Juozas Matulis

Juozas Matulis. Nuotr. iš kn.: Juozas Matulis. – D. 1: Autobiografiniai bruožai. Prisiminimai. – Vilnius, 1999, p. 16.

Juozas Matulis. Nuotr. iš kn.: Juozas Matulis. – D. 1: Autobiografiniai bruožai. Prisiminimai. – Vilnius, 1999, p. 16.

Iki 1940 m. su pertraukomis gyveno Kaune. 1919–1920 m. dirbo darbininku telefonų linijos statybose. 1920–1923 m. dirbo Kauno Telegrafo ir telefono stoties telegrafo ir telefono linijų prižiūrėtoju, Pašto, telegrafo ir telefono valdybos Organizacijos skyriaus vedėjo padėjėju. Tuo pačiu metu tarnavo Lietuvos kariuomenės Elektrotechnikos batalione. 1923 m. dirbo vyriausiu mechaniku Generalinio štabo telegrafo ir telefono stotyje. 1921 m. mokėsi Kauno aukštesniosios technikos mokyklos statybos skyriuje. 1922–1924 m. mokėsi Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos vakarinėje gimnazijoje. 1924–1929 m. mokėsi Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), iš pradžių Technikos fakulteto statybos skyriuje, vėliau – Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos-chemijos skyriuje. 1928–1929 m. dirbo Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto prof. V. Lašo vadovaujamoje Fiziologijos ir fiziologinės chemijos (dabar biochemijos) katedroje. 1930 m. dirbo Matematikos-gamtos fakulteto Fizinės chemijos ir elektrochemijos katedroje. 1931–1933 m. prof. V. Čepinskio iniciatyva katedra komandiravo J. Matulį dvejiems metams į Leipcigo universitetą Vokietijoje, kur jis gilino fotochemijos srities žinias. Po studijų Leipcige 1934 m. apgynė disertaciją, gavo chemijos mokslų daktaro laipsnį. 1936 m. gavo docento laipsnį. Iki 1940 m. Vytauto Didžiojo universitete dėstė fizinės chemijos, elektrochemijos kursus, dirbo Fizinės chemijos ir elektrochemijos katedros vedėju. 1940 m. apsigyveno Vilniuje [2, 8]. J. Matulis buvo 1948–1970 m. „Žinijos“ draugijos pirmininkas, 1950–1959 m. Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininkas, 1952–1985 m. Lietuvos Mokslų akademijos redakcinės leidybinės tarybos pirmininkas, 1956–1985 m. Respublikinės gamtos ir visuomenės mokslų koordinavimo tarybos pirmininkas, 1963–1971 m. „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ vyriausiasis redaktorius, 1956–1971 m. leidinio „Lietuvos TSR MA darbai“ redakcinės kolegijos pirmininkas [1, 8].  Akademikas J. Matulis mirė 1993 m. birželio 25 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse [1, 8].

Svarbiausia J. Matulio mokslinių tyrimų sritis – elektrochemija. Mokslininkas ištyrė blizgodarių adsorbciją ir nemetalinių intarpų įtaką dangų savybėms, sukūrė galvaninių dangų blizgesio susidarymo teoriją, patikslino chromavimo teoriją [1].
J. Matuliui ir jo mokslinės mokyklos nariams 1975 m. už elektrocheminio blizgiojo niveliavimo procesų tyrimą, technologijų parengimą ir jų įdiegimą gamyboje, 1982 m. už platinos, paladžio ir rodžio elektrolitinio išskyrimo procesų tyrimą, technologijų parengimą ir įdiegimą gamyboje buvo paskirta Lietuvos TSR valstybinė premija [8].
Paskelbė daugau kaip 1000 straipsnių, apie 100 išradimų. Parašė knygas „Fizinės chemijos praktikos darbai“ (1935–1936), „Fizinės chemijos pagrindai“ (1945–1946, rankraštis), „Koloidų chemija“ (1947), „Lietuvos TSR Mokslų akademija XXV“ (1967), monografijos „Blizgiosios elektrolitinės dangos“ vienas iš autorių (1969, rusų k.) [8].

Pirmą kartą Vilniuje J. Matulis lankėsi 1920 m. rudenį. Tuo metu turėjo įrengti Generalinio štabo patalpose (dabar tai Vidaus reikalų ministerijos rūmai, Šventaragio g. 2) telegrafo ir telefono ryšių centrines stotis. Apie tai jis pasakoja savo atsiminimuose [2].

Juozas Matulis. – D. 1: Autobiografiniai bruožai. Prisiminimai. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Juozas Matulis. – D. 1:

Autobiografiniai bruožai.

Prisiminimai. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Kol kas nėra parašyta išsamios J. Matulio biografijos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę apie akademiko gyvenimą ir veiklą yra išleista dviejų dalių knyga „Juozas Matulis“ [23]. Pirmoji šio leidinio dalis – paties mokslininko ir jo amžininkų atsiminimai. Detaliausiai mokslininko gyvenimas ir veikla aptariami J. Matulio sovietmečiu, 1984 m., parašytuose atsiminimuose „Autobiografiniai bruožai“. Čia pasakojama ir apie darbą Vilniuje [2]. Tačiau atsiminimai rašyti laikantis to laikotarpio reikalavimų ir vertinimų, daug ką nutylint. Knygoje yra skyrius „Dešimtmečiai, skirti akademijai““, kuriame prisiminimais dalijasi mokslininkai, daug metų dirbę su J. Matuliu. Į knygą sudėti ir J. Matulio mokinių, draugų ir artimųjų prisiminimai. Antrąją leidinio dalį sudaro akademiko mokslo populiarieji straipsniai, publicistika ir interviu [3]. Apie J. Matulį rašoma Onos Voverienės knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ [8], leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011).

Steponaitienė, Audronė. Juozas Matulis: literatūros rodyklė. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Steponaitienė, Audronė. Juozas Matulis: literatūros rodyklė. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

1940 m. mokslininkas apsigyveno Vilniuje, perkėlus čia Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos mokslų fakultetą. 1940–1941 m. dirbo Vilniaus universitete Matematikos-gamtos fakulteto dekanu, 1940–1958 m. – Fizikinės chemijos katedros vedėju. 1941 m. įsteigus Vilniuje Lietuvos mokslų akademiją, J. Matulis buvo išrinktas akademiku sekretoriumi. 1946–1984 m. buvo renkamas Lietuvos mokslų akademijos prezidentu. 1956–1976 akad. J. Matulis buvo Lietuvos TSR mokslų akademijos Chemijos ir chemijos technologijos instituto direktorius [2, 8]. Kaip rašoma akademiko žmonos ir dukters atsiminimuose, iš pradžių šeima gyveno Pilies gatvėje, universiteto namuose. Vėliau Matulių namas buvo Žvėryne, Malonioje g. 11 [2].

1999 m. kovo 19 d. Vilniuje, ant Lietuvos mokslų akademijos pastato sienos (Gedimino pr. 3, Senamiesčio seniūnija), minint 100-ąsias Juozo Matulio gimimo metines, buvo atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas akademiko bareljefas ir įrašas: „Šiame pastate 1958–1992 m. dirbo įžymus mokslininkas, ilgametis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, profesorius Juozas Matulis“ [5, 7, 9].

1973 m. buvo išleistas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos leidinys „Juozas Matulis: literatūros rodyklė“. Rodyklė apima 1929–1970 m. akademiko mokslinės ir visuomeninės veiklos laikotarpį. Leidinį parengė Petronėlė Valentėlienė [6].

1999 m., minint 100-ąsias Juozo Matulio gimimo metines, Lietuvos mokslų akademijos biblioteka išleido Audronės Steponaitienės parengtą leidinį „Juozas Matulis: literatūros rodyklė“. Literatūros rodyklė apima 1929–1993 m. laikotarpį [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Jankauskienė, Raimonda, Daiva. Matulis Juozas / Raimonda Daiva Jankauskienė, Danutė Ona Kimtienė. – Portr. // Jankauskienė, Raimonda, Daiva, Kimtienė, Danutė, Ona. Lietuvos chemikai. – Vilnius, 1999. – P. 173-174.
2. Juozas Matulis. – D. 1 : Autobiografiniai bruožai. Prisiminimai.  – Vilnius, 1999. – 293, [1] p. : iliustr. – Pavardžių r-klė: p. 285–293.
3. Juozas Matulis. –  D. 2 : Mokslo populiarieji straipsniai. Publicistika. – 1999. – 359, [1] p. : iliust
4. Steponaitienė, Audronė. Juozas Matulis: literatūros rodyklė. – Vilnius, 1999. – 204 p., [1] portr. lap. – Pavardžių r-klė: p. 184–196.
5. Steponaitienė, Audronė. Juozo Matulio pėdsakai: [apie akademiko 100-ųjų gimimo metinių paminėjimą] / Audronė Steponaitienė, Povilas Saudargas. – Iliustr. // Tarp knygų. – 1999, Nr. 5, p. 39-40.
6. Valentėlienė, Petronėlė. Juozas Matulis: literatūros rodyklė. – Vilnius, 1973. – 143 p.: iliustr. – Pavardžių r-klė: p. 140-142.
7. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2018 [žiūrėta 2018-01-11]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.
8. Voverienė, Ona. Įkopęs į aukščiausias mokslo viršukalnes: apie chemiką prof. habil. dr. Juozą Matulį, akademiką, ilgametį Lietuvos MA prezidentą. – Portr. // Voverienė, Ona. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – Vilnius, 2009. – P. 344-350.
9. Zemlickas, Gediminas. Kopęs į aukščiausias pažinimo viršūnes: [apie renginius, skirtus akademiko J. Matulio 100-osioms gimimo metinėms paminėti]. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 1999, bal. 1-21, priedas „Langas“.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2011; 2018

Dalintis straipsniu: