Juzefas Klemensas Pilsudskis (Józef Klemens Piłsudski)

Garlicki, Andrzej. Józef Piłsudski, 1867–1935. – Warszawa, 1990. Knygos viršelis

Juzefas Klemensas Pilsudskis buvo kilęs iš senos Žemaitijos bajorų Gineičių giminės. Jo genealoginiame medyje susipynė trys giminės – Bilevičiai, Pilsudskiai, Butleriai. Visi keturi Lenkijos maršalo seneliai tarpusavyje buvo giminės. Jie buvo tikri žemaičiai. Tik viena močiutė Elena Michalovska turėjo ir lenkiško, ir lietuviško kraujo. Gineičių (Giniočių) ir Pilsudskių giminės šaknys aptinkamos dar XV a. Žemaitijoje. Manoma, kad Baltramiejus Gineitis-Gineitavičius, Upytės seniūnas, pirmasis XVI a. pasivadino Pilsudskiu pagal savo dvaro vardą Pilsūdai, esantį netoli Skaudvilės (Tauragės r.) [3, 5]. Juzefas Pilsudskis gimė daugiavaikėje Juzefo Vincento Pilsudskio ir Marijos Bilevičiūtės šeimoje netoli Švenčionių esančiame Zalavo dvare. Beje, Pilsudskių šeimoje gimė dar vienas žymus žmogus – Juzefo vyresnis brolis Bronislavas Pilsudskis (Bronisław Piłsudski, 1866–1918) – etnografas, antropologas, muziejininkas. Juzefas buvo pakrikštytas iki šiol išlikusioje Pavoverės bažnytėlėje. Dar vaiku būdamas su šeima persikėlė į Vilnių. 1876 m. įstojo į Vilniaus gimnaziją. Čia susiformavo jo antiimperinės, anticarinės nuostatos. 1885 m. įstojo į Charkovo universitetą, studijavo mediciną, bet buvo pašalintas. Įsivėlė į pasikėsinimą prieš Rusijos carą, todėl buvo penkeriems metams ištremtas į Sibirą. 1892 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno šeimos dvare Teneniuose, netoli Šilalės. Dalyvavo kuriant Lenkijos socialistų partiją (LSP), redagavo jos leidinį „Robotnik“. Už pogrindinę veiklą kalėjo. Aktyviai dalyvavo LSP veikloje, rašė spaudoje. LPS skilus, ėmė vadovauti dešiniajam sparnui, pradėjo kurti ginkluotus partijos būrius. 1908 m. rugsėjo 26 d. užpuolė traukinį prie Bezdonių (Vilniaus r.) ir pagrobė apie 200 000 carinių rublių, kuriuos panaudojo partijos pogrindinei veiklai. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. Organizavo legalias šaulių organizacijos karines formuotes, kurios 1914 m. tapo Lenkų karinės organizacijos būrių pagrindu. Kariavo Centrinių valstybių pusėje, buvo Lenkų legionų I brigados komendantas. Siekė atkurti Lenkijos nepriklausomybę. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbus Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, tapo Laikinosios valstybės tarybos nariu – Karo departamento direktoriumi. Priešinosi per dideliam legionų pavaldumui Austrijai ir Vokietijai. Už nepaklusnumą vokiečių įkalintas Magdeburgo pilyje. Centrinėms valstybėms pralaimėjus karą, 1918 m. lapkričio mėn. grįžo į Varšuvą, perėmė valdžią ir tapo Lenkijos vadovu – Valstybės Viršininku ir Vyriausiuoju Vadu. Jam vadovaujant Lenkija stabilizavosi, pelnė tarptautinį pripažinimą [7]. 1919–1921 m. J. Pilsudskio kariuomenė apgynė Lenkiją ir Vakarų Europą nuo bolševikų. J. Pilsudskio idealas buvo Lenkijos federacija su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Būdamas lietuvių kilmės lenkas (gente lituanus, natione polonus), laikėsi senosios Lietuvos sampratos ir nesuprato lietuvių noro sukurti savarankišką Lietuvą. Jo anachroniški planai lietuviams buvo nepriimtini. 1919 m. lenkų kariuomenė išstūmė bolševikus iš Vilniaus [14]. J. Pilsudskis kreipėsi „į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“, žadėdamas suteikti jiems galimybę spręsti savo reikalus „be jokio smurto ar spaudimo iš Lenkijos pusės“ [9]. 1919 m. bandė įvykdyti prolenkišką perversmą Kaune, bet Lietuvos vyriausybė tam užkirto kelią. 1920 m. Vilnius vėl pateko į bolševikų, paskui – į lietuvių rankas. Tada J. Pilsudskis organizavo lenkų armijos generolo Liucjano Želigovskio dalinių „maištą“. Vilnius buvo užimtas. 1922 m. Vilniaus kraštas buvo oficialiai Lenkijos aneksuotas [14]. Vilniaus inkorporavimo į Lenkiją iškilmėse J. Pilsudskis pasakė kalbą Vilniuje [10]. Į ją laišku atsakė buvęs jo draugas teisininkas, visuomenės veikėjas Mykolas Römeris. Kadaise dievintam J. Pilsudskiui jis rašė: „Tu, Pone, kuris buvai didis kurdamas nepriklausomą Lenkiją (…), lietuviškuose reikaluose esi silpnas ir visuomet nugalėtas. (…). Reikalas, kurį tveri Vilniuje, nėra nei didis, nei Tavo“ [11]. 1922 m. J. Pilsudskis pasitraukė iš valdžios, bet 1926 m. vėl ją paėmė jėga ir ligi mirties 1935 m. diktatoriškai valdė Lenkiją. Vasaras dažnai leido Druskininkuose, turėjo dvarelį Pikeliškėse (prie Vilniaus). Mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje. Po mirties J. Pilsudskio kūnas buvo palaidotas Krokuvoje, o širdis – kartu su perlaidotu jo motinos kūnu – Vilniuje, Rasų kapinėse [3, 14].

Juzefas Pilsudskis – moderniosios Lenkijos kūrėjas. Jis buvo neeilinė, ryški, įvairiai ir lietuvių, ir lenkų vertinama asmenybė, apaugusi mitais [8, 12, 20]. Lenkijoje J. Pilsudskis aukštinamas dėl indėlio atkuriant nepriklausomą Lenkiją po Pirmojo pasaulinio karo, bet Lietuvoje jo atminimas yra kontroversiškas dėl Vilniaus krašto užgrobimo jėga.
J. Pilsudskis yra parašęs daug įvairių raštų, paskelbęs karybos istorijos publikacijų, atsiminimų. Lenkų kalba išleista: „Pisma wybrane“ (Warszawa, 1932); „Pisma zbiorowe: Uzupełnienia“ (Warszawa, 1993); „Wybór pism“ (Wrocław, 2003) „Pisma – mowy – rozkazy: wydanie zbiorowe prac dotychczas drukiem ogłoszonych“ (Warszawa, 1930–1936. – 9 t.); „Myśli, mowy i rozkazy“ (Warszawa, 1989); „Moje pierwsze boje: wspomnienia, spisane w twierdzy magdeburskiej“ (Warszawa, [1925]); „O państwie i armii“ (Warszawa, 1985) ir kt.

Aldanovas, Markas. Pilsudskis – Kaunas, 1931. Knygos viršelis

Apie J. Pilsudskį rašyta dar jam gyvam esant. Labai daug parašyta lenkų, lietuvių, taip pat anglų, rusų, prancūzų ir kt. kalbomis. Dažniausiai Lenkijos rašytojai, istorikai J. Pilsudskį vertina teigiamai. Kitaip jis vertinamas Lietuvoje. Lietuvių kalba yra nemažai informacijos. Įdomi ir dabar jau reta 1931 m. Kaune išleista iš rusų kalbos išversta žymaus publicisto, istorinių apybraižų autoriaus Marko Aldanovo [tikroji pavardė – Landau] knyga „J. Pilsudskis“ [1]. Joje rašoma, kad „mes neturime pagrindo lenkų maršalą pernelyg pamėgti“, tačiau pripažįstama, kad tai ypatingas žmogus. J. Pilsudskio asmens garbinimą lenkų istoriografijoje ir publicistikoje atsvėrė kritiški rašiniai lietuvių spaudoje. Išimtį sudarė 1935 m. – J. Pilsudskio mirties proga – jo buvusio draugo teisininko, visuomenės veikėjo Mykolo Romerio išspausdintas objektyvus straipsnis „Juozas Pilsudskis“ [12]. Jame nėra nei garbinimo, nei neapykantos. Lietuvių kalba galime paskaityti lenkų istorikų Darijos ir Tomašo Nalenčių (Daria Nałęcz, Tomasz Nałęcz) knygą „Juzefas Pilsudskis: legendos ir faktai“ [8]. Tai, kaip šios knygos komentare pažymi istorikas Algis Kasperavičius, yra ne mokslinė monografija, o labiau populiari esė. Šioje knygoje supažindinama su skirtingomis, dažnai prieštaringomis nuomonėmis apie J. Pilsudskį. Čia pateikiama biografija, išryškinami tie J. Pilsudskio veiklos momentai, kuriems jis yra uždėjęs savo ypatingą ženklą, problemos, kurias jis sprendė savaip. Šios knygos autoriai rėmėsi profesoriaus Andžėjaus Garlickio (Andrzej Garlicki) ir generolo, diplomato, istoriko Vaclavo Jendžejevičiaus (Wacław Jędrzejewicz) veikalais.

Dima, Regimantas. Žavingasis šunsnukis: lietuviškoji J. Pilsudskio biografija. – Vilnius, 2022. Knygos viršelis

Dima, Regimantas. Žavingasis šunsnukis: lietuviškoji J. Pilsudskio biografija. – Vilnius, 2022. Knygos viršelis

2022 m. išleista nauja lietuviška knyga apie Juzefą Pilsudskį – rašytojo Regimanto Dimos „Žavingasis šunsnukis: lietuviškoji J. Pilsudskio biografija” [3a]. Šioje savito stiliaus knygoje atskleidžiama J. Pilsudskio žemaitiška kilmė, įvairūs istoriniai faktai. R. Dima, pasitelkęs kietą humorą, atveria skaitytojams naujus požiūrio taškus ir skatina mąstyti.

J. Pilsudskiui skirtų publikacijų vien lietuvių kalba yra keli šimtai. Apie J. Pilsudskį rašoma įvairiuose leidiniuose, pvz., Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [14], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [7] ir kt. Įdomi yra pedagogo Broniaus Lazaraičio publikacija, pateikiama „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoje „Pabradė“ [6]. Čia cituojama daug šaltinių, pateikiama iliustracijų, yra nemažas literatūros sąrašas. Apie J. Pilsudskį rašoma kunigo, istoriko Valerijano Meištovičiaus (Walerian Meysztowicz, 1893–1982) knygoje „Pašnekesiai apie laikus ir žmones“ (Vilnius, 2004). Šiuolaikiniai lietuvių istorikai (pvz., Arūnas Gumuliauskas, Algis Kasperavičius, Rimantas Miknys, Gintautas Ereminas ir kt.), žurnalistai, politikai ir kt. yra parašę įdomių straipsnių apie J. Pilsudskį. Atsiminimų yra publikavęs Vilniaus krašto istorikas ir kultūros puoselėtojas Izidorius Šimelionis (1919–2011) knygoje „Vilnija šimtmečio verpetuose” (Vilnius, 2002) ir periodikoje.

Suleja, Włodzimierz. Józef Piłsudski. – Wrocław, 1995. Knygos viršelis

Be emocijų: lenkų ir lietuvių dialogas apie Józefą Piłsudskį. – Warszawa; [Vilnius], 2021. Knygos viršelis

Be emocijų: lenkų ir lietuvių dialogas apie Józefą Piłsudskį. – Warszawa; [Vilnius], 2021. Knygos viršelis

J. Pilsudskis tebetyrinėjamas ir dabar. 2017 m. gruodį Vilniuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija, kurios medžiaga 2021 m. išleista to paties pavadinimo knyga – „Be emocijų: lenkų ir lietuvių dialogas apie Józefą Piłsudskį“ [2]. Istorikas Alvydas Nikžentaitis kaip žymiausią J. Pilsudskio tyrinėtoją išskyrė Wlodzimiežą Suleją (Włodzimierz Suleja). Žymūs šio lenkų istoriko darbai – „Józef Piłsudski“ (Wrocław, 1995), „Marszałek Piłsudski“ (Wrocław, 2001). Beje, šio autoriaus straipsnį apie Lietuvą J. Pilsudskio koncepcijoje galima paskaityti ir lietuviškai [13]. Iš gausybės darbų apie J. Pilsudskį paminėtina Andžejaus Garlickio (Andrzej Garlicki; 1935–2013) knyga „Józef Piłsudski, 1867–1935“ [16]. Tai lenkų istoriko, profesoriaus, publicisto didelės apimties, išsami, iliustruota knyga. Knygos viršelyje – dailininko Konrado Kžyžanovskio (Konrad Krzyżanowski) nutapytas J. Pilsudskio portretas. Šioje knygoje taip pat įdėta didelė Juzefo Pilsudskio bibliografija, kurią sudarė Ryšardas Švientekas (Ryszard Świętek). Lenkų rašytojas, publicistas, karininkas Mečislavas Prušinskis (Mieczysław Pruszyński) taip pat yra rašęs apie J. Pilsudskį. Jo knyga „Wojna 1920: dramat Piłsudskiego“, kaip rašo įžangoje žymus lenkų kultūrininkas Ježis Giedroicas (Jerzy Władysław Giedroyc), išsiskiria objektyvumu [19].
Menotyrininkės, meno istorikės Rasos Antanavičiūtės monografijoje „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse: 20 a. pirma pusė“ (Vilnius, 2019) yra skyriai „Juzefo Pilsudskio širdies miestas“ [Vilnius], „Juzefo Pilsudskio širdies memorialas Rasų kapinėse“ ir kt.
Atsiminimų apie J. Pilsudskį paskelbė Izidorius Šimelionis, Adam Ludwik Korwin-Sokołowski, Mieczysław Lepecki, Jadwiga Piłsudska-Jaraczewska, Aleksandra Piłsudska, Kazimiera Iłłakowiczówna ir kt.

Surwiło, Jerzy. Wileńskimi śladami Józefa Piłsudskiego. – Vilnius, [1992]. Knygos viršelis

Kadangi J. Pilsudskis yra kilęs iš Lietuvos ir gyvenęs daugelyje Vilnijos vietovių, tai yra nemažai publikacijų, kuriose aprašomi jo ryšiai su tomis vietomis. Apie 1936 m. Vilniuje lenkų kalba išleista knygelė „Józef Piłsudski a Wilno“ [18]. Ji sudaryta iš kelių straipsnių. Pateikiama namų, kuriuose gyveno J. Pilsudskis ir kitų objektų nuotraukų. Apie Vilniuje prabėgusią J. Pilsudskio jaunystę rašoma Slavomiro Kopero (Sławomir Koper) ir Tomašo Stančiko (Tomasz Stańczyk) knygoje lenkų kalba „Ostatnie lata polskiego Wilna“ (Warszawa, 2020).  Įdomi žurnalisto, publicisto Ježio Survilo (Jerzy Surwiło) knyga, išleista lenkų kalba „Zdarzenia, fakty, anegdoty: spacerkiem z Marszałkiem po Żmudzi, Wilnie i Wileńszczyznie“ [21]. Čia pateikiama biografinės medžiagos, rašoma apie vietoves, susijusias su J. Pilsudskiu – apie Zalavą, Pavoverę, Pikeliškes, Druskininkus, Bezdonis, Mickūnus ir kt., daug dėmesio skirta Vilniui. Knygoje yra įdomių iliustracijų. Vilniaus vietoms, susijusioms su J. Pilsudskiu, skirta ir kita Ježio Survilo knygelė – „Wileńskimi śladami Józefa Piłsudskiego“ [22]. Česlava Pačkovska (Czesława Paczkowska) knygelėje „Zułów – ojczyste strony Marszałka Piłsudskiego“ [17] rašo apie J. Pilsudskio šeimą ir gimtąjį Zalavą, pateikia iliustracijų. Panaši kraštotyrinė knygelė – Alvydos Antoninos Bajor (Alwida Antonina Bajor) „Piorun, jezioro czerwone: Zułów wczoraj i dziś“ [15], kurioje galima paskaityti su J. Pilsudskiu susijusių dokumentų, atsiminimų, įdėta iliustracijų.

Paczkowska, Czeslava. Zułów – ojczyste strony Marszałka Piłsudskiego. – Wilno, 2008. Knygos viršelis

J. Pilsudskis susijęs su įvairiomis Vilniaus krašto vietovėmis. Ilgiausiai iš jų gyveno Vilniuje, nuomojosi butus įvairiose vietose [22]. Jis mylėjo Vilnių, testamente prašė jo širdį palaidoti šiame mieste. Yra gražiai atsiliepęs apie Vilnių. Prakalboje, pasakytoje Vilniuje 1922 m., yra šie žodžiai: „[…] brangus, mylimas Vilnius, ligi sostinės iškeltas, galima tai atvirai pasakyti, ne lenkų rankomis, bet lietuvių tautos didžiomis pastangomis […]“ [10].
Nepaisant savo deklaracijų, kad jis lietuvis, Lietuvoje J. Pilsudskis yra viena nemėgstamiausių istorinių asmenybių. Tuo tarpu Lenkijoje jis yra neginčijamas tautos autoritetas, jo atminimas čia gausiai įamžintas. Lietuvoje J. Pilsudskio atminimas yra įamžintas tik Vilniaus apskrityje, jo gimtajame Zalave (Švenčionių r.). Čia buvusio dvaro vietoje auga didelis ąžuolas, aptvertas Lenkijos vėliavos spalvomis nudažyta tvorele. Šalia 2005 m. lapkričio mėn. Lietuvos lenkų sąjungos iniciatyva pastatytas ir atidengtas granitinis paminklinis akmuo. Jame lietuvių ir lenkų kalbomis iškalti žodžiai: „Šį amžinybę simbolizuojantį ąžuolą, kur gimė pirmasis Atgimusios Lenkijos maršalka Juzefas Pilsudskis, 1937 m. spalio 10 d. pasodino Lenkijos Respublikos prezidentas Ignacy Moscicki ir ponia Aleksandra Pilsudska“ [17].

Zalave 2017 m. balandžio mėn. atidengtas ir kitas paminklas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemaičių bajorams Giniotams Pilsudams-Pilsudskiams – Bronislavui Petrui ir Juozapui Klemensui. Jį sumanė ir pastatė skulptoriai Vytautas ir Kęstutis Musteikiai su draugais. Jame parašyta: „1887 abu dalyvavo sąmoksle prieš Rusijos carą Aleksandrą III ir ištremti į Sibirą“ ir nurodyta po kelis kiekvieno iš brolių gyvenimo pasiekimus. O apačioje po kiekvieno iš brolių citatą. Po J. Pilsudskio pavarde ir bareljefu parašyta: „Lietuvis esu ir lietuvišką tvarką jums įvesiu!“ [taip jis sušuko 1926 m. išvaikęs neveiklų Lenkijos seimą] [4].

Literatūros sąrašų yra daugelyje leidinių, skirtų J. Pilsudskiui. Lenkijoje išleistos ir kelios bibliografinės rodylės, pvz., Tomašo Lenčevskio (Lenczewski, Tomasz B.), Jano Reckos (Jan Rećko).

Literatūra ir šaltiniai

1. Aldanovas, Markas. Pilsudskis. – Kaunas, 1931. – 74 p. – Viršelio antr.: J. Pilsudskis.
2. Be emocijų: lenkų ir lietuvių dialogas apie Józefą Piłsudskį : [konferencija, skirta Józefo Piłsudskio 150-osioms gimimo metinėms] /sudarytojai: Danuta Jastrzębska-Golonka, Alvydas Nikžentaitis, Włodzimierz Suleja, Tadeusz Wolsza. – Warszawa; [Vilnius], 2021. – 343 p.
3. Čibiras, Povilas. Vietoj namų oloj erelio gūžtą pasirinkęs: Mintys J. Pilsudskio 130-ųjų gimimo metinių proga. – Iliustr. // Voruta. – 1998, saus. 10, p.12; saus. 17, p. 12; saus. 24, p. 12; saus. 31, p. 12; vas. 7, p.12.
3a. Dima, Regimantas. Žavingasis šunsnukis: lietuviškoji J. Pilsudskio biografija. – Vilnius, 2022. – 187, [1] p.
4. Gudavičiūtė, Dalia. Šalia lenkų statomų paminklų – ir lietuviški Pilsudskiai: [apie paminklą Zalave Juozapui ir Bronislovui Pilsudskiams]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2017, bal. 29, p. 4-5.
5. Gumuliauskas, Arūnas. Juozas ar Juzefas Pilsudskis: lietuvių tautinio identiteto problema tarpukariu. – Lent. – Santr. angl. – Bibliogr.: 15 pavad. // Acta humanitarica universitatis Saulensis. – T. 8 (2009), p. 386-396; Prieiga per internetą: <https://bit.ly/3XUcw5h>.
6. Lazaraitis, Bronius. Maršalas iš Zalavo (1867–1935). – Iliustr., portr. – Bibliogr.: 58 pavad. ir išnašose // Pabradė. – Vilnius, 2017. – P. 380-445.
7. Miknys, Rimantas. Pilsudski Józef (Juzefas Pilsudskis). – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. – T. 18, p. 259-260.
8. Nalenč, Darija. Juzefas Pilsudskis: legendos ir faktai / Daria Nałęcz, Tomasz Nałęcz. – Vilnius, 1991. – 253, [2] p.
9. Pilsudskis, Juzefas. Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus (1919 04 22): [J. Pilsudskio kreipimasis] // Lietuvos ir Lenkijos santykiai, 1917-1994. – Vilnius, 1998. – P. 26-27.
10. Pilsudskis, Juzefas. Prakalba Vilniuje 1922 m. balandžio 22 d. // Sietynas. – 1990, Nr. 8, p. 49-52.
11. Römeris, Mykolas. Atsakymas Juozapui Pilsudskiui // Sietynas. – 1990, Nr. 8, p. 52-56.
12. Römeris, Mykolas. Juozas Pilsudskis: [Lenkijos maršalo asmenybė ir politinė veikla] / parengė Egidijus Motieka // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. – [T.] 3 (1991), p. 441-479.
13. Suleja, Włodzimierz. Lietuva Józefo Piłsudskio politinėje mintyje. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose // Darbai ir dienos. –  [T.] 40 (2004), p. 61-70.
14. Venclova, Tomas. Piłsudski Józef. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – [Vilnius], 2017. – P. 281-282.
15. Bajor, Alwida Antonina. Piorun, jezioro czerwone: Zułów wczoraj i dziś. – Wilno, 1995. – 125, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 124-125.
16. Garlicki, Andrzej. Józef Piłsudski, 1867-1935. – [Wyd. 3 popr. i uzup.]. – Warszawa, 1990. – 783, [1] p., [48] iliustr. lap.: iliustr. – Asmenvardžių r-klė: p. 705-720. – Bibliogr.: p. 721-[784] ir išnašose.
17. Paczkowska, Czeslava. Zułów – ojczyste strony Marszałka Piłsudskiego. – Wilno, 2008. – 44, [1] p.: iliustr., portr.
18. Józef Piłsudski a Wilno. – Wyd. II powiększone treścią i ilustracjami. – Wilno, [s.a.]. – 40 p.: iliustr. – Viršelio antr.: Piłsudski a Wilno. – Su bibliogr.
19. Pruszyński, Mieczysław. Wojna 1920: dramat Piłsudskiego. – Wyd. 2 / rozszerzone z przedmovą Jerzego Giedroycia. – Warszawa, 1995. – 318, 12 p., [44] iliustr. p.: žml. – Su bibliogr. ir r-kle.
20. Suleja, Włodzimierz. Józef Piłsudski. – Wrocław, 1995. – 383, [5] p., [12] iliustr. lap.: iliustr.
21. Surwiło, Jerzy. Zdarzenia, fakty, anegdoty: spacerkiem z Marszałkiem po Żmudzi, Wilnie i Wileńszczyznie. – Wilno, 2003. – 157, [2] p., [32] iliustr. lap.: iliustr. – Pavardžių r-klė: p. 152-158.
22. Surwiło, Jerzy. Wileńskimi śladami Józefa Piłsudskiego. – Vilnius, [1992]. – 30, [1] p.: portr., iliustr.

Parengė: Zita Tiukšienė (VAVB), 2018; 2023

Dalintis straipsniu: