Janis Rainis

Kalninis, Janis. Rainis: biografinis romanas. – Vilnius, 1981. Knygos viršelis

Kalninis, Janis. Rainis: biografinis romanas. – Vilnius, 1981. Knygos viršelis

Tikroji poeto pavardė – Janis Pliekšanas (Jānis Pliekšāns). Mokėsi Rygos gimnazijoje. 1884–1888 m. studijavo Sankt Peterburgo universiteto teisės fakultete. Klausėsi prof. E. Volterio paskaitų apie lietuvių ir latvių kalbas ir etnografiją. 1889–1891 m. dirbo Vilniaus apygardos teisme. 1891–1895 m. redagavo laikraštį „Dienas Lapa“ Rygoje. 1897 m. dirbo advokatu Panevėžyje. Už politinę agitaciją buvo suimtas ir ištremtas į Pskovą, vėliau – į Viatkos guberniją. 1903 m. grįžo į Latviją. Dalyvavo revoliucijos įvykiuose, organizavo mitingus. 1905 m. emigravo į Šveicariją. Leido poezijos rinkinius, rašė pjeses, vertė. 1920 m. grįžo į Latviją. Buvo Latvijos Seimo narys, socialdemokratų darbininkų partijos CK narys. 1921–1925 m. – Latvijos nacionalinio teatro direktorius. 1926–1928 m. – Švietimo ministras [3, 6]. Mirė Jūrmaloje 1929 m. rugsėjo 12 d. Palaidotas Rygoje, Naujosiose kapinėse, kurios buvo  pavadintos Rainio kapinėmis [4].

J. Rainis – žymus poetas, dramaturgas, vertėjas. Kūrybingiausiu gyvenimo periodu Šveicarijoje parašė dramas „Aukso žirgas“, „Pūsk, vėjeli“, „Grojau, šokau“, poemą „Ave sol“, eilėraščių rinkinius „Tylioji knyga“, „Galas ir pradžia“. 1920–1925 m. išleido eilėraščių romaną „Penki Dagdos eskizų sąsiuviniai“, eilėraščių rinkinius, pjeses vaikams [3]. Kūryboje vyrauja nacionaliniai, istoriniai motyvai. Lietuva, jos istorija, lietuvių liaudies dainos ir literatūra buvo vienas jo kūrybinių impulsų šaltinis. Reikšmingiausi lietuviškos tematikos kūriniai yra tragedija „Indulis ir Arija“, draminė poema „Dauguva“, eilėraštis „Broliams lietuviams”, tapęs daina [1, 5, 6]. Buvo pradėjęs rašyti dramą apie Vytautą. J. Rainis akcentavo baltų vienybės idėją. „Many teka latvių kraujas / Su lietuvišku maišytas, Tai suvienytoju skirkit, / Priedermes naujas man duokit”, – rašė poetinėje autobiografijoje [4, p. 560]. Daug J. Rainio poezijos, pasakų vaikams, pjesių yra išversta į lietuvių kalbą. Daugelis lietuvių poetų vertė šio rašytojo kūrinius [3, 9]. Pirmieji vertimai Į lietuvių kalbą išspausdinti 1904 m. Lietuvių kalba išleista J. Rainio : „Rinktinė“ (1952), „Aukso sietelis“ (1967), „Lyrika“ (1975). Išsamiausia J. Rainio kūrybos vertimų į lietuvių kalbą rinktinė išleista Pasaulinės literatūros bibliotekos serijoje „Poezija. Dramos“ (Vilnius, 1998). J. Rainio kūryba išversta taip pat į anglų, rusų, estų ir kt. kalbas.

Lietuvių kalba poeto gyvenimo ir kūrybos apžvalga pateikiama literatūrologės Birutės Masionienės mokomojoje knygoje „Su savąja tauta“ (Vilnius, 1994). Žymiam latvių kūrėjui skirtas Silvestro Gaižiūno straipsnis „Janio Rainio dvasinio likimo linija“ [3]. Trumpa J. Rainio biografija pateikta T. Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), A. R. Čaplinsko „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [2]. Apie poetą rašoma „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“, kitose enciklopedijose, žinynuose. Apie J. Rainio ryšius su Lietuva rašoma K. Nastopkos studijoje „Lietuvių ir latvių literatūriniai ryšiai“ [5]. 1981 m. į lietuvių kalbą buvo išverstas latvių literatūros istoriko Janio Kalninio biografinis romanas apie J. Rainį [4]. Čia aprašoma dinamiškiausia poeto gyvenimo dalis: tremtis, emigracija, grįžimas į tėvynę. Gyvenimo laikotarpis Lietuvoje šiame kūrinyje neatsispindi. Lietuviškam savo romano leidimui autorius pridėjo įtarpą apie poeto vadovaujamo Latvijos nacionalinio teatro gastroles Kaune 1924 m. vasarą [4, p. 556-560] ir priedą „Svarbiausios Janio Rainio gyvenimo ir kūrybos datos”, kur ypač pabrėžiamas poeto artimumas lietuviams.
Daugiausiai leidinių apie J. Rainį išleista latvių kalba: „Dzīve un darbi: biografija un kopoti raksti“ (11 t.  Rīga, 1925-1931), Evalds Sokols „Rainis“ (Rīga, 1962), Emma Andersone „Raiņa dzeja“ (Rīga, 1968), „Rainis laikabiedru atmiņās“ (Rīga, 1985), Pēters Zeile „Rainis un Latgale“ (Rēzekne, 2012) ir daugelis kitų. Nuo 1975 m. leidžiamas J. Rainio metraštis „Raiņa gadagrāmata”, kur spausdinami kritiniai straipsniai ir dokumentinė medžiaga [4]. Minėtinas didelės apimties, paremtas archyviniais dokumentais, Roaldo Dobrovenskio biografinis romanas „Rainis un viņa brāļi” (Rīga, 1999).

Vilniuje J. Rainis yra gyvenęs keturiose vietose. 1889–1891 m. jis gyveno viename iš Maironio gatvėje esančio  namo butų [7]. Tuo metu poetas dirbo Vilniaus apygardos teisme sekretoriaus padėjėju ir teismo antstoliu [4]. Teigiama, kad J. Rainio gyvenimas Vilniuje mažiausiai ištirtas. Žinoma, kad čia gyvendamas skelbė straipsnius teisės temomis laikraštyje „Vilenskij vestnik“, siūlė projektus, kaip tiksliai sureguliuoti teismo raštininkų santykius su publika [5].
J. Rainis mėgo Vilniaus apylinkių gamtą, pasivaikščiojimus. Domėjosi istorinėmis ir kultūrinėmis Vilniaus tradicijomis. Biografinėse pastabose jis prisimena dažnai buvojęs Vilniaus archyve ir sklaidęs istorinius dokumentus. Poeto žmonos Aspazijos teigimu, Vilniuje jis parašė gražiausius jaunystės eilėraščius. Buvo parengęs jų rinkinį, bet nesurado leidėjo. Vėliau dalis šių eilėraščių įėjo į rinkinį „Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai“ (1903) [5, 7].

1960 m. Vilniuje, ant namo Maironio g. 15 (sovietmečiu – Tiesos g.) (Senamiesčio seniūnija), buvo atidengta memorialinė lenta, kurioje lietuvių ir rusų kalbomis parašyta, kad 1889–1891 m. šiuose namuose gyveno latvių liaudies poetas Janis Rainis [7, 8].

Minint 150-ąsias poeto gimimo metines, 2015 m. spalio 7 d. Vilniuje ant namo, esančio Pylimo g. 26/1 (Senamiesčio seniūnija), atidengta memorialinė lenta, kurioje lietuvių ir latvių kalbomis iškalti  šie žodžiai: „Šiame pastate latvių poetas Rainis (1865–1929) nuo 1889 m. iki 1891 m. dirbo Vilniaus apygardos teismo sekretoriumi“ (žr. adresu).

Literatūra ir šaltiniai

1. Bernotienė, Gintarė. Rainis Janis // Literatūros enciklopedija mokyklai. – Vilnius, 2001. – P. 315-316.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Rainis Janis (1868 09 11–1929 09 12): latvių poetas, valstybininkas. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 334.
3. Gaižiūnas, Silvestras. Janio Rainio dvasinio likimo linija // Rainis, Janis. Poezija. Dramos. – Vilnius, 1998. – P. 755-779.
4. Kalninis, Janis. Rainis: biografinis romanas. – Vilnius, 1981. – 663 p.: iliustr.
5. Nastopka, Kęstutis. Janis Rainis ir Lietuva. – Iliustr. // Nastopka, Kęstutis. Lietuvių ir latvių literatūriniai ryšiai. – Vilnius, 1971. – P. 143-191.
6. Rainis Janis. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2011. – T.19, p. 485-486.
7. Šlekys, Jonas. Gyvenamasis namas, kuriame gyveno J. Rainis. – Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 492.
8. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2013 [žiūrėta 2013 07 30]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.
9. Kursīte, Janīna. Rainis Janis. – Portr. // 300 Baltic writers: Estonia, Latvia, Lithuania. – Vilnius, 2009. – P. 250-252.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2013; 2015

Dalintis straipsniu: