Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 562

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Juozas Balčikonis

Gyvenimo datos:1885 03 24 - 1969 02 05
Gimimo vieta:Ėriškiai (Ramygalos vlsč., Panevėžio r.)
Veikla:kalbininkas, pedagogas, vertėjas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Vitkauskas, Vytautas. Juozas Balčikonis. – Kaunas, 1985. Knygos viršelis

Vitkauskas, Vytautas. Juozas Balčikonis. – Kaunas, 1985. Knygos viršelis

Savo kūrinius ir vertimus periodikoje pasirašinėjo J. Bajoro, J. Bijūnėlio, Esero, Molio Motiejaus ir kitais slapyvardžiais [2, 5].

Gimė Prano ir Marijos Balčikonių šeimoje [5]. 1898 m. baigė Ramygalos pradžios mokyklą, 1906 m. – Panevėžio realinę mokyklą. Šioje mokymosi įstaigoje praleisti metai buvo labai svarbūs formuojant būsimojo mokslininko charakterį: jis pradėjo kovoti už lietuvių kalbos teises, nepaprastai atsidėjo pradėtam darbui, atkakliai gynė savo pažiūras. 1911 m. baigė Petrapilio (Sankt Peterburgo) universiteto filologijos skyrių, buvo A. Šachmatovo, A. Sobolevskio, E. Volterio mokinys. Petrapilyje bendravo su kitais lietuvių kalbininkais: J. Jablonskiu, K. Būga, J. Šlapeliu. Studijų metais pradėjo domėtis liaudies kalba, tarmėmis. 1909 m. Vilniuje buvo sudaryta komisija, kuri turėjo rūpintis tautosakos rinkimu. Iš kalbininkų į ją įėjo K. Būga ir J. Balčikonis [8]. 1910 m. paragintas savo dėstytojo Eduardo Volterio, Lietuvoje pradėjo rinkti tautosaką. Po studijų Petrapilyje, 1911–1913 m. dirbo Vilniuje leistame „Vilties“ laikraštyje, buvo kalbos stilistas [5, 8]. Nuo 1913 m. pradėjo mokytojauti: 1913 m. dirbo Vilniaus A. Kavoliuko vyrų progimnazijoje, kurioje dėstė lotynų k., 1914–1915 m. „Saulės“ draugijos suaugusiųjų kursuose Vilniuje ir 1915–1918 m. Voronežo lietuvių gimnazijoje dėstė lietuvių ir lotynų k. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir tais pačiais metais buvo paskirtas Panevėžio berniukų gimnazijos, o nuo 1921 m. – Panevėžio mokytojų seminarijos direktoriumi. Šioje švietimo įstaigoje dėstė lietuvių kalbą, literatūrą, kalbos dėstymo metodiką, vadovavo pedagoginei praktikai, su mokiniais vertė grožinę literatūrą, vadovavo mokinių saviveiklai, skaitė bitininkystės kursus. 1925 m. buvo Lietuvos universiteto, Humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių kalbos, 1927–1931 m. – Teologijos fakulteto docentas. 1930 m. tapo Lietuvių kalbos žodyno vyriausiuoju redaktoriumi [5, 7, 8]. 1939 m. Kaune buvo įkurtas Lituanistikos institutas, į šią įstaigą įėjo ir Žodyno redakcija. Po poros metų buvo pradėtas spausdinti „Lietuvių kalbos žodyno“ I tomas. Darbą stabdė Vokietijos įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija, kuri įvyko 1939 m. Ten veikė „Ryto“ spaustuvė, turėjusi išspausdinti žodyną, bet dėl okupacijos darbas buvo perkeltas į Kaune veikiančią „Spindulio“ spaustuvę. Toliau besirūpindamas I t. redakcija, J. Balčikonis su leksikografais pradėjo sudarinėti II t. 1940 m. susikūrus Lietuvos mokslų akademijai, Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros institutams, Žodyno redakcija persikėlė į Vilnių, kuriame jis vis aktyviau kvietė žmones prisidėti prie žodyno kūrimo [7]. 1944–1960 m. jau būdamas profesoriumi, Vilniaus universitete dėstė trumpą lietuvių kalbos, fonetikos, morfologijos ir sintaksės kursą. Didžiausią dėmesį skyrė kalbos taisyklingumui. Dėstydamas universitete, J. Balčikonis įsitraukė į visuomeninę veiklą. Labiausiai jis kovojo su netaisyklingos kalbos vartojimu. 1944 m. mokslininkas buvo paskirtas Lietuvių kalbos instituto direktoriumi ir Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėju. 1946 m. tapo Lietuvos TSR mokslų akademijos tikruoju nariu. 1950 m. dėl didelės darbo apimties pasitraukė iš universiteto katedros vedėjo, o 1952 m. sujungus Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros institutus – atsistatydino ir iš instituto direktoriaus pareigų [8]. Nesutikdamas su akademinio žodyno tolesnio redagavimo principais, 1953 m. atsisakė ir jo vyriausiojo redaktoriaus pareigų [7]. Nusprendė dirbti tik universitete profesoriumi, kur skaitė lituanistams (vėliau ir žurnalistams) bendrąjį lietuvių kalbos kursą – fonetiką, morfologiją, sintaksę. Daug dėmesio skyrė praktikai, kalbos taisymams. Vėliau, dėl nesutarimų su ideologine TSR mokslininkų bendruomenės valdžia, nusprendė pasitraukti iš universiteto. Mirė 1969 m. vasario 5 d. Vilniuje, palaidotas Ėriškiuose (Panevėžio r.) [8]. Čia jam buvo pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Vildžiūnas) [4].

Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną : atsiminimai apie Juozą Balčikonį. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną : atsiminimai apie Juozą Balčikonį. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

J. Balčikonio kūrybinis kelias prasidėjo Panevėžio realinėje mokykloje. Čia pradėjo rašyti korespondencijas į laikraščius, versti L. Tolstojaus apsakymus. Taip pat kūrė eilėraščius. Studijų metais rašė straipsnius lietuvių kalbos klausimais. 1911–1913 m. dirbdamas „Vilties“ laikraštyje, išspausdino nemažai publicistikos, feljetonų, vertimų. Svarbiausias darbas buvo – Lietuvių kalbos žodyno redagavimas. 1930–1953 m. buvo vyriausiasis šio žodyno redaktorius, tačiau vėliau nusprendė pasitraukti, nes nesutiko su tolesniais žodyno redagavimo principais. 1956 m pradžioje spaudoje buvo paskelbti keli J. Balčikonio straipsniai kalbos praktikos klausimais, tačiau daugelis idėjų dėl apolitiškumo ar „ideologinių klaidų“ pradėjo neįtikti sovietinės ideologijos šalininkams. 1959 m. pasitraukęs iš universiteto, profesorius toliau sekė lietuvių kalbos tyrinėjimus, raštų leidimus, rašė recenzijas, rinko tautosaką, grįžo prie vertimų. Išvertė iš lenkų kalbos Jano Otrembskio „Lietuvių kalbos gramatiką“, parengė ir užrašė dainininkės J. Jurkonienės padainuotas „Druskininkų dainas“. Tačiau šis rinkinys buvo publikuotas tik 1972 m., po mokslininko mirties. Šiek tiek vėliau, 1978–1982 m., buvo išleisti mokslininko darbų raštai (2 t.), kuriuos sudarė Aldonas Pupkis.

Pupkis, Aldonas. Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“: monografija. – Vilnius, 2013. Knygos viršelis

Pupkis, Aldonas. Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“: monografija. – Vilnius, 2013. Knygos viršelis

Apie J. Balčikonį ir jo nuveiktus darbus yra rašoma daugelyje leidinių. 2013 m. kalbininko Aldono Pupkio monografijoje „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ išsamiai aprašyti didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo etapai, kai vyriausiuoju žodyno redaktoriumi buvo J. Balčikonis [7]. Šiame leidinyje rašoma, kaip buvo telkiama visuomenė kaupti ir tvarkyti žodyno kartoteką, kaip buvo nustatyti žodyno sudarymo, rašymo ir redagavimo principai. A. Pupkio monografijoje galima rasti daug dokumentinės medžiagos apie su žodynu susijusią J. Balčikonio veiklą. Kalbininko Vytauto Vitkausko knygoje „Juozas Balčikonis“ glaustai aprašyta mokslininko kūrybinė ir mokslinė veikla, įvairūs gyvenimo etapai [8]. Leidinyje „Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną“ publikuoti mokslininkui artimų asmenų, giminių, artimųjų, buvusių mokinių ir bendradarbių atsiminimai bei archyvinė medžiaga [4]. Šioje knygoje taip pat galima rasti Aldono Pupkio įžanginį straipsnį. Informacijos apie J. Balčikonio veiklą Vilniaus universitete galima rasti Giedriaus Viliūno sudarytame leidinyje „Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 1940–2000“ (Vilnius, 2002). Informacijos apie leksikografinį darbą pateikiama Antano Lyberio knygoje „Leksikografijos teorija ir praktika“ (Vilnius, 2009), leidinyje „Upytė“ (Vilnius, 1986) ir kt. Trumpa biografinė informacija pateikiama visose bendrojo pobūdžio enciklopedijose bei lietuvių kalbos žinynuose. Gausios ir vertingos medžiagos galima rasti periodinėje spaudoje.

J. Balčikonis Vilniuje gyveno ir dirbo su pertrūkiais. 1911–1913 m. dirbo „Vilties“ laikraštyje, buvo kalbos stilistas [5, 8]. Pradėjęs mokytojauti, 1913 m. Vilniaus A. Kavoliuko vyrų progimnazijoje dėstė lotynų kalbą, 1914–1915 m. „Saulės“ draugijos suaugusiųjų kursuose – lietuvių ir lotynų kalbas. Nuo 1940 m. vėl apsigyveno šiame mieste. Yra gyvenęs Pilies gatvėje, prie universiteto [3, 4]. 1951 m. atsikraustė ir 18 metų praleido Naujamiestyje esančiame, vadinamajame Mokslininkų name. Su savo giminaičiais gyveno 5 kambarių bute, trečiame aukšte. Viename iš kambarių iki 1966 m. apsistodavo žymus gydytojas fiziologas Vladas Lašas [6].

Profesorius labai rūpinosi išaiškinti autentiškus lietuviškus Vilniaus miesto ir jo apylinkių vietų pavadinimus [4]. 1939 m. kartu su kitais kalbininkais sudarinėjo ir redagavo Vilniaus krašto vietovardžių žodyną [8]. Yra parašęs straipsnius „Iš kur kilęs Vilniaus vardas?“, „Vilniaus miesto pavardės“, „Iš Rūdiškių padangės“, apie vietovardžius „Vilniaus kraštas“ ir „Vilniaus sritis“. Yra aiškinęs Vilnios vardo kilmę ir norminę Maišiagalos (Vilniaus r.) vardo lytį [1].

1971 m. Vilniuje, ant namo tuometinėje Lenino a. 9/1 (dabar – Vašingtono a., Naujamiesčio seniūnija), kur gyveno J. Balčikonis, buvo atidengta memorialinė lenta [3, 6]. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ji buvo pakeista nauja paminkline lenta.

Panevėžio rajone, J. Balčikonio gimtinėje, įamžintas žymaus kalbininko atminimas [5].

Išsami J. Balčikonio darbų bibliografija (1908–1973 m.) ir jo slapyvardžių sąrašas pateikiami leidinyje „Lietuvių rašytojai“ [2] bei žurnale „Tarp knygų“ (sudarė Petronėlė Grybauskienė) [5].

 
Literatūra ir šaltiniai

1. Balčikonis, Juozas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1978. – T. 1., 408 p., [3] iliustr. lap.
2. Juozas Balčikonis: [bibliografija] // Lietuvių rašytojai. – Vilnius, 1979. – T. 1, p. 87–91.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Balčikonis Juozas. – Portr., iliustr. // Čaplinksas Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 38.
4. Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną : atsiminimai apie Juozą Balčikonį. – Vilnius, 2006. – 324, [1] p.: iliustr., faks., portr.
5. Grybauskienė, Petronėlė. Juozas Balčikonis: [biobibliografija]. – Portr., iliustr. // Tarp knygų. – 2010, Nr. 2, p. 20–30.
6. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1, p. 327.
7. Pupkis, Aldonas. Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“: monografija. – Vilnius, 2013. – 479, [1] p.: iliustr., faks., portr.
8. Vitkauskas, Vytautas. Juozas Balčikonis. – Kaunas, 1985. – 111 p., 4 iliustr. lap.: iliustr. – (Gyvenimas ir kūryba). – Bibliogr. išnašose.
9. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2014 [žiūrėta 2014-03-20]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?s=94f6f0e538870494f15aa7989512c9a1&t=9456>.

Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2014

 

Susijusi informacija