Feliksas Daukantas

Feliksas Daukantas. Nuotr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 4, p. 529.

Feliksas Daukantas. Nuotr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 4, p. 529.

Gimė Amerikoje. 1926 m Daukantų šeima grįžo į Lietuvą. F. Daukantas mokėsi Mažeikių gimnazijoje. 1940–1941 m. dirbo Pramoninės statybos projektavimo institute braižytoju. 1945–1947 m. – LTSR valstybinėje filharmonijoje dailininku. 1947 m. su pagyrimu baigė skulptūrą Vilniaus valstybiniame dailės institute (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademija). 1948–1949 m. dirbo Vilniaus „Lėlės“ teatro vyriausiuoju dailininku [4, 7], 1949–1961 m. – Vilniaus „Dailės“ kombinate. 1961–1992 m. – Lietuvos dailės instituto dėstytojas, nuo 1979 m. – profesorius. Mirė Vilniuje. Palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Daukantas – profesionalaus dizaino pradininkas Lietuvoje. Lietuvos dailės institute įsteigė Pramoninės dailės katedrą, 1961–1985 m. jai vadovavo. F. Daukantas organizavo katedros materialinę bazę, suformavo pedagogų kolektyvą, kūrė studijų programą, pirmasis šalyje suformavo dizaino specialisto sampratą. 1987 m. katedra pavadinta Dizaino katedra.
Nuo 1950 m. dalyvavo dailės parodose, dažniausiai eksponavo gintaro dirbinius. Surengė personalines parodas Palangoje (1974 m., 1995 m.), Vilniuje (1975 m., 1995 m.).
Pagrindinės kūrybos sritys – gintaro papuošalai, pramoninė grafika, vizualinės komunikacijos. Vilniaus centriniam paštui suprojektavo operacijų vizualinių simbolių sistemą (1969 m.). Sukūrė portretų, bareljefų, medžio, metalo dirbinių, odos modelių (etalonų) masinei gamybai, žaislų, viršelių periodiniams leidiniams („Žemės ūkis“, „Statyba ir architektūra“) [8].

Daukantas labiausiai žinomas kaip gintaro dirbinių meistras, juvelyras. Dailininkas pakeitė gintaro papuošalo sampratą. Jo dėka keitėsi gintaro papuošalų dizainas, laisvėjo požiūris į medžiagą. Jis skatino išryškinti šios medžiagos natūralų grožį. Dailininko papuošaluose gintaras dažniausiai įgydavo jo prigimčiai artimas aptakias ovalo, apskritimo, lašo formas. Vienas pirmųjų juvelyriniuose dirbiniuose ėmė naudoti organinį stiklą. [1, 4, 5,]. Didelė dalis F. Daukanto kūrybinio palikimo saugoma Gintaro muziejuje Palangoje – sukaupta 338 eksponatai. 1970 m. dizaineris sukūrė Palangos miesto herbą, kuris, kiek pakoreguotas grafikės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės, patvirtintas 1996 m.

Daukantas išvystė metodinius pagrindus, apibrėžiančius dizainerio veiklos specifiką, rūpinosi Lietuvos dizaino laimėjimų sklaida spaudoje. Kartu su Algimantu Bielskiu parengė metodinį leidinį „Pramoninės dailės specialistų rengimo sisteminės programos principai“ (Vilnius, 1981). Parašė straipsnių apie pramoninę dailę. Jie saugomi Vilniaus dailės akademijoje.

Feliksas Daukantas. – Vilnius, 1977. Knygos viršelis

Feliksas Daukantas. – Vilnius, 1977. Knygos viršelis

1977 m. buvo išleista nedidelės apimties knyga „Feliksas Daukantas“ su dizainerio kūrinių sąrašu ir įžanginiu menotyrininko Algimanto Patašiaus straipsniu [2]. Apie F. Daukantą kaip Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros įkūrėją rašoma menotyrininkės Rasos Janulevičiūtės knygoje „Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra, 1961– 1990: profesionalaus Lietuvos dizaino pagrindas“ (Vilnius, 2011), taip pat straipsnių rinkinyje „Tekstai apie dizainą: lietuviški ir tarptautiniai kontekstai“ [Vilnius, 2011]. Apie dizainerio gyvenimą ir kūrybą yra informacijos lietuviškose enciklopedijose [8], straipsniuose, internete.

2015 m. spalio 2 d. Vilniuje, ant pastato A. Jakšto g. 13 (Naujamiesčio seniūnija), kuriame 1959–1995 m. gyveno dizaino edukologijos pradininkas, dailininkas Feliksas Daukantas, atidengta memorialinė lenta [3]. Projekto koncepciją sukūrė dizaineris Šarūnas Šlektavičius, parėmė Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dizainerių sąjunga ir Lietuvos grafinio dizaino asociacija. Kuriant menininko portretą panaudota fotografo Rimanto Dichavičiaus daryta nuotrauka. Kompozicijos užrašui pasirinktas Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto grafinio dizaino katedros absolventės Justinos Medvedevaitės sukurtas šriftas. Kairiajame apatiniame kampe portretas pereina į QR kodą. Tai yra veikianti, interaktyvi nuoroda į Felikso Daukanto biografiją ir kūrybos pristatymą anglų kalba internete. Taip siekiama susieti šiuolaikines technologijas ir futuristines Felikso Daukanto vizijas.

2015 m. Vilniaus dailės akademijos (Maironio g. 3) 112 auditorija pavadinta Felikso Daukanto vardu.

Literatūra ir šaltiniai

1. Daukantas, Feliksas, Daukantas, Eduardas. Jokia medžiaga tiek nekalba kaip gintaras: [pokalbis su juvelyrais ir dizaineriais F. ir E. Daukantais / užrašė] Daiva Šabasevičienė. – Iliustr. // Krantai. – 1994, Nr. 11/12, p. 50-55.
2. Feliksas Daukantas / teksto aut. A. Patašius. – Vilnius, 1977. – [8] p., [16] iliustr. lap.
3. Kvietimas prisiminti profesorių Feliksą Daukantą. Vilniaus Dailės akademija [interaktyvus]. 2014 [žiūrėta 2016-11-14]. Prieiga per internetą: <http://www.vda.lt/lt/naujienos/kvietimas-prisiminti-profesoriu-feliksa-daukanta>.
4. Mikučionytė, Rita. Gintaro dainius: [apie F. Daukanto gintaro kūrybą]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 1995, vas. 25, p. 5.
5. Pileckaitė, Rūta. Šiuolaikinės lietuvių juvelyrikos ištakos: Felikso Daukanto ir Kazimiero Simanonio kūrybos novatoriškumas. – Bibliogr.: 18 pavad. // Menotyra. – 2000, Nr. 4, p. 40-50.
6. Šulaitis, Edvardas. Prisimenant Cicero (IL) žymųjį Lietuvos dailininką Feliksą Daukantą: jo 95 m. gimimo ir 15 m. mirties metinių proga. – Iliustr. // Amerikos lietuvis. – 2010, rugpj. 28, p. 14.
7. Zovienė, Danutė. Fortūna buvo dosni: [apie dailininką F. Daukantą]. – Iliustr. // Respublika. – 1995, vas. 6, p. 13.
8. Žilinskienė, Nijolė. Daukantas Feliksas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 4, p. 529.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2016

Dalintis straipsniu: