Irena Stelmokaitė

Irena Stelmokaitė. Nuotr. iš leid.: Mūsų žodis. – 1973, Nr. 3, I viršelio p.

Irena Stelmokaitė. Nuotr. iš leid.: Mūsų žodis. – 1973, Nr. 3, I viršelio p.

Irena Stelmokaitė gimė tarnautojų šeimoje. Būdama trejų metų amžiaus dėl ligos neteko  regėjimo. 1948–1959 m. mokėsi Kauno aklųjų mokykloje. Buvo aktyvi mokinių meno mėgėjų būrelių dalyvė: dainavo vaikų chore, mergaičių ansamblyje, Lietuvos aklųjų draugijos Kauno įmonės mišriame chore, mėgo dainuoti solines dainas. Solinio dainavimo I. Stelmokaitę mokė kelios pedagogės: Kaune – A. Galaunienė, G. Gontytė, S. Rapalienė, vėliau Vilniuje – E. Belazarienė ir D. Aleksienė.1970 m. I. Stelmokaitė baigė suaugusių aklųjų vidurinę mokyklą Kaune. 1970 m. Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) kamerinis choras, į kurį buvo priimta I. Stelmokaitė, todėl rudenį persikėlė gyventi į Vilnių. LAD kamerinio choro choriste I. Stelmokaitė buvo iki 1991 m. [3]. Irena Stelmokaitė mirė Vilniuje 2012 m. sausio 21 dieną, palaidota Vilniuje, Karveliškių kapinėse [4].

1969 m. pavasarį Lietuvos televizijos laidoje I. Stelmokaitė dainavo Viktoro Kuprevičiaus „Lakštingalos giesmę“. Ta proga spauda šitaip atsiliepė: „Ji (I. Stelmokaitė) neapvylė autoriaus, suteikė džiaugsmo žiūrovams. Klausant dainos, atrodė, kad iš tikrųjų girdėti lakštingalos balsas: nors aš tik mažas paukštelis, noriu dainuoti Lietuvoj. Jautri interpretacija perkėlė žiūrovą į Lietuvos paupio skardžius, tylius saulėlydžius“ [2]. 1969 m. firma „Melodija“ išleido Lietuvos aklųjų meno mėgėjų plokštelę, kurioje I. Stelmokaitė atlieka kelias lietuvių liaudies dainas.1971 m. pasirodė jos solinė plokštelė, kurioje yra įdainuotos dvi dainos ir dvi arijos.
1982 m. Irenai Stelmokaitei buvo paskirta LAD premija. 1985 m. Kamerinio choro įkūrimo 15–mečio proga I. Stelmokaitei suteiktas LAD veteranės vardas [1].

Apie Ireną Stelmokaitę rašoma kelių autorių parengtame „Tiflologijos vardų žodyne“ [1]. Plačiau apie dainininkę galima paskaityti spaudos darbuotojo, tiflobibliografo Valentino Vytauto Toločkos rankraštyje „Nors aš tik mažas paukštelis…: dainininkės Irenos Stelmokaitės gyvenimas, atsiminimai, bibliografija” (Vilnius, 2013), kur pateikiama I. Stelmokaitės biografija, jos bendradarbių, draugių, giminių prisiminimai (žr. suskaitmenintą rankraštį „Vilnijos vartų” svetainės dalyje „Kraštotyros darbai”). LAB išleido kompaktinę plokštelę tokiu pačiu pavadinimu „Nors aš tik mažas paukštelis…: dainininkės Irenos Stelmokaitės gyvenimas, atsiminimai, įdainuotos dainos“ (Vilnius, 2013). Apie I. Stelmokaitę yra informacijos periodikoje, internete.

Vilniuje esančiame Lietuvos aklųjų istorijos muziejuje (Skroblų g. 10) yra I. Stelmokaitės nuotraukų, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, tiflotyros skyriuje (Skroblų  g. 10) saugomi  dainininkės garso įrašai, rašytinė medžiaga.

Literatūra ir šaltiniai

1. Gudonis, Vytautas. Stelmokaitė Irena / Gudonis, Vytautas, Plepys, Saulius,  Žilinskas, Jonas. Tiflologijos vardų žodynas. – Šiauliai,  2001. – p. 393.
2. Toločka, Valentinas Vytautas. Dainininkė Irena Stelmokaitė / dr. Valentinas Vytautas Toločka // Mūsų žodis. – 1998, Nr. 7, p. 18.
3. Toločka, Valentinas Vytautas. Irena Stelmokaitė // Tiflologinis kalendorius 1998 metai: Lietuvos aklųjų gyvenimo datos. – Vilnius, 1997, p. 31

Parengė: Ina Praprovienė (LAB), 2016

Dalintis straipsniu: