Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 561

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Jonė Deveikė (Deveikytė)-Navakienė

Gyvenimo datos:1907 02 13 - 1965 02 26
Gimimo vieta:Raguva (Panevėžio r., Ukmergės apskr.)
Veikla:teisės istorikė, teisės mokslų daktarė, visuomenės veikėja
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Ukmergės rajonas, Ukmergės miestas)
Jonė Deveikė (Deveikytė)-Navakienė. Nuotr. iš leid.: Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1960. – T. 20, p. 100.

Jonė Deveikė (Deveikytė)-Navakienė. Nuotr. iš leid.: Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1960. – T. 20, p. 100.

Ne visur vienodai pateikiama J. Deveikės-Navakienės gimimo diena. Oficialiuose leidiniuose (enciklopedijose, žinynuose) nurodoma vasario 13 d. [5, 6]. Istorikas Zenonas Ivinskis savo straipsnyje, kurį rašė remdamasis mokslininkės rankraštiniu palikimu, nurodo vasario 20 d. [3].

Jonė Deveikytė-Navakienė, išeivijoje žinoma Deveikės pavarde, buvo vyriausioji Teofilės Žulytės ir Kazimiero Deveikio, stambaus Ukmergės ūkininko bei pramonininko, duktė. Šeima dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą persikėlė gyventi į Ukmergę. Būsimoji mokslininkė augo lietuvių patriotų šeimoje. Tėvų 1912–1913 m. Ukmergėje pastatyto mūrinio namo rizalitą puošė reljefinis lietuviškas Vytis. Pradinį mokslą ji įgijo tėvų namuose. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Rusijoje, Irkutske, kur pradėjo lankyti gimnaziją. 1919 m. šeimai grįžus į Lietuvą, mokslus tęsė Ukmergės gimnazijoje. Vienu metu studijavo dviejuose – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetuose. 1932 m. juos baigė ir paskatinta prof. A. Janulaičio kaip profesionali teisininkė ir istorikė ėmėsi Lietuvos teisės istorijos tyrinėjimų. 1935–1939 m. tobulino žinias ir rinko istorinę medžiagą Paryžiaus, Romos, Lenkijos archyvuose. 1941–1944 m. dėstė Kauno mokytojų seminarijoje. Studijuodama J. Deveikė-Navakienė buvo viena iš Lietuvos studenčių tautininkių Filiae Lithuaniae korporacijos steigėjų. 1934 m. Klaipėdoje įsteigė moterų sąjungą, priklausė Lietuvos žurnalistų, Aukštąjį mokslą baigusių moterų sąjungoms. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945 m. apsigyveno Paryžiuje ir ten tęsė mokslinę veiklą. Paryžiaus universiteto Teisės fakultete apgynė daktaro disertaciją „Apie tariamą 1387 m. vasario 20 d. Lietuvos valdovo privilegiją“. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime: buvo Tarptautinės žurnalistų sąjungos, Prancūzijos teisės istorijos, Paryžiaus istorijos, Žano Bodeno (Briuselyje) draugijų, Istorikų asociacijos (Londone) bei kitų organizacijų narė. Dalyvavo daugelyje istorikų, teisininkų kongresų Paryžiuje, Londone, Romoje, Stambule, Bazelyje bei kituose pasaulio miestuose, kuriuose skaitė pranešimus įvairiais Lietuvos istorijos, senosios teisės, Rytų Europos teisės klausimais. Dirbo ir pedagoginį darbą. 1958–1961 m. dėstė Lietuvos ir visuotinės istorijos kursus Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Mirė 1965 m. vasario 26 d. Paryžiuje, kur ir palaidota [3, 4, 7].

J. Deveikės-Navakienės publikuotų mokslinių darbų sąrašas nėra gausus. Didžiausia jos tyrinėjimų dalis likusi rankraščiuose. Įvairių autorių nuomone, ši medžiaga sudarytų apie 20 tomų [7]. Svarbiausias mokslininkės darbas – „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos 1529 m. statutas“ (Čikaga, 1971), paskelbtas originalo – kanceliarine slavų – kalba ir pirmą kartą visas išverstas į lietuvių kalbą, suvaidino svarbų vaidmenį toliau tyrinėjant Lietuvos teisės istoriją. Tyrinėdama Lietuvos statutus nemažai nuveikė: nagrinėjo jų kalbą, gramatiką, žodyną, rengė jų vertimus į lietuvių ir prancūzų kalbas. Šia tema spaudoje paskelbė keletą minėtinų straipsnių: „Lietuvos statutas“ (Lietuvos aidas, 1940, Nr. 120 ), didesnės apimties apybraižą „Svetimšaliai ir jų padėtis Lietuvoje pagal III Lietuvos statutą“ (Teisė, 1940, Nr. 52) ir kt. Bendradarbiavo Lietuvos ir išeivijos spaudoje, rašė populiarius straipsnius įvairiomis Lietuvos istorijos temomis. Tarpukario metais J. Deveikės-Navakienės straipsniai buvo spausdinami Lietuvos periodiniuose leidiniuose: „Lietuvos aidas“, „Teisė“, „Keleivis“, „Trimitas“, „Židinys“, „Vairas“, „Naujoji Romuva“ ir kt. Gyvendama Paryžiuje rašė į išeivijos spaudą: „Mintis“, „Draugas“, „Laisvoji Lietuva“, „Vienybė“ ir kt. 1949–1952 m. redagavo ir leido lietuvių laikraštį „Darbo rankos“.

J. Deveikės-Navakienės asmenybė ir mokslinis palikimas nėra pakankamai ištyrinėtas. Minėtinos svarbesnės publikacijos: vieno žymiausių lietuvių istoriko, filosofo Zenono Ivinskio (1908–1971) straipsnis „Dr. Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje“ [3], parašytas remiantis mokslininkės rankraštiniu palikimu bei archyviniais dokumentais, dr. Povilo Lasinsko straipsnis „Jonės Deveikytės-Navakienės mokslinės veiklos pradžia“ [4], istoriko Romaldo Samavičiaus straipsnis „Istorikė Jonė Deveikytė-Navakienė ir jos mokslinis palikimas“, publikuotas kraštotyros monografijoje „Raguva“ (iš serijos „Lietuvos valsčiai“) [7] ir kt.
J. Deveikės-Navakienės biografija ir jos darbai minimi Lietuvos teisės istorijai skirtuose leidiniuose: „Pirmasis Lietuvos statutas. 1529 m.“ (Vilnius, 2001), „Lietuvos teisės istorija“ (Vilnius, 2002), „Valstybės ir teisės problemos lietuvių išeivijos publikacijose 1944–1990 m.“ (Vilnius, 2011, p. 19-21), teisės mokslų ir praktikos žurnale „Justitia“ [1] ir kt. Informacijos galima rasti enciklopedijose, Lietuvos istorijai skirtuose enciklopediniuose žinynuose [5, 6], Salio Šemerio atsiminimų knygoje „Žmonės mano gyvenime“ [8].

Jonė Deveikė-Navakienė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai padovanojo XIX amžiaus pradžios graviūrų, vaizduojančių Paryžių, kolekciją (34 graviūros) [6].

2011 m. Ukmergėje, Vytauto 49, ant namo, kuriame 1919–1924 m. gyveno Jonė Deveikė (Deveikytė)-Navakienė, atidengta memorialinė lenta [2].

Knygoje „Raguva“ pateikiama istoriko Romaldo Samavičiaus sudaryta svarbesnių teisės istorikės darbų ir publikacijų apie ją bibliografija [7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Andriulis, Vytautas. Teisės mokslų daktarai pirmojoje Lietuvos Respublikoje: 5. J. Deveikė-Navakienė // Justitia. – 1990, spalis, p. 3.
2. Griškevičius, Kęstutis. Lietuvos statutą vertė Paryžiuje // Gimtoji žemė. – 2011, liep. 2, p. 5
3. Ivinskis, Zenonas. Dr. Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje. – Portr. // Aidai. – 1971, Nr. 8, p. 355-366.
4. Lasinskas, Povilas. Jonės Deveikytės-Navakienės mokslinės veiklos pradžia . – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose // Lietuvos istorijos metraštis. – Vilnius, 1998, p. 102-114.
5. Navakienė-Deveikė, Jonė. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1960. – T. 20, p. 99-100; Enciclopedia Lituanica. – Boston (Mass), 1972. – T. 2, p. 62-63.
6. Raudeliūnas, Vytautas. Deveikė Jonė: [biografija] // Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2011. – T. 1, p. 336; Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 4, p. 336.
7. Samavičius, Romaldas. Istorikė Jonė Deveikytė-Navakienė ir jos mokslinis palikimas. – Portr. – Bibliogr.: 4 pavad. // Raguva. – Vilnius, 2001. – P. 993-997; Voruta. – 1996, Nr. 19, p. 7.
8. Šemerys, Salys. Jonė Deveikytė // Salys Šemerys. Žmonės mano gyvenime: prisiminimai. – Klaipėda, 1997. – P. 40-42.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2013; 2016