„Bičių korys“ – tai bendruomenių kraštotyra, kur kiekvienas gali pateikti turimą kraštotyros pobūdžio tekstinę / vaizdinę medžiagą apie Vilniaus apskrities vietoves ar žmones.
Skaityti plačiau

Bičių korys Pridėti įrašą

Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas

Sąrašas

Iš viso: 6 rezultatai

Gražina Drėmaitė. Visuomet buvusi šalia: Vlado Drėmos žmona Jadvyga

Gyvenimo datos:
Gimimo vieta:
Veikla:

Šių atsiminimų autorė Gražina Drėmaitė – vilnietė, dailės kūrinių restauratorė, paminklosaugininkė, įžymiojo Vlado Drėmos (1910–1995) dukra.

Visuomet buvusi šalia: Vlado Drėmos žmona Jadvyga

Jis gimė 1910 metais Rygoje. Ji gimė 1912 metais Vilniuje,  Jurgio Siso, gimusio Mockų kaime Gervėčių parapijoje,  šeimoje. Abu gimė tą pačią gruodžio 3 dieną.  Ši diena vėliau tradiciškai  visada buvo minima šeimoje.

Trejų metų Vladas liko našlaitis ir buvo pervežtas į Slabadkos kaimą Gervėčių parapijoje pas tėvo Vinco  brolį Adomą.  Augo kartu su pusbroliu Bronislavu Drėma. Lankė Galčiūnų mokyklą. Kunigo Julijono Steponavičiaus pastebėtas kaip sumanus ir gabus vaikas,  buvo atvežtas į Vilnių – įkurdintas Lietuvių nukentėjusiems nuo karo vaikams šelpti  prieglaudoje ant Tauro kalno. Mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Vėliau gyveno „Žiburėlio“ bendrabutyje Literatų gatvės 9 name.

Jadvyga vaikystę praleido Lentvaryje, kur jos teta dirbo daržininke Tiškevičių dvare. Lankė Lentvario pradinę mokyklą. Būdama gerai auklėjama, linksma mergaitė buvo priimta bendrauti su grafo Vladislovo Tiškevičiaus vaikais (kaip tuomet buvo madinga). Dėvėjo išaugtiniais grafaičių rūbeliais, dalyvaudavo visose dvaro šventėse,  mokėjo dainuoti ukrainietiškas ir prancūziškas daineles. Sulaukusi 17 metų, 1929 m. atvyko į Vilnių ir dirbo Štralio kavinės Pilies gatvėje [Nr. 26] bendrasavininkio Piperio dukrelės Irenos aukle. Tai buvo Literatų gatvės 9 name.

Vaikščiodami per tą patį kiemą, vieną dieną jie susitiko. Įsimylėjo. Kiemo viduryje augo berželis. Tai buvo jų pasimatymų vieta. Deja, sovietmečiu, apie 80-tuosius, jį nukirto, nes trukdė statyti automobilius. 1933 m. jie susituokė Šv. Mikalojaus bažnyčioje, santuoką pašventino kunigas Kristupas Čibiras.

Šeimininkai buvo labai patenkinti Jadvygos darbu, ją mėgo. Palankiai sutikę vedybas, jaunuosius apdovanojo – vieno kambario butuką su virtuve (šalia savo buto), porą baldų, porą būtinų gyvenimui rakandų. Vladas jau įstojo į Stepono Batoro universiteto dailės fakultetą. Taip prasidėjo būsimo dailininko ir buvusios auklės bendras gyvenimas. Buvo labai laimingi. Per visą judviejų gyvenimą Vladas niekada jos nevadino Jadvyga – Uoga, Uogute.

Tuometiniame Vilniaus krašte buvo kalbama lenkų kalba. Jau tuomet  būdamas didelis Lietuvos ir Vilniaus patriotas (universiteto studentų judėjimas), Vladas pirmiausiai siekė išmokyti Uogutę kalbėti lietuviškai. Kasdien reikėjo išmokti po 5 lietuviškus  žodžius. Neretai teko nubraukti ašarą, nes pietų sriubos lėkštė nebuvo paliesta, kol nebuvo atsiskaityta… Betgi meilė nugali viską.

Aktyvus studentų judėjimas dėl Vilniaus gražinimo Lietuvai buvo stipriai kontroliuojamas lenkų valdžios. Vyko dažni patikrinimai. Todėl mažame Drėmų butelyje rinkdavosi susibūrę būsimi rašytojai, poetai, dailininkai, muzikai.  Uždraudus lietuvišką spaudą, jie leido vienkartinius  leidinius. Vladas buvo aktyvus – projektavo leidinių viršelius, rašė straipsnius, kūrė eilėraščius. Tokių susitikimų bei darbo metu Jadvyga tapo nepakeičiama siela.  Vaišindavo arbata, skaniu kąsneliu. Net kritiniu momentu, artėjant staigiam patikrinimui, surado vietą paslėpti nelegalius  rašinius išorinėje lango pusėje po skarda. Lankė suaugusiųjų gimnaziją prie Ožeškienės aikštės (dabar – Vinco Kudirkos aikštė).

1936 m. gimė duktė Gražina. 1939 m. vyko krikštynos Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Krikšto tėvais buvo  buvusi  Jadvygos auklėtinė Irena Piperaitė ir poetas Juozas Kėkštas. Deja, prie pat bažnyčios įėjimo J. Kėkštas buvo lenkų policijos  suimtas.  Jo vietą nedelsiant užėmė Antanas Karuža, ir kunigas Čibiras sėkmingai atliko krikšto ceremoniją.

Artėjant karui, staigiai pasikeitė Literatų gatvės 9 namo gyventojai – daug kas repatrijavo į Lenkiją. Jadvygos gerieji šeimininkai išvyko į Austriją. Jadvygos vyresnė sesuo Antanina ištekėjo už čeko Karolio Hilskio ir su savo keturiais vaikais bei motina žuvo pirmosiomis karo dienomis. Vyresnis Jadvygos brolis Juozas apsigyveno Lenkijoje, Žaganės mieste ir dirbo geležinkelyje. Drėmų bute ir toliau rinkdavosi bendraminčiai, nekantriai laukdami Vilniaus išvadavimo.

1943 m. gimė sūnus Žvaigždras. Tokiu slapyvardžiu pasirašydavo Vladas po savo eilėraščiais, straipsniais. Mažame kambarėlyje jau sunkiai šeima betilpo. Kieme atsirado daug tuščių butų, ir kiemo sargė pasiūlė vieną iš jų – trijų kambarių. Kiemo kaimynas Drobavičius, su šeima pasitraukdamas į Vakarus, atidavė Drėmams didelį Karelijos beržo miegamojo baldų komplektą – spintą, lovas, veidrodį, staliuką, kėdes, sakydamas: „Pasaugokit, gal grįšime“. Deja, negrįžo. Šie baldai ir šiandien stovi anūkės bute.

Karas Vilniuje buvo neįtikėtinai sunkus metas – nuolatiniai bombardavimai, sirenos, šaukiančios į slėptuves. Jadvygai buvo dar sunkiau, nes ant rankų kūdikis ir 7-metė dukra. Bėgdama į slėptuvę (kiemo rūsyje), nešdavosi dvi pagalves – ant vienos guldydavo kūdikį, kita pridengdavo, jei grius namas – bus minkščiau… Vladas gi su bendraminčiais iš palėpių stebėdavo, kur dega  namai, kuriems reikėjo  organizuoti gesinimą.

Buvo nuspręsta, kad Jadvygai su vaikais reikia išvykti iš bombarduojamo Vilniaus. Kitos išeities nebuvo – persirišusi ilgą rankšluostį, į jį paguldžiusi sūnų, už rankos duktė – pėsčiomis išėjo į Slabadką. 75 kilometrų atstumą, kartais kam nors kokį kilometrą pavėžėjus, įveikė per dieną. Kaime buvo santykinai ramu, buvo pieno, buvo ką valgyti. Vladas gi liko ginti ir saugoti Vilnių. Bronislavo šeima savo vaikų neturėjo, todėl atvykusiems „pabėgėliams“ skyrė daug meilės ir dėmesio.

Pokaris buvo sudėtingas. Idealistai skaisčiosios saulės nesulaukė. Arba reikėjo prisitaikyti, arba likti su savo principais, savo nusistatymais.  Vladas atsisakė savo dailininko karjeros, nepaklusdamas socialistinio realizmo krypčiai. Dirbo muziejuose, atlikdavo atsitiktinius dailininko darbus. Pinigai buvo maži. Jadvyga suprato, kad dabar turi atlaikyti visus keturis gyvenimo kampus. Vaikai augo, reikėjo ir už mokslą mokėti. Kiek išmanydama stengdavosi, kad ant stalo, beje visada su išlyginta staltiese, būtų padėta ko nors karšto. Pirmiausia – Vladeliui, po to – vaikams, o kas likdavo (ir jei likdavo) – sau.

Butas buvo kūrenamas krosnimis, virtuvėje plyta, todėl vienas iš svarbių  reikalų buvo apsirūpinimas kuru. Jadvyga skuosdavo į stoties rajoną, kur buvo gaunamas čekis anglies ar durpių daviniui, tada, pasinaudodama šypsena, susirasdavo sunkvežimį atvežti, o kai jau kuras būdavo kieme prie sandėliuko – kas gi padės sukrauti ??? Norinčių greit atsirasdavo, nes žinojo, kad Drėmienė pavaišins… Prie Bernardinų ir šv. Onos bažnyčios augo topoliai. Kiekvieną pavasarį, sprogstant pumpurams, Jadvyga pririnkdavo jų, užpildavo degtine. Tokia „topoliuvka“ labai pagelbėdavo visais atvejais.

Šeimoje nusistovėjo tradicijos. Pirmiausia tai buvo kasdieniai ar savaitgaliniai pasivaikščiojimai gamtoje. Kas vakarą su Uogute arba su vaikais, arba visi kartu,  apeidavo ratą kitą Bernardinų sode. Šeštadieniais arba sekmadieniais visi kartu pėstute per Užupį eidavo į Belmonto mišką visai dienai. Vaikai žaisdavo, Vladas skaitydavo knygą, o Uogutė rinkdavo uogas, čiobrelius, jonažoles (arbatai žiemai). Valgydavo paruoštus sumuštinius ir gerdavo namie pagamintą tradicinę duonos girą. Apie 50-tuosius dailininkams paskyrė dvi tarpukario vilas Jeruzalėje. Drėmos vasarodavo dideliame kambaryje su terasa pirmame aukšte. Šalia vasarodavo Gudaičiai, viršuje Mackevičiai, Kosciuškos… Kiekviena šeima gavo po nedidelį žemės lopinėlį daržams. Jadvyga augino agurkus, pomidorus, keletą bulvių kerų – kasdieniam maistui. Pieno eidavo netoliese į Žaldokynę. Visą vasarą tradicija išliko – kasdien Vladas su vaikais pėstute eidavo prie Neries, o Uogutė tvarkėsi darže, namie. Namuose visada šeima valgydavo kartu prie stalo, kur vaikai buvo mokomi tvarkos ir gražios elgsenos.

Gyvenimas tekėjo sava vaga. Buvo visko – ir džiaugsmo, ir liūdesio, nepritekliaus. Tačiau visada buvo stengiamasi, kad namai būtų jaukūs, šilti, švarūs. Ypač švarūs. Kambariuose grindys buvo nudažytos aliejiniais dažais, o po to, kas mėnesį, buvo išblizgintos vašku, nuklotos kaime austais takais. Drabužiai visada laiku išskalbti, išlyginti, ypač vaikiški. Kad ir kaip mažai  būdavo pinigų, gėlių iš laukų ar iš turgaus visada pamerkdavo. Vladas labai visa tai vertino. Už viską visuomet  padėkodavo, pabučiuodavo.

Drėmų namai visada buvo atviri. Ar tai būtų kiemo kaimynai, ar studentai iš Dailės instituto, ar profesoriai iš Lenkijos, ar besidomintis istorija nepažįstamasis – visus juos ant laiptų pirmiausiai pasitikdavo Jadvyga, o vesdama į didįjį kambarį, palinkusiam prie rašomojo stalo tardavo: „ Vladeli, pas tave svečiai“. Beveik visada buvo vaišinama arbata, vėliau – kava, o neretai ir Jadvygos keptu pyragu. Ilgainiui apie Drėmienės pyragą bei gerą kavą  sklido skanieji prisiminimai. Didelis džiaugsmas abiem buvo Juozo Kėkšto, deja, jau invalido vežimėlyje, atvykimas į Vilnių iš Lenkijos, kur po visų tremties kelionių apsigyveno. Susirinko beveik  visi bendraminčiai, net Maksim Tankas (Baltarusijos poetas) atvyko. Jadvyga, kaip ir anksčiau, visus vaišino, buvo vėl sambūrio siela. Maksim Tankas net sukūrė poemą apie Uogos vilnietiškus koldūnus.

Vaikai augo. Buvo prižiūrimi, auklėjami. Kartais ir baudžiami. Tėvas buvo griežtas, mama atlaidesnė. Bet niekas kitas kaip Jadvyga  taip gerai nesuprato, kaip svarbu yra gyvenime būti išmokslintam ir turėti specialybę. Vladas troško, kad vaikai  pasirinktų kokią nors meno šaką, kad tęstų jo pradėtus darbus.  Tad dukra, po pusės metų studijų medicinos fakultete, prieštaraujanti  18-metė,  buvo palydėta į Maskvą studijuoti dailės kūrinių restauracijos. Jadvyga iš paskutiniųjų stengėsi – atidavė savo paltą (Gražinos jau buvo per daug išaugtinis), įdavė gabalą lašinių ir keletą antaninių obuolių… Maskvon rašė ilgesio kupinus laiškus, aprašydama nelengvą šeimos  buitį.  Vladas buvo labai laimingas, kai Žvaigždras įstojo į Dailės institutą studijuoti architektūros. Kai pirmo kurso praktikos metu statė dabartinę Martyno Mažvydo biblioteką, Jadvyga kas rytą ruošdavo „aerodromus“ – išilgai perpjautas batonas, perteptas sviestu ir apklotas dešra ar kitokia mėsa.

Laikas toliau tekėjo kaip akmenuota upė – ir srauniai, ir krioklingai… Bet Uogutės ir Vladelio ryšys, santykiai, siekiai nepakito. Iš esmės buvo optimistai – žinojo – anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Kad tik neapleistų sveikata. Didelį džiaugsmą šeimoje sukėlė atsiradę anūkai  – Žibutė-Rasa, Marija, Algirdas, Mykolas. Visi jie buvo mylimi, išliūliuoti, apsaugoti, paguosti.  Dar po kiek laiko netruko atsirasti ir proanūkiai – Aleksandras, Liudvikas, Jonas, Jonė. Tradicinių Vlado ir Jadvygos gimtadienių gruodžio 3 dieną proga Drėmų namai ūžė. Bet visiems buvo šilta ir jauku.

Vieną lemtingą dieną Vladas, eidamas Katedros aikšte,  suklupo. Praeiviai padėjo atsistoti, kiek palydėjo. Nuo to laiko Jadvyga stengėsi nepalikti jo vieno, kur tik įmanoma – jį lydėdavo.  Ypač lipant laiptais. Prasidėjo ilgai trukusi liga. Ilgainiui jau neišeidavo iš namų – valandomis vaikščiodavo aplink stalą. Visais įmanomais būdais Uogutė stengėsi palaikyti brangaus žmogaus dvasią, maksimaliai rūpinosi buitimi. To labai reikėjo, nes namuose ir toliau lankydavosi daug garbių žmonių. Artėjo istoriniai 90-ųjų įvykiai. Žvaigždras, aktyvus buriuotojas, leidosi į trijų jachtų žygį per Atlantą. Jadvygą užklupo sunkios dienos – jaudinosi: „Kaip jis ten?“, naktimis galvodavo, ypač kai nutrūko radijo ryšys… O šalia lovoje sergantis Vladelis. Dažnokai nusirisdavo nevalinga ašara.

Prasidėjo naujas Vladelio ir Uogutės gyvenimo etapas. Netikėtai įgriuvo vieno kambario lubos, ir miesto valdžia sudarė galimybę persikelti į kitą butą, naują, su patogumais.  Tai buvo Šaltinių gatvėje. Vladas reikalavo dar didesnės priežiūros, nes jau tik kartais atsisėsdavo lovoje. Bet  Jadvyga džiaugėsi – iš krano teka karštas vanduo, o krosnių kurti nebereikia!!! Nebeliko nostalgijos dėl Literatų gatvės namų, kiemo, kur praleido  60 laimingų metų. Tačiau Vlado priežiūra reikalavo daug pastangų, jėgų, dvasios ištvermės. Ir toliau miegodavo šalia jo, budriai klausydamasi jo kvėpavimo. Laimė, daug padėdavo vaikai, ypač sūnus. Reikėjo fizinių jėgų, nes tuomet dar nebuvo šiandienai įprastų higienos priemonių. O žmonės vis ateidavo. Ji būdavo pašnekesių tarpininke.

1995 metų ankstų rytą tik prabudusi pašaukė dukrą: „Prieik prie jo, man atrodo – jis nebekvėpuoja?“. Juk gulėjo šalia jo. Matyt, TO pasakyti pati nedrįso. Vladelis paliko ją. Neverkė.

Tolesni Jadvygos metai buvo apgaubti vaikų rūpesčiu, meile, šiluma. Toliau buvo vaišinga svečiams, mylima Bobulytė. Kai laikraščio korespondentės buvo paprašyta pasidalinti gyvenimu, ką jame labiausiai vertino,  atsakė: „Gyvenimą, pačią gyvenimo dovaną. Kokia ji bebuvo. Visą gyvenimą buvau Ponia po savo vyro sparnu. O apskritai – kaip buvo, taip buvo, bet dabar jau taip nebebus.“

1999-ųjų  rugsėjo 3 dieną ji atgulė prie Vladelio Antakalnio kalnelyje.

                                                                                                                                                               Gražina Drėmaitė
2019 m. spalis.