Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 463 (Vilniaus miestas)

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Juozas Vitkus-Kazimieraitis

Gyvenimo datos:1901 12 10 - 1946 07 12
Gimimo vieta:Ketūnai (Mažeikių apskr.)
Veikla:pulkininkas leitenantas, karo inžinierius, lietuvių fronto veikėjas, partizanų vadas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Vitkus, Vytautas. Pulkininkas Kazimieraitis: Pietų Lietuvos partizanų srities vado Juozo Vitkaus gyvenimas, veikla, šeimos likimas. – Vilnius, 2001. Knygos viršelis

Vitkus, Vytautas. Pulkininkas Kazimieraitis: Pietų Lietuvos partizanų srities vado Juozo Vitkaus gyvenimas, veikla, šeimos likimas. – Vilnius, 2001. Knygos viršelis

Gimė Marijonos Plonytės ir Juozapo Vitkaus šeimoje. 1909–1913 m. mokėsi Tirkšlių pradžios mokykloje, vėliau Mažeikių prekybos mokykloje. 1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, J. Vitkaus mokslai nutrūko. 1915–1918 m., kai neveikė mokyklos, jį kvietėsi apylinkės ūkininkai, kad mokytų jų vaikus rašto. 1919 m. įstojo į ketvirtą Telšių gimnazijos klasę. Mokydamasis gimnazijoje, dalyvavo ateitininkų veikloje. 1920 m. lapkritį išvyko mokytis į Kauno karo mokyklą ir netrukus pradėjo dalyvauti kautynėse [6]. Kovojo su bermontininkais ir lenkais Širvintų-Giedraičių fronte [4]. 1921 m. gruodžio 14 d. baigęs mokyklą Kaune, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas 4-ojo pėstininkų pulko kuopos vadu [3, 6]. 1924–1926 m. mokėsi Kauno aukštųjų karo technikos kursų Statybos skyriuje, o 1929–1934 m. – Briuselio karo vadovybės inžinerijos mokykloje, gavo karo inžinieriaus diplomą. Grįžęs į Kauną, dėstė Karo mokykloje. 1927 m. vedė Genovaitę Grybauskaitę, su kuria susilaukė 7 vaikų. 1938 m. gavo pulkininko leitenanto laipsnį. Sovietams okupavus Lietuvą, su mokykla persikėlė į Vilnių. Buvo Lietuvos aktyvistų fronto Vilniaus štabo, rengusio 1941 m. Birželio sukilimą, narys. 1942 m. subūrė slaptą karinę organizaciją „Kęstutis“, buvo Lietuvių fronto (LF) viršininkas. Po karo su šeima grįžo į Kauną [6]. 1945 m., iškilus arešto pavojui, J. Vitkus pasitraukė į miškingiausią Dzūkijos pakraštį, kur įsidarbino buhalteriu. Po kurio laiko užmezgė ryšius su vietiniais Kabelių partizanais ir buvo pakviestas jiems vadovauti. [1, 6]. Tų pačių metų gegužės 7 d. įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą. Parengė pirmus direktyvinius dokumentus, kūrė organizacines struktūras. Prijungęs prie Dzūkų grupės Merkinės batalioną, suformavo Merkio rinktinę, vėliau pavadintą Kazimieraičio vardu [4]. Vyrai, kuriems jis vadovavo, anksčiau priklausė Šv. Kazimiero draugijai ir buvo vadinami kazimierokais. Dėl šios priežasties partizanų vadas pasirinko Kazimieraičio slapyvardį [1]. Jo bunkeris buvo įrengtas Dainavos girioje prie Skroblaus upelio. 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, 1945 11 30 išspausdino pirmą „Laisvės varpo“ numerį su Dzūkų grupės štabo įsakymu ir pirmuoju Lietuvos partizanų A apygardos vado įsaku. 1945 m. gruodžio 18 d. išleido įsakymą dėl savarankiško Dzūkų rinktinės įjungimo į šią apygardą [4, 7]. 1945 10 28 – 12 09 parengė „Organizacinį Lietuvos išlaisvinimo planą“, pagal kurį būtų galima parengti viso krašto mobilizaciją, tačiau planas liko neįgyvendintas [7]. 1946 m. balandžio mėnesį J. Vitkus susitiko su Tauro apygardos vadu, suformavo vieningą partizanų sritį ir buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu [4]. Tų pačių metų balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus. Žaliamiškyje, netoli Liškiavos (Lazdijų apskr.), mūšyje su NKVD padaliniais buvo mirtinai sužeistas. Palaidojimo vieta nežinoma [4, 6]. Alytaus kapinėse, memoriale prie Laisvės statulos, partizanų vadui pastatytas kenotafas [6].

J. Vitkus rašė straipsnius į „Kardo“ žurnalą, „Trimitą“, buvo „Mūsų žinyno“ redakcijos bendradarbis [3]. Partizanavimo laikais leido informacinius biuletenius „Partizanų žinios“ bei „Radijo naujienos“. Rašė daug atsišaukimų. Jo pastangomis nuo 1945 m. gruodžio mėn. pradėtas leisti apygardos laikraštis „Laisvės varpas“ [1]. Yra išlikę J. Vitkaus laiškų, rašytų šeimai [6].

Po mirties J. Vitkui-Kazimieraičiui buvo suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio vardas. 1949 m. jis buvo apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi (su kardais), 1997 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu [4, 6].

J. Vitkaus gyvenimas, įvairios veiklos, tragiška žūtis bei šeimos likimas yra aprašyti jo sūnaus Vytauto Vitkaus knygoje „Pulkininkas Kazimieraitis“ [6]. Leidinyje pateikta daug archyvinės medžiagos: įvairių dokumentų, laiškų, nuotraukų. Nurodomi atminimo įamžinimo objektai. Apie šio partizanų vado veiklą galima sužinoti N. Gaškaitės, D. Kuodytės ir kt. autorių sudarytoje knygoje „Lietuvos partizanai 1944–1953 m.“ (Kaunas, 1996), N. Gaškaitės knygoje „Pasipriešinimo istorija, 1944–1953 metai“ [4], leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953“ [5], Antano R. Čaplinsko „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [2]. Apie bendradarbiavimą su šiuo partizanu yra rašęs ir žymus pokario pasipriešinimo kovų dalyvis Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose, spausdinamuose knygose „Partizanų gretose“ (Kaunas, 1989) ir „Daugel krito sūnų…“ (Vilnius, 2007). Minint įvairias J. Vitkaus gyvenimo sukaktis, jo biografija buvo aprašyta ir periodiniuose leidiniuose.

1941 m. vasarą J. Vitkus atvyko gyventi į Vilnių. Gyveno name dabartinėje V. Kudirkos g. 4–2 [6]. Rudenį atsikėlė ir žmona su vaikais. Birželio mėnesį pradėjo dirbti Vilniaus įgulos (atstatymo tarnybos) savisaugos dalinių štabe, tačiau nacių okupacinei valdžiai nepritarus, ši veikla buvo nutraukta. Nuo rugpjūčio 7 d. buvo paskirtas dirbti Vilniaus miesto savivaldybės butų ir nekilnojamojo turto skyriaus viršininku. 1942 m. gegužės mėnesį su lietuvių katalikiškuoju jaunimu būrėsi į Lietuvių frontą, kuris užsiėmė antinacistine veikla, rengėsi ginkluotai kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės, sukūrė karinį Vilniaus skyrių „Kęstutis“ (būstinė veikė Kaune). Aktyviu Vilniaus „Kęstučio“ štabo nariu bei vadovu buvo paskirtas J. Vitkus. Tų pačių metų rudenį dėstė karo inžinerijos disciplinas Lietuvos laisvės armijos (LLA) suorganizuotoje pogrindinėje Karo mokykloje. Čia dirbo iki 1944 m. pavasario. 1944 m. vasario 16 d. karinių išsivadavimo pajėgų Vilniaus apygardos vado gen. Motiejaus Pečiulionio nurodymu Vilniaus burmistras K. Dabulevičius išleido įsakymą, kuriuo plk. ltn. J. Vitkus paskirtas vienu iš Vilniaus apygardos išsilaisvinimo karinių pajėgų vadu. 1944 m. gegužės pabaigoje J. Vitkaus šeima sugrįžo gyventi į Kauną [6].

1990 m. Vilniuje Pamėnkalnio g. 24 (Naujamiesčio seniūnija), prie buvusios „Kęstučio“ organizacijos būstinės, buvo atidengta memorialinė lenta [5, 6, 7].

1998 m. Vilniaus Lazdynų seniūnijoje viena gatvė buvo pavadinta J. Vitkaus-Kazimieraičio vardu [2, 6]. 

Žymaus Pietų Lietuvos partizanų vado, pulkininko leitenanto J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimas įamžintas jo gimtajame Ketūnų kaime (Mažeikių r.) ir kitose Lietuvos vietovėse [6]. J. Vitkaus vardu pavadinta mokykla Tirkšliuose (Mažeikių r.), gatvė Kaune, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų inžinerijos batalionas, dislokuotas Kaune.

Literatūra ir šaltiniai

1. Averkienė, Rūta. J. Vitkaus-Kazimieraičio legenda Dzūkijoje // XXI amžius. – 1996, rugpj. 21, p. 5.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vitkus-Kazimierais Juozas. – Portr., iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 466.
3. Dobkevičius, Kazimieras. Žygdarbiais, o ne žodžiais mylėjęs Lietuvą. – Iliustr. // XXI amžius. – 2002, saus. 23, p. 9.
4. Gaškaitė, Nijolė. Vitkus, Juozas // Gaškaitė Nijolė. Pasipriešinimo istorija, 1944–1953 metai. – Vilnius, 1997. – P. 179–180.
5. Vitkus, Juozas. – Portr. // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953. – Vilnius, 2008. – T. 8, p. 271–272.
6. Vitkus, Vytautas. Pulkininkas Kazimieraitis. – Vilnius, 2001. – 215, [1] p., [16] iliustr. lap.: iliustr. 215, [1] p., [16] iliustr. – Asmenvardžių r-klė: p. 208-215.
7. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2014 [žiūrėta 2014-01-16]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=2>.

Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2014

Susijusi informacija