čia gyvenančius žmones, žinau jų ir viso miesto istoriją… <…> Vilnius jaukus, bet tuo pat metu ir labai įvairus miestas. Jis gana aktyvus, bet didelės bei plačios gatvės neužgožia ir neįsiterpia į pagrindines vietas, kur žmonės juda pėsčiomis. Gal tai net ir būtų pagrindinis privalumas, leidžiantis kurti tam tikrą atmosferą“, – pasakojo E. Špokaitė viename interviu [10].

Apie E. Špokaitę rašoma muzikologo Jono Bruverio knygoje „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ [2], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [4], enciklopediniuose leidiniuose „Lietuva“ [3], „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [5], „Kas yra kas. Lietuvos moterys“ [6], „Lietuvos moterys“ [7]. Interviu apie šokio meną su baleto artiste išspausdinti žurnalisčių Gailutės Jankauskienės ir Jolantos Kryževičienės sudarytame leidinyje „Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu“ [9] ir poeto, eseisto Gedimino Kajėno parengtoje knygoje „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“ [8].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Alekna, Raimundas. Dėl apdovanojimo medaliais „Už nuopelnus kultūrai“. Potvarkis. 2011 m. balandžio 7 Nr. 22-59. Vilniaus miesto savivaldybės meras [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2019-11-20]. Prieiga per internetą: <https://vilnius.lt/vaktai/Default.aspx?Id=3&DocId=30194252>.
2. Bruveris, Jonas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. – Vilnius, 2006, p. 488-491.
3. Dautartas, Žilvinas. Špokaitė Eglė. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2015. – T. 4, p. 524.
4. Dautartas, Žilvinas. Špokaitė Eglė. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 23, p. 262.
5. Špokaitė Eglė. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 1046.
6. Špokaitė Eglė. – Portr. // Kas yra kas. Lietuvos moterys. – Vilnius, 2007. – P. 462.
7. Eglė Špokaitė. – Iliustr. // Lietuvos moterys. – Vilnius, 2002. – P. 157.
8. Špokaitė, Eglė. Būti žmogumi – žymiai svarbiau nei būti balerina] / kalbino Dalia Zaleskienė. – Portr. // Pasaulis yra gražus. – Vilnius, [2013]. – P. 354-362.
9. Špokaitė, Eglė. Galėčiau šokti nuo ryto iki vakaro: pokalbis su baleto šokėja Egle Špokaite] / kalbino Jolanta Kryževičienė, Gailutė Jankauskienė. – Iliustr. // Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu. – Vilnius, 2007. – P. 268-277.
10. E. Špokaitė: „Vilniuje gyvenau, tikiu, dar gyvensiu“. Kalba vilniečiai [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-11-20]. Prieiga per internetą: <https://kalbavilnieciai.lt/e-spokaite-vilniuje-gyvenau-tikiu-dar-gyvensiu/>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2019

Dalintis straipsniu: