Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 465 (Vilniaus miestas)

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Eugenija Šimkūnaitė

Gyvenimo datos:1920 03 11 - 1996 01 27
Gimimo vieta:Novorosijskas (Rusija)
Veikla:provizorė (chemikė - vaistininkė), habilituota gamtos mokslų daktarė
Pagerbimas: Memorialinis muziejus (Vilniaus miestas), Paminklas (Vilniaus miestas)
Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia: knyga apie Eugeniją Šimkūnaitę. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia: knyga apie Eugeniją Šimkūnaitę. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Eugenija Šimkūnaitė gimė Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijske vaistininko Prano Šimkūno šeimoje. 1922 m. Šimkūnai kartu su kitais pabėgėliais grįžo į Lietuvą, kur gimtuosiuose Tauragnuose Eugenijos Šimkūnaitės tėvas atidarė vaistinę. E. Šimkūnaitė pasirinko tėvo profesiją. 1941 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijo farmacininkės specialybę [1, 4, 5, 7]. 1941–1942 m. dirbo Kauno, Tauragnų vaistinėse. 1942–1949 m., 1950–1955 m., 1957–1996 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1949–1950 m. dirbo Kauno Botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe. 1955–1957 m. dirbo Kazachstane Visasąjunginio vaistinių augalų ūkio „Darmina“ padalinio stoties Aris direktore. 1968 m. E. Šimkūnaitei suteikiama aukščiausia provizorės – farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija. Jos iniciatyva įsteigiamas Lazdijų rajone Gerdašių eksperimentinis vaistažolių ūkis vaistinių augalų auginimui ir tyrimui. E. Šimkūnaitė buvo Lietuvos Farmacijos sąjungos Garbės narė, bendradarbiavo žurnale „Lietuvos farmacijos žinios“, pasisakydavo Farmacijos sąjungos suvažiavimuose. 1993 m. Lietuvos Mokslo Taryba po nostrifikacijos provizorei E. Šimkūnaitei suteikė habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinį lapsnį. [4]. E. Šimkūnaitė mirė 1996 m. Vilniuje, palaidota Tauragnuose, šalia tėvų [1].

Visą gyvenimą E. Šimkūnaitė tyrė vaistinguosius augalus, nagrinėjo liaudies medicinos ir etnografijos klausimus. Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimvietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų [4].
E. Šimkūnaitė su kitais mokslininkais sudarė žemėlapį „Užliejamos Nemuno pievos“ (1950). Parašė knygas „Vaistažolės“ (su J. Urbiene, 1971), „Indraja – Saulės duktė“ (1999), „Gyvenimo receptai“ (2001), „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“ (2003), „Gyvenimas be tablečių“ (2005), „Sveiko gyvenimo receptai“ (2007, 2010) [5].

2006 m. Vilniuje išleista knyga apie E. Šimkūnaitę „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia…“ [1]. Pirmoje knygos dalyje išspausdinti daktarės autobiografiniai pasakojimai, prakalbos ir interviu. Antrojoje knygos dalyje – žymių Lietuvos mokslininkų, medikų, menininkų, kitų profesijų žmonių atsiminimai apie susitikimus su E. Šimkūnaite. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo, Tauragnų E. Šimkūnaitės vardo mokyklos archyvų.
Apie vaistininkę rašoma Onos Voverienės knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (Vilnius, 2009), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [5], leidiniuose „Lazdynai – mūsų namai“ (Vilnius, 2010), „Tauragnai“ (Vilnius, 2005), Petro Panavo knygoje „Įkvėpimo auka: vieno gyvenimo fragmentai“ (Vilnius, 2010), Aldonos Kairienės knygoje „Aleksote paliktos pėdos“ (Kaunas, 2009).
2009 m. sukurta Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo internetinė svetainė [4].

Vilniuje su nedidelėmis pertraukomis E. Šimkūnaitė gyveno nuo 1942 m. iki pat mirties [7]. 1942–1945 m. dirbo Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode asistente. 1945–1947 m. – Vilniaus 1-osios farmacijos ligoninės vaistinės vedėja. 1947–1949 m. – Sveikatos apsaugos ministerijos Vyr. farmacijos valdyboje prekybos skyr. inspektorė, vėliau paruošų sk. vedėja. 1950-1955 m. Mokslų akademijos Biologijos institute tęsė mokslinį darbą, tyrė vaistinių augalų augimvietes. 1957 m. grįžusi iš Kazachstano į Lietuvą, vėl įsidarbino Vyr. Farmacijos valdyboje, dirbo vyr. inspektore vaistažolių paruošoms, o nuo 1969 m., įsteigus atskirą vaistažolių skyrių, buvo paskirta jo viršininke. 1971 m. Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktarės disertaciją „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“ [1, 4].

1999 m. Vilniuje (Erfurto g. 4, Lazdynų seniūnija) buvo atidarytas Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis butas muziejus. Šį butą mokslininkė testamentu paliko savo bendradarbiams – Lietuvos farmacininkų sąjungos Vilniaus skyriui. Čia eksponuojamos knygos, įvairūs apdovanojimai, nuotraukos, primenančios jos gyvenimą, vertingiausi paveikslai bei simbolinė „vyriausiosios Lietuvos žiniuonės“ šluota. Stovi ir darbo stalas, ant kurio Eugenija Šimkūnaitė dirbo rašomąja mašinėle, greta – parankinės darbo knygos [1, 2].

2013 m. rugpjūčio 9 d. Vilniuje, Kairėnuose (Antakalnio seniūnija), Vilniaus universiteto botanikos sode atidengtas E. Šimkūnaitei skirtas paminklinis suoliukas [4].

2013 m. rugsėjo 13 d. Vilniuje, Erfurto g. 1 skvere (Lazdynų seniūnija), atidengtas vaistininkei skirtas paminklinis akmuo (skulpt. Jonas Gencevičius). Akmenyje iškalti lietuviški ornamentai ir E. Šimkūnaitės pamėgtos maldos žodžiai: „Saule motule, dangun eidama neaplenk žemės mūsų“ [4].

1997 m. buvo įsteigtas Eugenijos Šimkūnaitės fondas, kurio tikslas – remti studijuojančius farmaciją ir vaistažolininkystę studentus bei darbus vaistažolių tyrimo srityje [1, 2, 4].

Eugenijos Šimkūnaitės vardu pavadinta gatvė Vilniuje, Lazdynų mikrorajone [1]. 2006 m. Lazdynuose buvo įrengta gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės vardu pavadinta sveikatingumo trasa, kuri driekiasi apie 10 km aplink visą seniūniją, kerta Pasakų parką [6].

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo svetainėje skelbiama didelės apimties žymiosios provizorės publikacijų bibliografija (521 įrašas) [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia…: knyga apie Eugeniją Šimkūnaitę. – Vilnius, 2006. − 375, [1] p. : iliustr.
2. Rulinskas, Liudvikas. Kviečiame į daktarės Eugenijos Šimkūnaitės memorialinį muziejų. − Iliustr. // Sveikata. – 2001, Nr. 11, p. 37-38.
3. Šimkūnaitė, Eugenija. Gyvenimo receptai: iš žiniuonės palikimo. − Vilnius, 2001. − 492, [2] p. − Bibliogr.: p. 484-487.
4. Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas [interaktyvus].  2009  [žiūrėta 2012-04-23]. Prieiga per internetą: <http://www.simkunaites-fondas.lt/>.
5. Šimkūnaitė, Eugenija. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 23, p. 190.
6. Vitkauskaitė, Viktorija. Bus nutiesta sveikatingumo trasa: [apie numatomą E. Šimkūnaitės vardu pavadinti sveikatingumo trasą Lazdynų seniūnijoje]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2006, geg. 4, priedas „Sostinė“, p. 4.
7. Žukienė, Regina. Eugenija Šimkūnaitė. Utenos krašto enciklopedija [interaktyvus]. 2002 [žiūrėta 2010-12-27]. Prieiga per internetą: <http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/personos/sapersonos.htm#Šimkūnaitė>.

Parengė: Daiva Kiminaitė, Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2009; 2013

Susijusi informacija