Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Jakubas Šinkevičius (Jakub Szynkiewicz)

Gyvenimo datos:1884 04 16 - 1966 11 10
Gimimo vieta:Liachovičiai (Bresto sr., Baltarusija)
Veikla:Lietuvos totorių veikėjas, Lietuvos ir Lenkijos musulmonų muftijus, filosofas, orientalistas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Jakubas Šinkevičius. Nuotr. iš kn.: Lietuvos tautinės mažumos: kultūros paveldas. – Vilnius, 2001, p. 99.

Jakubas Šinkevičius. Nuotr. iš kn.: Lietuvos tautinės mažumos: kultūros paveldas. – Vilnius, 2001, p. 99.

1904 m. baigė Minsko realinę gimnaziją. Vėliau studijavo Peterburgo technologijos institute. 1910 m. perėjo į Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultetą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui studijas teko nutraukti. Pašauktas į kariuomenę iki 1917 m. išbuvo fronte. 1918–1919 m. kartu su Lenkijos ir Lietuvos totorių bendruomenės aktyvistais dalyvavo kuriant Krymo Liaudies Respubliką. 1919 m. išvyko į Lenkiją. Gavęs Lenkijos valstybės paramą, išvyko tęsti nutrauktų orientalistikos ir filosofijos studijų į Berlyno universitetą. 1925 m. suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Baigęs studijas J. Šinkevičius kurį laiką gyveno Berlyne, dirbo vertėju ir užsienio kalbų mokytoju. 1925 m. gruodžio 29 d. Vilniuje susirinkęs Lenkijos musulmonų suvažiavimas J. Šinkevičių išrinko Lenkijos musulmonų muftijumi (vyriausiuoju musulmonų dvasininku). Jis aktyviai dalyvavo totorių bendruomenės kultūrinėje veikloje, buvo Lenkijos orientalistų draugijos narys. J. Šinkevičius buvo gerai žinomas musulmonų pasaulyje. 1926 m. dalyvavo Pasauliniame musulmonų kongrese Kaire, 1930 m. lankėsi Egipte, Hidžaze (dabar Saudo Arabijos teritorija), Sirijoje ir Palestinoje. Jam audienciją suteikė Egipto karalius Fuadas I. 1930 m. J. Šinkevičius atliko hadžą (piligrimo kelionę) į Meką ir Mediną, 1932 m. lankėsi Turkijoje ir pakartotinai Egipte, 1937 m. Indijoje. 1939 m. lapkričio 25 d. J. Šinkevičius tapo Lietuvos Respublikos piliečiu, taip pat Lietuvos musulmonų muftijumi. Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Vilniuje. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Iki 1957 m. gyveno Kaire, vėliau JAV, kur 1966 m. lapkričio 1 d. mirė [1, 2, 3, 6].

J. Šinkevičius mokėjo 10 kalbų, tarp jų – arabų, turkų ir persų. Į lenkų kalbą išvertė atskiras Korano suras ir 1935 m. jas išleido. Jam vadovaujant buvo sureguliuoti musulmonų bendruomenės juridiniai santykiai su valstybe. 1936 m. lapkričio 21 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl valstybės santykio su musulmonų religine sąjunga Lenkijos Respublikoje“. J. Šinkevičius lankė visas vietoves, kur gyveno totoriai, stengėsi susipažinti su jų kasdieniniu gyvenimu ir religine praktika [1, 2, 3, 6].

Literatūros apie J. Šinkevičių beveik nėra. Trumpą dvasininko biografiją lietuvių ir rusų kalbomis galima paskaityti filologo, Lietuvos totorių bendruomenės pirmininko, socialinių mokslų daktaro, doc. Ado Jakubausko, istoriko Stanislavo Dumino ir žurnalisto Galimo Sitdykovo leidinyje „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“ [1, 6]. Apie J. Šinkevičių rašoma knygoje „Lietuvos tautinės mažumos: kultūros paveldas“ [2], yra publikacijų spaudoje, internete.

J. Šinkevičius 1925–1944 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Tapęs muftijumi, buvo pradėjęs rinkti lėšas mečetės statybai Vilniuje. Vilniaus Stepono Batoro universitete (dabar Vilniaus universitetas) norėjo įkurti Orientalistikos centrą arba fakultetą. Musulmonų vyriausiame dvasiniame centre veikė turtinga biblioteka, kurioje buvo daug vertingų leidinių, kurių seniausi išleisti dar XVII a. Muftijus siekė centre įkurti totorių archyvą, muziejų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui šie sumanymai liko neįgyvendinti. Karo pabaigoje dvasininkas nuo sunaikinimo išgelbėjo apie 200 įvairių tautybių Vilniaus inteligentų, sudarydamas jiems galimybę pasitraukti į Vakarus [3, 4].

2014 m. rugsėjo 5 d. Vilniuje, ant namo Aušros Vartų g. 7 (Senamiesčio seniūnija), Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos iniciatyva muftijaus Jakubo Šinkevičiaus atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Šiame name 1925–1944 metais veikusiame musulmonų vyriausiame dvasiniame centre – muftijate – dirbo dr. Jakubas Šinkevičius, muftijus, musulmonų vyriausiasis dvasininkas, humanistas, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjęs žmones nuo nacių genocido bei sovietinių represijų“ [3, 4, 5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Jakubauskas, Adas. Šinkevičius Jakubas (Jakub Szynkiewicz): [biografija] // Jakubauskas, Adas, Sitdykov, Vadim, Dumin, Stanislav. Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje = Литовские татары в истории и культуре. – Kaunas, 2009. – P. 120.
2. Jokūbas Šinkevičius (1884–1939): [biografija]. – Portr. // Lietuvos tautinės mažumos: kultūros paveldas. – Vilnius, 2001. – P. 98-99.
3. Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga kviečia į memorialinės lentos atidengimo ceremoniją: Šinkevičius Jakubas. Tautinių bendrijų namai [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2015-08-05]. Prieiga per internetą: <http://www.tbn.lt/enews/id-2014_metu_naujienos-news-lietuvos_totoriu_bendruomeniu_sajunga_kviecia_i_memorialines_lentos_atidengimo_ceremonija.html>.
4. Vilniuje atidengta atminimo lenta muftijui J. Šinkevičiui. Tautinių bendrijų namai [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2015-08-05]. Prieiga per internetą: <http://www.tbn.lt/enews/id-2014_metu_naujienos-news-vilniuje_atidengta_atminimo_lenta_muftijui_j_sinkeviciui.html>.
5. Vorobej, Teresa. Vienybės ir santarvės dvasia: [taip pat apie J. Šinkevičiaus memorialinės lentos atidengimą Vilniuje]. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2014, rugs. 11-17, p. 1, 8-9.
6. Якубаускас, Адас. Шинкевич Якуб (Jakub Szynkiewicz): [biografija] // Jakubauskas, Adas, Sitdykov, Vadim, Dumin, Stanislav. Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje = Литовские татары в истории и культуре. – Kaunas, 2009. – P. 273-274.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2015

Susijusi informacija