Gitenis Umbrasas. Nuotr. iš kn.: Kas yra kas Lietuvoje, 2015. – Kaunas, 2015, p. 1144.
G. Umbrasas menu pradėjo domėtis dar būdamas moksleivis – papildomai mokėsi keliose Vilniaus meno mokyklose. 1988 m. baigė Lietuvos valstybiniame dailės institute freskos-mozaikos dailininko specialybę. 1989–1995 m. dėstė šiame institute. Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2009 m. dėsto Vilniaus inžineriniame Gedimino technikos universitete. Menininkas dalyvauja grupinėse ir surengė keletą personalinių parodų, kuria spektaklių scenografiją. Nutapė paveikslų, freskų. Jis žinomas kaip originalių projektų, akcijų, instaliacijų iniciatorius ir dalyvis [2, 3].
Vilnių puošia netradiciniai G. Umbraso meno kūriniai: mozaika – grindinio plytelė „Stebuklas“ Katedros aikštėje, sukurta 1994 m., „Obuoliukų“ plytelė pagal sumanymą ,,Vilniaus meilės žemėlapis“ S. Moniuškos skverelyje (Senamiesčio seniūnija), skulptūra „Čiulbantis Kryžius” Žvėryne, Latvių ir Blindžių g. sankirtoje, sukurta 2000 m. 2004 m. buvo įgyvendintas dailininko projektas „Meilės krantai“ – originali gyvų gėlių kompozicija prie Neries, 2004 m. Šalia Žaliojo tilto dešiniajame upės krante iš žydinčių gėlių suformuotas užrašas „Aš tave myliu”, o kairiajame – lyg atsakymas – „Ir aš tave”. G. Umbrasas sukūrė miniatiūrines freskas Vilniaus Sereikiškių parko medžiuose bei įgyvendino daug kitų idėjų [3].
Menininkas sukūrė mozaiką „Trejybė“ Tuskulėnų rimties parko kolumbariumo kupole (Žirmūnų g. 1F, Žirmūnų seniūnija), memorialinę lentą žydų rašytojui Moišei Kulbakui (Karmelitų g. 5, Senamiesčio seniūnija).
Pagal G. Umbraso projektą suskurta „Atminties siena” – iškalti nužudytų kovotojų už Lietuvos laisvę vardai buvusio gestapo ir KGB pastato cokolyje Vilniuje (Gedimino pr. 40, Naujamiesčio seniūnija) [2, 3].
2005 m. Giteniui Umbrasui įteiktas Lietuvos architektų sąjungos apdovanojimas „METRAS 1/5“.
2009 m. „už mažus ir didelius Vilniaus stebuklus“ dailininkas apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle [1, 4].
G. Umbrasas gimė ir gyvena Vilniuje, Antakalnyje, M. Oginskio gatvėje. „Taip, aš myliu Vilnių, jis man – labai mielas, savas, todėl ir suku galvą, kaip jį padaryti dar gražesnį. Tad mano sumanymai, kaip pagyvinti aplinką, įgavę medžiaginį pavidalą, iš dirbtuvės dažniausiai iškeliauja ne į uždaras ar privačias, o viešąsias erdves”, – yra sakęs menininkas [5].
Apie Gitenį Umbrasą rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [3], leidiniuose „Kas yra kas Lietuvoje 2015“ [2], „Kas yra kas Vilniaus apskrityje 2003“ (Vilnius, 2003), Rimanto Dichavičiaus knygoje „Laisvės paženklinti: dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“ (T. 1. Vilnius, 2012) ir kt., taip pat periodikoje, yra informacijos internete.
Literatūra ir šaltiniai
1. Šv. Kristoforo laureatai nesijaučia išskirtiniais miesto gyventojais: [minimas ir G. Umbrasas]. – Portr. // Lietuvos rytas. – 2009, gruod. 31, priedas „Sostinė”, p. 2-3.
2. Umbrasas, Gitenis. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje 2015. – Vilnius, 2015. – P. 1144.
3. Umbrasas, Gitenis // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 24, p. 355.
4. Umbrasas, Gitenis. Maži G. Umbraso stebuklai: [pokalbis su 2009 m. Šv. Kristoforo statulėlės laureatu menininku G. Umbrasu. / kalbėjosi] Dovilė Jablonskaitė. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2010, saus. 5, p. 4.
5. Umbrasas, Gitenis. Nesibaigiantis dailininko dialogas su Vilniumi: [pokalbis su dail. Giteniu Umbrasu] / [kalbėjosi] Giedrė Milkevičiūtė. – Iliustr. // Savaitė. – 2019, Nr. 36 (rugs. 5), p. 28–29.
Parengė: Aušra Asauskienė (VAVB), 2010
