Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 580

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Juozas Kralikauskas

Gyvenimo datos:1910 10 09 - 2007 01 25
Gimimo vieta:Kareivonys (Elektrėnų savivaldybė, Kietaviškių seniūnija)
Veikla:rašytojas, prozininkas
Pagerbimas: Paminklas (Elektrėnų savivaldybė, Kietaviškių seniūnija, Kareivonys)

Bukelienė, Elena. Juozas Kralikauskas. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Baigė 4 klases Žiežmarių vidurinėje mokykloje, vėliau įstojo į Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos 5 klasę. 1928 m. baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune. 1928–1938 m. dirbo pradinių klasių mokytoju Žiežmarių, Veprių, Vaiguvos, Kauno pradinėse mokyklose [2]. 1929 m. tapo žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktoriaus pavaduotojas [1, 2]. 1931–1932 m. mokėsi Karo mokykloje, Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Universitetą baigė Vilniuje, prasidėjus karui [4, 5]. Baigęs universitetą parašė „Psichologijos įvadą“, kuris išleistas tik 1993 m. 1938–1940 m. mokytojavo Kauno Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje. 1940–1941 m. buvo Vilkaviškio, vėliau – Kauno 9-osios gimnazijų inspektoriumi. 1941–1942 m. – Švietimo ministerijos pedagoginio mokslo departamento vyr. referentas, 1942–1944 m. Kauno 10-osios gimnazijos direktorius. 1944 m. liepą pasitraukė iš Lietuvos, 1944–1946 m. dirbo lietuvių Vysbadeno pabėgėlių stovyklos lietuvių gimnazijos direktoriumi, vėliau, vienerius metus mokytojavo Kaselio lietuvių gimnazijoje [1, 2]. Nuo 1947 m. gyveno Kanadoje, 1947–1949 m. dirbo Pickle Crow aukso kasyklose, 1949–1951 m. – Kanados LB Švietimo komisijos narys, 1954–1957 m. – Kanados LB kultūros fondo sekretorius, 1957–1959 m. – pirmininkas, Pasaulio LB vadybos narys kultūros reikalams [1, 2, 3]. 1952 m. Kanadoje vedė Vandą Ivaškevičiūtę. 1992 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. 
1996 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kėdainiuose, vėliau persikėlė į Vilnių [1, 3]. J. Kralikauskas mirė 2007 m. sausio 25 d. Vilniuje, palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje. Ant antkapinės plokštės užrašyta „Viešpatie Dieve, suteik jam ramybę ir amžiną šviesą Danguje“. Už kapo stovi koplytsulpis. Ant jo užrašyta „Rašytojui Juozui Kralikauskui, „Mindaugo“, „Mažvydo“ knygų autoriui, gimusiam 1910 X 9 Kareivonyse“, o kitoje pusėje – „…O mano rankoje tik plunksna, bet ne kardas“ [6].

Švietėjišką darbą J. Kralikauskas pradėjo nuo 1929 m. – bendradarbiavo „Lietuvos mokykloje“, „Žiburiuose“, „Aiduose“, „Tėviškės žiburiuose“, „Rytų Lietuvoje“, „Trimite“, „Drauge“, „Lietuvos dienose“. Spausdino juose pedagoginius ir literatūrinius rašinius. Padėjo leisti „Gabijos“ almanachą, „Lietuvių beletristikos antologiją“ [1, 3].
Pasirašinėjo slapyvardžiais Justė Bičiūtė (mamos vardu), taip pat Miko Būgos, Spenglos. Debiutavo apsakymų rinktine apie mokyklos gyvenimą „Septyni kalavijai“ (1937). Gyvendamas išeivijoje, išleido asmeniškais potyriais pagrįstą apysaką apie kasyklų darbą „Urviniai žmonės“ (1954) ir romaną „Šviesa lange“ (1960). Kūriniuose ryškus žmogaus vienišumo, susidūrimo su svetima aplinka motyvas. Istoriniuose biografiniuose romanuose „Martynas Mažvydas Vilniuje“ (1976) ir „Įkaitę Vilniaus akmenys“ (1979) stilistine maniera vaizduojami XVI a. lietuvių kultūrininkai, daug dėmesio kreipiama į veiksmo kontekstą. Pagrindinė kūrybos dalis – istoriniai romanai: „Titnago ugnis“ (1962), „Mindaugo nužudymas“ (1964), „Vaišvilkas“ (1971), „Tautvila“ (1973), „Mindaugas“ (1995). Juose vaizduojama Lietuva Mindaugo valdymo laikais. „Mindaugo kapas“ (2000) – romano „Mindaugo nužudymas“ tęsinys, o romaną sudaro nauja „Mindaugo nužudymo“ redakcija ir pakartotas „Mindaugo kapas. Dinastijos žūtis“ (2002) [7]. Romane „Po ultimatumo“ (1980) ir apysakoje „Vėlinės“ (1988) pasakojama apie 1940–1944 m. įvykius Lietuvoje. Savo istorinio romano koncepciją bei savotišką kūrybos autoanalizę J. Kralikauskas pateikė knygoje „Ąžuolai piliakalnyje: devynių istorinių romanų gelmenys ir problemos“ (1984). Joje rašo ir apie savo vaikystę. Išleido apysakų rinktinę „Įkaitę Vilniaus mūrai“ (1991), „Psichologijos įvadą“ (1993).
Trumpai kūryba apžvelgta leidiniuose „Lietuvos egzodo literatūra. 1945–1990“ (Čikaga, 1999), Giedriaus Viliūno „Lietuvių istorinis romanas“ (Vilnius, 1992).
Daug ikonografinės ir kitokios medžiagos apie rašytojo gyvenimą, švietėjišką veiklą sukaupta ir saugoma Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejuje. Su jo įkūrėja Danute Gudeliene J. Kralikauskas nuo 1986 m. bendravo laiškais, mokyklos bibliotekai siuntė savo ir išeivijos rašytojų knygas, grįžęs į Lietuvą keletą kartų čia lankėsi.

Iš viso septyni J. Kralikausko romanai premijuoti literatūrinėmis premijomis. 1995 m. įteikta Kanados lietuvių bendruomenės kultūros veikėjo premija [2, 4]. 1999 m. J. Kralikauskui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas už nuopelnus Lietuvos valstybei ir jos vardo garsinimą pasaulyje [1, 4]. Lietuvos rekordų knygoje minimas kaip vyriausias romano autorius (diplomas Nr. 150) [4].

2002 m. išleista išsami prof. Elenos Bukelienės monografija „Juozas Kralikauskas“ [1]. Apie J. Kralikauską rašoma „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (Vilnius, 2001), „Lietuvių rašytojų sąvade“ [Vilnius, 1996], „Literatūros enciklopedijoje mokyklai“ (Vilnius, 2011), „Lietuvių enciklopedijoje“ T. 12 (Bostonas, 1957), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [5], enciklopedijos „Lietuva“ 3 d. (Vilnius, 2008), leidiniuose „Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953, T. 4“ [4], „Iš Lietuvos matematinio švietimo praeities“ (Kaunas, 1993), „Kaip grįžtančius namo paukščius: išeivijos literatūros skaitiniai“ (Kaunas, 1997), Jono Laurinavičiaus „Kaišiadorių krašto žmonės“ [6], monografijoje „Elektrėnai“ (Vilnius, 2006), taip pat įvairiuose serialiniuose leidiniuose, internete. Daug informacijos surinkta Elektrėnų savivaldybės bibliotekos parengtame kraštotyriniame darbe „Rašytojas Juozas Kralikauskas“ [8].

Rašytojas gimė Kareivonių kaime (Kaišiadorių r., dabar – Elektrėnų sav.), palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.
Nemažai J. Kralikausko atsiminimų apie Kareivonis ir Kietaviškių kraštą pateikta leidinyje „Kietaviškės“„Tai buvo Kareivonyse: dideliame kaime aukštumoj į saulėtekių šalį, iš girių pastatytame, rugių šiaudais dengtame. Tenai mano istorinių romanų pradžiamokslis. Piliakalnis man – istorinis pirmavaizdis. <…> 1935 metų vasarą šitame piliakalnyje sužiedžiau savo pirmąjį kūrinėlį „Septyni kalavijai“ [3, p. 151]. „…Per ilgus dešimtmečius mano kūnas gyveno tolimoje šiaurės pašvaisčių Kanadoje, bet dvasia, širdis – tėvynėje. Aš tikiu į pomirtinio gyvenimo tęsinį ir, jeigu būčiau nusipelnęs dangaus, melsčiau tikrosios laimės – leisti man amžinai būti TĖVIŠKĖJE: medeliu, krūmu, paukšte, vėjeliu, erškėtrože, tulpe, laumžirgiu, kregžde ar kitaip, Kareivonyse, Piliakalnyje, Kietaviškėse ar Aujėdo ežero nendrėse“ [3, p. 154].
Taip pat monografijoje „Juozas Kralikauskas“: „Slaptai išskuodžiau iš Vilniaus tėviškės link. Pirmąkart po keturiasdešimties ketverių metų. Pro Elektrėnus žvalgydamasis, kur anuomet buvo Perkūnkiemis, dievaičio romuva senovėje, Anykščio ežeras, žilvičiai Strėvos krantuose. Štai ir senosios Kietaviškės, jų kapinės, apdainuotos Almio Grybausko. Mūrinė mokykla ant kalno, statyta Nepriklausomybės metais. Ir va – baltuoju žvyrelio taku į aukštąjį pušų kalnelį. Palikau sodyboje prie Gojaus abu gyvus ir sveikus, ogi štai – tik kauburėliai. <…> Ir kai tik išvydau – pašalnojau, suledėjau: SIAUBAS. Tik vėjų pagirė. Negyva vieta. Ar aš jau nepažįstamoj planetoj? Nei pirkios, nei jokio tėvų relikto. Šiurpi dykynė. Užžėlę takeliai, išrauti juodų ir raudonų serbentų krūmai, sunaikintas visas sodas, net Gojaus kūdra, kur čiužinėdavau. Telikusi viena liepa. Tik ji dar kojom į žemelę įsispyrus <…>“ [1, p. 27].

J. Kralikausko tėviškėje, Kareivonių kaime, tėvų sodybos vietoje 1993 m. gegužės 7 d. pastatytas paminkla koplytstulpis, skirtas rašytojui, su užrašu „Rašytojo Juozo Kralikausko gimtinė“ [2]. Autorius – A. Šalkauskas. Šalia koplytstulpio 1998 m. pastatytas paminklinis akmuo [7] su iškaltais žodžiais „Mažvydas, Mindaugas – mano kūrybos esmė“. Aptvertas kalvių nukalta tvorele, o šalia pasodintas simbolinis miškas.

Paulinos Dabulevičienės straipsnyje Juozas Kralikauskas“ pateikiama rašytojo biobibliografija [2].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Bukelienė, Elena. Juozas Kralikauskas: monografija. – Vilnius, 2002. – 221, [3] p.: iliustr., faks. – Bibliogr. išnašose.
2. Dabulevičienė, Paulina. Juozas Kralikauskas: [biobibliografija]. – Portr. // Tarp knygų. – 2010, rugsėjis, p. 19–27.
3. Gudelienė, Danutė. Rašytojas Juozas Kralikauskas // Kietaviškės. – Kaišiadorys, 1998. – P. 150–154.
4. Juozas Kralikauskas: [biografija]. – Portr. // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953. – Vilnius, 2005. – T. 4, p. 261.
5. Kalėda, Algis. Kralikauskas Juozas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – [T.] 10, p. 704.
4. Laurinavičius, Jonas. Juozas Kralikauskas: [biografija]. – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės. – Kaišiadorys, 2002. – P. 128–129.
7. Satkauskytė, Dalia. Juozas Kralikauskas // Literatūros enciklopedija mokyklai. – [Vilnius], [2011]. – P. 189–190.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (ESVB), 2019

Susijusi informacija