Johanas Laidoneris

Turtola, Martti. Kindral Johan Laidoner ja Eesti Vabariigi hukk 1939–1940. – Tallinn, 2008. Knygos viršelis

1892–1897 m. mokėsi Vyratsyje. 1900 m. baigė Viljandžio rusų gimnaziją. 1901–1902 m. savanoriu tarnavo Kaune dislokuotame Rusijos pėstininkų pulke [1, 6]. 1902–1905 m. mokėsi Vilniaus karo mokykloje ir ją baigė [2]. Apdovanotas auksiniu laikrodžiu su valstybės herbu [1]. 1905–1909 m. ėjo įvairias pareigas Rusijos kariuomenėje. 1908 m. jam buvo suteiktas poručiko laipsnis, o 1912 m. – štabskapitono [1]. 1908–1912 m. mokėsi Imperatoriškojoje Nikolajaus karo akademijoje Sankt Peterburge, kovėsi Pirmajame pasauliniame kare ir 1916 m. tapo Vakarų fronto štabo žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotoju [1, 2, 6]. 1917 m. išstojo iš Rusijos kariuomenės [2]. 1918 m. – Estijos kariuomenės operatyviojo štabo viršininkas, paskui – vyriausias Estijos kariuomenės vadas.  J. Laidonerio vadovaujama Estijos kariuomenė sėkmingai kovojo su bolševikais ir 1919 metų pradžioje juos išstūmė iš šalies [1]. 1920–1929 m. buvo parlamento narys (atstovavo Agrarų susivienijimui) ir pirmininkavo užsienio reikalų komitetui [2, 3, 6]. 1922–1929 m. J. Laidoneris buvo Estijos delegacijos narys Tautų Sąjungoje [6]. 1924 m. gruodį, per Kominterno inspiruotą komunistų pučą, vėl trumpam paskirtas kariuomenės vyr. vadu [2]. 1934 m. su ministru pirmininku Konstantinu Patsu įvykdė valstybės perversmą, įvedė karinį valdymą [1]. 1934–1940 m. – vyriausias Estijos kariuomenės vadas ir rėmė K. Patso autoritarinį valdymą [1, 2]. Estiją užėmus SSRS kariuomenei 1940 m. birželį buvo pašalintas iš pareigų ir 1940 tų metų liepą išvežtas į SSRS (Penzą) [1, 2]. 1941 m. suimtas, kalintas Rusijoje. 1952 m. „už kontrrevoliucinę ir antitarybinę veiklą“ Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 metus kalėti ir perkeltas į Vladimiro kalėjimą. Gretimose šio kalėjimo vienutėse kalėjo paskutinis, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas  Urbšys, taip pat Ministras pirmininkas Antanas Merkys ir jų žmonos [3]. 1953 m. kovo 13 d. J. Laidoneris ten ir mirė, palaidotas bendrame kape Vladimiro kapinėse [1].

Johanas Laidoneris yra apdovanotas Lietuvos Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi [6].

Lietuvių kalba apie Johaną Laidonerį rašoma Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [5], periodikoje, internete.
Kaip rodo Estijos nacionalinės bibliotekos katalogas, išleista keletas estų ir suomių autorių knygų apie J. Laidonerį.

1902–1905 m. J. Laidoneris mokėsi Vilniaus karo mokykloje. Vilniaus laikotarpis svarbus jo gyvenime dar ir tuo, kad čia jis sutiko savo gyvenimo meilę Mariją Kruševską (Mari Kruszewska), su kuria susituokė 1911 m. [5].

2006 m. Johanas Laidoneris yra pagerbtas memorialine lenta Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 23 (M. K. Čiurlionio g. 21 / Z. Sierakausko g. 27, Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakultetas, Naujamiesčio seniūnija) prie pastato, kuriame veikė tuometinė Vilniaus karo mokykla ir studijavo būsimasis generolas [3, 4]. Lentoje rašoma, kad Estijos karinių pajėgų vadas generolas Johanas Laidoneris 1902–1905 m. studijavo Vilniaus karo mokykloje [3].

Žymaus karinių pajėgų vado atminimas labai gerbiamas Estijoje. Veikia Johano Laidonerio atminimo draugija, žymaus karinio ir valstybės veikėjo vardu pavadintas Karo muziejus [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės: [žinynas]. – Vilnius, 2011, p. 232.
2. Johanas Laidoneris // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 424.
3. Narvydas, Rytis. Vilniuje atidengta memorialinė lenta estų tautos didvyriui [J. Laidoneriui]. – Iliustr. // Kariūnas. – 2006, Nr. 1, p. 3435.; Prieiga per internetą: <https://www.lka.lt/uploads/Products/product_101/2006-1(88).pdf>.
4. Naujamiesčio seniūnija. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras [Johano Laidonerio atminimo lenta Vilniuje] [interaktyvus]. 2020 [žiūrėta 2020-07-08]. Prieiga per internetą: <http://genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Vilniaus_m_paminklai.htm>.
5. Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017, p. 322323.
6. General Johan Laidoner [interaktyvus]. 2020 [žiūrėta 2020-07-16]. Prieiga per internetą: <https://esm.ee/ekspositsioon/kindral-johan-laidoner>.

Parengė: Martynas Vrubliauskas (Vilnius, VCB), 2020

Dalintis straipsniu: