Jonas Noreika (slap. Generolas Vėtra)

Ašmenskas. Viktoras. Generolas Vėtra. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Ašmenskas. Viktoras. Generolas Vėtra. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, dalyvavo Skautų organizacijos veikloje. 1929 m. liepos mėnesį įstojo į Kauno Karo mokyklą. 1930 m. lapkričio 13 d. priėmė kariūno priesaiką, kurios laikėsi iki gyvenimo pabaigos. 1931 m. baigė Karo mokyklą. Tarnavo 7 Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio pulke Klaipėdoje. 1933 m. pasitraukė iš kariuomenės. 1933–1938 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę. 1934–1939 m. dėstė Karo mokykloje. 1936 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona suteikė Jonui Noreikai leitenanto laipsnį, 1939 m. gavo kapitono laipsnį. 1940 m. spalio mėnesį prasidėjus Sovietų okupacijai Lietuvoje iš karo tarnybos buvo išleistas į atsargą.
1940 m. rudenį J. Noreika išvažiavo į Žemaitiją, kur tapo vienu iš rezistencijos vadovų. Svarbiausiu pasipriešinimo centru tapo Plungės valsčiaus Mardosų gyvenvietė. Vokietijos-SSRS karo išvakarėse J. Noreika Mardosų kaime sutelkė sukilėlių būrį, pavadintą Tautinio darbo apsauga (TDA), veikusį Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) sudėtyje. Dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, kur nuginklavo grupę besitraukiančios SSRS kariuomenės karių. Rugpjūčio 3 d. nacių okupacijos pradžioje Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. Apskrities viršininko pareigas jis sumaniai panaudojo vadovaudamas Lietuvių fronto, Šiaulių ir Mažeikių skyriams. J. Noreika padėjo ir kultūrinei rezistencijai, kuri reiškėsi per mokyklas, įvairius kultūros renginius. Jam pavyko gauti leidimą Lietuvių meno ir mokslo centrui įkurti. 1942 m. rudenį Kaune įkūrė Lietuvos antinacinio pasipriešinimo bendriją, pavadintą Lietuvių vienybės sąjūdžiu.
1943 m. vasario 23 d. už vokiečių civilinės valdžios įsakymų nevykdymą ir tendencingo straipsnio parašymą apie pažintinę kelionę po Vokietijos „rojų“ J. Noreika buvo suimtas gestapo. Nuo 1943 m. kovo iki 1945 m. sausio su Baliu Sruoga, Stasiu Yla ir kitais lietuvių inteligentais kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1945 m. Raudonajai armijai išlaisvinus Štuthofo kalinius, J. Noreika SSRS karinės valdžios buvo sulaikytas Rytų Prūsijoje, tikrintas NKVD filtraciniuose punktuose Rytų Vokietijoje. 1945 m. gegužės 5 d. mobilizuotas į SSRS rezervinę kariuomenę tarnavo eiliniu [1, 2, 5].

1945 m. lapkričio 27 d. demobilizuotas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Atvykęs į Vilnių, J. Noreika laikinai apsigyveno prof. Vlado Jurgučio bute, vėliau išsinuomojo kambarį A. Vivulskio g. 31. Dirbo Lietuvos mokslų akademijoje juriskonsultantu, Vilniaus šv. Jokūbo ligoninėje turto metrikacijoje. J. Noreika siekė sutelkti antisovietines pogrindžio organizacijas ir partizanus. 1946 m. sausio mėnesį su poetais Stasiu Gorodeckiu ir Ona Lukauskaite-Poškiene įkūrė ir vadovavo Lietuvių tautinei tarybai (LTT) ir prie jos – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiajai vadovybei (LGPVV). J. Noreikai, be organizacinių pogrindžio plėtimo darbų, teko rengti Vilniuje pradėjusio veikti pasipriešinimo centro programinius ir juridinius dokumentus. Tapęs LGPVV vadu, pasivadino Generolo Vėtros slapyvardžiu. Generolo Vėtros organizacija rengė kreipimąsi į Lietuvos gyventojus dėl ginkluoto sukilimo ir „Atsišaukimą į laisvąsias pasaulio tautas“, kad jos padėtų atkurti nepriklausomybę. Išduotas, 1946 m. kovo 16 d. su kitais LTT veikėjais buvo suimtas NKGB. 1946 m. lapkričio 22 d. nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1947 m. vasario 26 d. MGB pastato Vilniuje rūsyje, o jo kūnas slaptai užkastas Tuskulėnų dvaro parke. Manoma, kad 1996 m. Tuskulėnų dvare (Žirmūnų seniūnija) atkastose duobėse rasti ir J. Noreikos palaikai [1, 2, 7]. Lietuvoje ir Kanadoje buvo atliktos DNR tyrimų ekspertizės, tačiau klintimis užpiltų J. Noreikos palaikų identifikuoti nepavyko. 2004 m. lapkričio 2 d. J. Noreikos palaikai sudėti į metalinį karstelį, pažymėti Nr. 550 ar 551 ir palaidoti Tuskulėnų rimties parke įrengtame kolumbariume Vilniuje (Žirmūnų seniūnija) [4].

1991 gegužės 27 d. J. Noreika buvo LR Aukščiausiojo teismo reabilituotas (po mirties). 1997 m. vasario 16-osios proga J. Noreika po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu. Šis apdovanojimas įteiktas iš JAV į Lietuvą atvykusiai jo dukteriai – išeivijos lietuvių kultūros veikėjai Daliai Kučėnienei [2].

J. Noreika buvo žinomas ne tik kaip vienas rezistencinio judėjimo organizatorių, bet ir kaip publicistas, prozininkas. Jis redagavo žurnalą „Kariūnas“, rašė publicistinius straipsnius į periodinius „Kariūno“, „Kardo“, „Kario“, „Lietuvos aido“ leidinius. 1939 m. J. Noreika laimėjo literatūrinę žurnalo „Karys“ premiją. 1940 m. už apybraižas „Trys Velniai“, „Išpirkta kaltė“, „Laimė“ gavo Lietuvos kariuomenės vado premiją. Parašė novelių, romaną „Penki broliai“. Spausdinamas romanas 1940 m. buvo sunaikintas sovietinės okupacijos valdžios [2, 5].
J. Noreika svajojo parašyti prisiminimų knygą apie Lietuvą. 1946 m. KGB požemyje kalėjimo kameros draugams jis atmintinai skaitė savo būsimos knygos fragmentus. Kartu su juo kalėjęs Jonas Verseckas prisimena šiuos žodžius: „Mielas skaitytojau, užvertęs paskutinį šios mano prisiminimų knygos lapą, prašau, kur begyventum, aplankyk Vilnių. Eidamas sustok prie KGB pastato, pažvelk į grotomis išraizgytus langus ir prisimink, kad čia buvo kalinami, tardomi, kankinami ir žudomi tos pačios motinos – Tėvynės Lietuvos – dukros ir sūnūs, iš jų ir aš – šios knygos autorius – Jonas Noreika“ [1, p. 429].

Apie Joną Noreiką jo bendražygis Viktoras Ašmenskas parašė monografiją „Generolas Vėtra“ [1]. 2022 m. Vilniuje išleista kontroversiškai vertinama žurnalistės Silvijos Foti beletrizuotų atsiminimų knyga „Vėtra Lietaus šalyje: Jono Noreikos anūkės pasakojimas“ [4].
Apie J. Noreiką rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [5], Damijono Riaukos knygoje „1941 metų birželio 21-25 dienų sukilėliai: Mardosų kuopa“ [6], leidinyje „Lygumai. Stačiūnai“ [2], periodikoje [8]. Yra informacijos internete.

1997 m., minint 50-ąsias žūties metines, Vilniuje, prie Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato (Žygimantų g. 1 / T. Vrublevskio g. 8, Senamiesčio seniūnija), J. Noreikai buvo atidengta memorialinė lenta. Atminimo lentoje iškaltas bareljefas ir įrašas: „Šiuose rūmuose 1945–1946 dirbo žymus rezistentas, Lietuvos tautinės tarybos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizatorius ir vadas Jonas Noreika-Generolas Vėtra, sušaudytas 1947 02 26“ [3, 6, 9].
2019 m. balandžio 8 d. vandalizmo akto metu J. Noreikos memorialinė lenta buvo sudaužyta, balandžio 18 d. vėl pakabinta. 2019 m. liepos 27 d. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu lenta buvo nuimta [žr. adresu]. 2019 m. rugsėjo 5 d. pakabinta nauja J. Noreikos atminimo lenta su bareljefu [4].

2000 m. ant buvusio KGB pastato (Gedimino pr. 40, Naujamiesčio seniūnija), kurio rūsyje dabar įkurtas Genocido aukų muziejus, kartu su kitų šiame pastate nužudytų ir Tuskulėnuose palaidotų kovų už Lietuvos laisvę dalyvių pavardėmis buvo iškalta ir Jono Noreikos – Generolo Vėtros pavardė bei gyvenimo datos  (skulpt. Gitenis Umbrasas) [9].

2010 m. liepos mėnesį, minint 100-ąsias gimimo metines, žurnale „Tarp knygų“ buvo paskelbta J. Noreikos bibliografija [7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Ašmenskas, Viktoras. Generolas Vėtra. – 2-sis patais. leid. – Kaunas, 1998. – 486 p.: iliustr., faks; Prieiga per internetą: <http://www.partizanai.org/failai/html/generolas_vetra.html>.
2. Buchaveckas, Stanislovas. Jonas Noreika-Generolas Vėtra: [biografija]. – Portr., iliustr. – Bibliogr. išnašose // Lygumai. Stačiūnai. – Vilnius, 2001. – P. 817–835.
3. Buchaveckas, Stanislovas. Pagerbiamas generolas Vėtra, sušaudytas už patriotizmą: [Vilniuje ir Šiauliuose atidengtos memorialinės lentos Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai] / Stanislovas Buchaveckas, Leonas Peleckis-Kaktavičius. – Portr. // Lietuvos aidas. – 1997, vas. 26, p. 4.
4. Foti, Silvija. Vėtra Lietaus šalyje: Jono Noreikos anūkės pasakojimas: [beletrizuoti atsiminimai]. – [Vilnius], [2022]. – 338, [6] p.: iliustr., portr.
5. Noreika Jonas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 16, p. 494.
6. Riauka, Damijonas. 1941 metų birželio 21-25 dienų sukilėliai: Mardosų kuopa / Damijonas Riauka, Albinas Kijauskas. – Kaunas, 1998. – p. 3–5, 23–34.
7. Sukanka 100 metų, kai gimė prozininkas, publicistas, teisininkas, vienas rezistencinio judėjimo organizatorių Jonas Noreika (g. 1910-1947): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2010, Nr. 7/8, p. 43–44.
8. Vaitiekus, Severinas. Paskutiniai liudijimai apie generolą Vėtrą ir Šerkšną-Laukaitį: paaiškėjo J. Noreikos ir Z. Šerkšno-Laukaičio nužudymo aplinkybės ir budeliai. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1998, birž. 16, p. 13.
9. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2022 [žiūrėta 2022-05-11]. Prieiga per internetą: <https://bit.ly/3sqMqtq>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2011; 2022

Dalintis straipsniu: