Juozapas Kairys

Juozapas Kairys, nuotrauka iš žurnalo „Muzikos barai“, 2008 Nr. 9, p 18.

Juozapas Kairys, nuotrauka iš žurnalo „Muzikos barai“, 2008 Nr. 9, p 18.

1948–1959 m. mokėsi Kauno aklųjų internatinėje mokykloje. Domėjosi literatūra, garsėjo meniniais gabumais. Neregio muzikos mokytojo Adolfo Majausko pamokytas pradėjo groti įvairiais muzikos instrumentais: klarnetu, saksofonu, akordeonu, pianinu. Pedagogai, pastebėję neeilinius muzikinius gabumus, vyresniųjų klasių moksleiviui patikėjo vadovauti mokyklos merginų vokaliniam ansambliui. Baigęs mokyklą, už gerą mokymąsi buvo apdovanotas sidabro medaliu. Po to mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume. Studijavo Valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija). 1970 m. studijas baigė ir gavo chorinio dirigavimo ir muzikos disciplinų dėstytojo specialybės diplomą. J. Kairys visą gyvenimą dirbo Lietuvos aklųjų organizacijos sistemoje (LAD, LASS), kultūrinio darbo baruose. 1968 m. iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. 1968–1972 m. buvo Lietuvos aklųjų draugijos centro valdybos pirmininko pavaduotoju. Pagrindinį dėmesį skyrė neregių kultūrai, muzikai ir švietimui. Jo iniciavus įkurti du profesionalūs neregių kolektyvai: kamerinis aklųjų choras Vilniuje ir pučiamųjų instrumentų orkestras Kaune. Įkūrus kolektyvus, J. Kairys atsisakė LAD centro valdybos pirmininko pavaduotojo pareigų ir 1972–1995 m. buvo šių kolektyvų direktoriumi. Vadovaudamas kolektyvams rūpinosi jų meninio lygio augimu ir repertuaro įvairove. Kolektyvui pasiekus aukštą meninė lygį, Aklųjų chorui buvo suteiktas „Vilniaus“ vardas. Šiuo metu J. Kairio iniciatyva įkurtas choras yra valstybės išlaikomas kolektyvas – koncertinė įstaiga Valstybinis Choras „Vilnius“. Vadovaudamas chorui stengėsi, kad muzikai gabūs aklieji ir silpnaregiai galėtų tapti šio meninio kolektyvo artistais. Rūpinosi neregių kompozitorių kūrinių populiarinimu. Pablogėjus sveikatai atsisakė direktoriaus pareigų ir nuo 1995 m. rudens iki  2004 m. rudens dainavo aklųjų chore „Vilnius“. Mirė 2008 m. spalio 11 d.  Vilniuje, Palaidotas Vilniuje, Karveliškių kapinėse [3, 4].

J. Kairys sukūrė beveik 150 originalių kūrinių. Išleistos penkios kūrinių natų knygos: „Lietuvai“ (1988) – maršai pučiamųjų instrumentų orkestrui; „Troškimai“ (1998) – dainos ir giesmės chorams; „Regėjau versmę“ (2003) – įvairių žanrų bažnytinė chorinė muzika; „Iš tos nakties“ (2007) – dainos solistams, vokaliniams ansambliams ir chorams; „Pragydo paukštelis“ (2007) – dainos vaikams. Kūrė vokalinę bei instrumentinę muziką. Kompozitorius daug kūrinių yra sukūręs ir pagal neregių poetų A. Jonyno, V. Areimos, V. V. Toločkos, A. Katiliaus, E. Balčiūtės, A. Narijauskienės tekstus. Jo kūrinių atlieka įvairūs Lietuvos chorai ir, žinoma, jo iniciatyva įsteigtas choras „Vilnius“ bei solistai. Vieną jo kūrinį ypač išpopuliarino dainininkas Vladas Bagdonas. Tai tango „Iš tos nakties“ (žodžiai Juozo Macevičiaus). Šis tango dažnai skamba koncertuose ir per Lietuvos radiją. Ypatingą vietą maestro kūryboje užima bažnytinė muzika. Nenutoldamas nuo religinių lietuviškų vertimo tekstų, kompozitorius sukūrė brandžius ir didelės apimties kūrinius „Requiem“ ir „Mišias a-moll“. Ankstyvoje jaunystėje pamilęs akordeoną, su juo nesiskyrė iki gyvenimo pabaigos. Kūrė muziką ir šiam instrumentui, dažnai pats ją ir atlikdavo. Daugiau kaip 30 metų su akordeonistu Stasiu Stasiuliu grojo duetu, dažnai koncertuodavo įvairiuose renginiuose. Lietuvos radijas ir šalies bibliotekos sukaupė ir iki šiol išsaugojo dueto įgrojimų įrašus. Lietuvos aklųjų biblioteka, pasitikdama kompozitoriaus septyniasdešimtmečio jubiliejų, surinko geriausius buvusio akordeonistų dueto įrašus ir išleido kompaktinę plokštelę „Prisiminimai“. J. Kairys šalies periodiniuose leidiniuose yra paskelbęs daugiau kaip 100 straipsnių muzikos, kultūros ir kitais aktualiais gyvenimo klausimais. Nuoširdžiai ir stropiai jis kūrė garsines muzikines-literatūrines kompozicijas. Parašė tekstų apie gabius neregius muzikantus, dainininkus ir įvairius muzikinius kolektyvus. Šios kompozicijos yra reikšmingos ne tik aklųjų, bet ir Lietuvos kultūriniam gyvenimui, turi didelę išliekamąją vertę. Visi garso įrašai saugomi Lietuvos aklųjų bibliotekos fonduose. 1993 metais J. Kairys parašė ir išleido prisiminimų knyga „Du šviesos taškai“. Knygoje prisimena gerus savo bičiulius ir draugus, dainininkę Beatričę Grincevičiūtę ir rašytoją Antaną Jonyną [5]. Šis žmogus visą gyvenimą buvo labai visuomeniškas, dalyvavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių įvairiapusėje veikloje, šalies muzikiniame gyvenime, buvo Lietuvos muzikų sąjungos narys. Daugiau kaip 40 metų buvo vienas aktyviausių LASS centro valdybos narių. Daug dešimtmečių jis buvo nepakeičiamas LASS meno saviveiklos kolektyvų apžiūrų komisijos pirmininku. Jis buvo ir iki šiol yra žymiausias Lietuvos neregys kompozitorius bei muzikantas. Sukauptą ilgametę patirtį mielai perduodavo jaunesniems kolegoms. Rūpinosi sukauptos tiflokraštotyrinės medžiagos ir muzikinių įrašų išsaugojimu, buvo nuolatinis Lietuvos aklųjų bibliotekos konsultantas ir patarėjas [2-5].

1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas už nuopelnus Lietuvai, jos kultūrai, mokslui ir švietimui Juozapą Kairį apdovanojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino pirmo laipsnio medaliu.

Maestro Juozapas Kairys. Svarbiausi žodžiai. – Vilnius, 2008. Kompaktinės plokštelės viršelis.

Maestro Juozapas Kairys. Svarbiausi žodžiai. – Vilnius, 2008. Kompaktinės plokštelės viršelis.

Apie J. Kairį rašoma enciklopediniame žinyne Pasaulio lietuvių chorvedžiai“ [6], „Muzikos enciklopedijoje“ (V., 2003. T. 2), Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojo Juozo Valentukevičiaus parengtame „Neregių literatų sąvade“ [5], žurnalisto  Sauliaus Plepio publicistikos knygoje „Maištas prieš lemtį: etiudai apie įžymius neregius“ [5], leidinyje „Kvėdarna“ (V., 2004), periodikoje, internete.

Vilniuje esančiame Lietuvos aklųjų istorijos muziejuje (Skroblų g. 10) įrengtoje ekspozicijoje yra J. Kairiui skirta informacinė medžiaga su nuotraukomis. Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, tiflotyros skyriuje (Skroblų g. 10) saugoma kompozitoriaus natų knygos, jo kūrinių garso įrašai, akordeono įgrojimai, jo kalbų, pasisakymų garso įrašai.
Prasmingai įamžintas J. Kairio atminimas gimtinėje – Teneniuose (Šilalės r.). Jo vardu pavadinta viena miestelio gatvė, 2013 m. miestelio parke pastatytas atminimo paminklas (aut. Valdas Jokubaitis).

1988 m. Lietuvos aklųjų biblioteka išleido Juozapo Kairio bibliografiją, apimančią 1959–1988 m. laikotarpį. Bibliografiją parengė šios bibliotekos darbuotojai Laima Kažukauskienė ir Valentinas Toločka [1]. 1989 m. ši bibliografija buvo taip pat išleista Brailio raštu.

Literatūra iš šaltiniai

1. Juozapas Kairys: Bibliografija, 1959–1988. – Vilnius, 1988. – 100 p. – J. Kairio kūrinių r-klės: p. 90-92. – Pavardžių r-klė: p. 93-98.
2. Plepys, Saulius. Maištas prieš lemtį: etiudai apie įžymius neregius. – Vilnius, 2003, p. 59-64.
3. Plepys, Saulius. Pro memoria: [nekrologas J. Kairiui atminti]. // Mūsų žodis. – 2008 Nr. 11, p. 8; Prieiga per internetą: <http://musuzodis.lt/mz/200811/str05.htm>.
4. Valenta, Alvydas. Muzika jį lydėjo visą gyvenimą // – Muzikos barai. – 2008, Nr. 9/10, p. 18-20.
5. Valentukevičius, Juozas. Neregių literatų sąvadas. – Vilnius, 2005, p. 58-60.
6. Zubrickas, Boleslovas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. –  Vilnius, 1999, p. 283-284.

Parengė: Juozas Valentukevičius (LAB), 2016

 

Dalintis straipsniu: