Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 463 (Vilniaus miestas)

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Juzefas Mackevičius (Józef Mackiewicz)

Gyvenimo datos:1902 04 01 - 1985 01 31
Gimimo vieta:Sankt Peterburgas (Rusija)
Veikla:lenkų rašytojas, publicistas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas), Paminklas (Vilniaus rajonas, Juodšilių seniūnija)

Bolecki, Włodzimierz. Ptasznik z Wilna: o Józefie Mackiewiczu. – Kraków, 2007. Knygos viršelis

J. Mackevičius buvo, kaip įrašyta metrikuose, „Vilniaus gubernijos kilmingųjų bajorų sūnus“ [2]. Jo tėvas Antonis Mackevičius, gimęs Vilniuje, buvo Sankt Peterburgo įmonės „Fochts ir kompanija“, importuojančios vyną, direktorius ir bendraturtis. Motina Marija (mergautinė pavardė Petraszkiewicz) – kilusi iš Krokuvos. Vyresnysis Juzefo brolis – žymus rašytojas, publicistas, politikas Stanislavas Cat-Mackevičius (Stanisław Mackiewicz, 1896–1966). 1907 m. Mackevičių šeima persikėlė į Vilnių, kur po trejų metų, Juzefas pradėjo mokytis N. A. Vinogradovo klasikinėje gimnazijoje. Būdamas septyniolikos, dar gimnazistas, kaip savanoris dalyvavo 1919–1921 m. lenkų-bolševikų kare. Po karo, nelaikęs brandos egzaminų, pradėjo studijuoti gamtos mokslus Varšuvos universitete, tačiau studijų nebaigė. Tęsė gamtos mokslų studijas Vilniaus Stepono Batoro universitete, kurio dėl finansinių priežasčių nebaigė, tačiau greičiausiai išlaikė visus egzaminus. Po sovietų invazijos į Lenkiją J. Mackevičius iš Vilniaus pasitraukė į Kauną, tačiau 1939 m. lapkričio mėnesį, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, grįžo.
1923–1939 m. J. Mackevičius dirbo Vilniuje leidžiamame žurnale „Słowo“ (liet. „Žodis“), kurio vyr. redaktorius buvo jo vyresnysis brolis – Stanislavas Mackevičius. 1936 m., protestuodamas prieš vyriausybės politiką, jis perėjo į stačiatikybę. 1940 m. gegužės mėnesį Lietuvos vyriausybė atėmė jam teisę skelbti savo tekstus, o kai 1940 m. birželio 15 d. Vilnius vėl pateko į sovietų rankas, gyveno Juodšiliuose (Vilniaus r.), kur dirbo medkirčiu ir vežėju.
Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje 1941 m. birželio mėnesį Vokietija pasiūlė jam redaguoti lenkišką žurnalą, bet J. Mackevičius kategoriškai atsisakė. 1941 m. vokiečių okupacinės valdžios žurnale lenkų kalba „Goniec Codzienny“ jis paskelbė keletą antikomunistinių straipsnių ir pasirašė inicialais J. M.
1943 m. gegužės mėnesį, po to kai vokiečiai atrado lenkų karininkų kapus Katynėje, Vokietijos kvietimu ir lenkų pogrindžiui leidus jis išvyko į Katynę kaip ekshumacijos stebėtojas. Jam grįžus žurnale „Goniec Codzienny“ buvo išspausdintas interviu su J. Mackevičiumi „Widziałem na własne oczy“ („Mačiau savo akimis“), kuriame pasakojama apie Lenkijos karininkų kančios vietą. 1942 m. pabaigoje už kai kurias publikacijas ir tariamą kolaboravimą su vokiečiais Lenkijos darbininkų partija (lenk. „Polska Parta Robotnicza“) skyrė jam mirties bausmę už kolaboravimą su vokiečiais, bet bausmė nebuvo įvykdyta. Vilniaus Armijos Krajovos apygardos vadovas, Vilniaus apskrities policijos vadas, pulk. Aleksandras Kžyžanovskis (Aleksander Krzyżanowski) sustabdė šio nuosprendžio vykdymą [8].
Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1944 m. J. Mackevičius su žmona išvyko į Varšuvą. Ten jis bandė leisti antisovietinį laikraštį. 1945 m. gyveno Romoje, 1946 m. persikėlė į Londoną, o 1955 m. – į Miuncheną. Čia jie gyveno iki mirties iš menkų honorarų už publikacijas. Juzefas Mackevičius mirė 1985 sausio 31 d., o jo žmona, žinoma publicistė, teatro kritikė, rašytoja, dailininkė Barbara Aldona Toporska-Mackiewicz, mažiau nei po pusmečio. Abiejų sutuoktinių palaikai yra Londone [5, 11, 13].

J. Mackevičius – lenkų konservatyvus rašytojas ir žurnalistas, pagarsėjęs savo kompromisų neturinčia pozicija kovoje su politinėmis ir literatūrinėmis grupėmis. Pirmuosius straipsnius paskelbė XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pradžioje. 1936 m. J. Mackevičius išleido apsakymų rinkinį „16. między trzecią i siódmą“, o 1938 m. – reportažų rinkinį „Bunt rojstów“ („Raistų maištas“), kuriame smerkė Lenkijos valdžios politiką mažumų atžvilgiu [8].
Jis buvo pirmasis žurnalistas, aprašęs Katynės tragediją. 1945 m. 2-ojo lenkų korpuso Studijų biuro užsakymu parengė knygą lenkų kalba „Zbrodnia katyńska w świetle dokumentów“. Knyga buvo išleista nenurodant autoriaus pavardės su generolo V. Anderso pratarme. 1949 m. Šveicarijoje J. Mackevičius išleido knygą apie Katynės žudynes „Katyń. Zbrodnia bez sądu i kary“ („Katynė – nusikaltimas be bausmės“), išverstą į vokiečių kalbą. Vėliau ji buvo išversta į anglų ir kitas kalbas. Autorius nenorėjo šios knygos leisti lenkų kalba, kad neįsitrauktų į konfliktą su generolu V. Andersu. 1951 m. J. Mackevičius buvo pakviestas JAV kongreso Specialių tyrimo komisijos būti Katynės žudynių liudytoju ir ekspertu. 1955 m. išleisti du J. Mackevičiaus romanai – „Droga do niekąd“ („Kelias į niekur“) bei „Karjerowicz“ („Karjeristas“). Po dvejų metų išleistas romanas „Kontra“ apie Dono kazokų kovas Antrajame pasauliniame kare prieš sovietus. 1962 m. išleista knyga „Sprawa pułkownika Miasojedowa“ („Pulkininko Miasojedovo byla“) bei „Zwycięstwo prowokacji“ („Provokacijos pergalė“) apie komunizmo plitimo priežastis pasaulyje [14, 16].
Į lietuvių kalbą išversta visa vadinamoji „Vilniaus trilogija“. Pirmąja jos dalimi laikoma 2015 m. Vilniuje išleista J. Mackevičiaus atsiminimų knyga „Tiesa akių nebado“ („Prawda w oczy nie kole“) [4]. Joje pasakojama 1938–1940 m. Vilniaus likimą. Romano „Kelias i niekur“ („Droga do nikąd“) Lietuvoje buvo leidžiamas 2 kartus – 2005, 2009 m. 2015 m į lietuvių kalbą išverstas pirmąkart 1969 m. Paryžiuje išleistas svarbiausias J. Mackevičiaus kūrinys – romanas „Nereikia garsiai kalbėti“ („Nie trzeba głośno mówić“), kuriame pasakojama apie Vilnijos gyvenimą vokiečių okupacijos metais [2].
2015 m. Vilniuje išleista J. Mackevičiaus atsiminimų knyga „Tiesa akių nebado“ („Prawda w oczy nie kole“) [4]. Į lietuvių kalbą yra išversta ir rašytojo esė „Paneriai-bazė“ apie Paneriuose vykdytas žydų žudynes, kurių liudininku jis buvo 1943 m. Šį tekstą J. Mackevičius vėliau įterpė į savo romaną „Nereikia garsiai kalbėti“ [1, 2, p. 257-267; 9].

Juzefo Mackevičiaus kūryba gerai vertinama pasaulyje. 1971 m. rašytojui buvo įteiktas Polonia Restituta Komandoro kryžiaus ordinas, 1973 m. – Niujorko leidyklos „Contra“ apdovanojimas už knygą „Kelias į niekur“, 1984 – žurnalo „Arka“ apdovanojimas už prozos kūrybą [16]. 1974 m. Kanzaso universitetas (JAV) siūlė J. Mackevičių kandidatu Nobelio literatūros premijai gauti.

Eberhardt, Grzegorz. Pisarz dla dorosłych: opowieść o Józefie Mackiewiczu. – Wrocław, 2008. Knygos viršelis

Lietuvių kalba apie Juzefą Mackevičių galima paskaityti Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [8], žurnalisto Rapolo Mackonio „Senoji vilniečių karta“ (Vilnius, 1999), literatūrologo Algio Kalėdos „Mitų ir poezijos žemė“ (Vilnius, 2011), leidinyje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos ir tradicijos fenomenai: tautų atminties vietos“ (Vilnius, 2013) ir kt. Straipsnių rinkinyje Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis“ (Vilnius, 2010) spausdinamas istoriko, prof. Vyganto Vareikio straipsnis apie J. Mackevičių ir jo kūrybą. Svarbiausios rašytojo gyvenimo ir kūrybos datos nurodomos visose, išverstose į lietuvių kalbą, jo knygose [2, 4]. Yra straipsnių periodikoje, internete. Vertingą, įdomų straipsnį apie J. Mackevičių yra paskelbęs rašytojo atsiminimų knygos „Tiesas akių nebado“ vertėjas Jonas Malinauskas [5].

Łukomski, Grzegorz. Józef Mackiewicz (1902–1985): intelektualista u źródeł antykomunizmu ideowego. – Warszawa 2011. Knygos viršelis

Juzefo Mackevičiaus gyvenimas ir kūryba labai išsamiai aprašyta Lenkijoje. Išleista daugiau nei trisdešimt rašytojui ir jo kūrybai skirtų knygų. Pirmąja monografija laikoma 1991 m. išleista knyga „Ptasznik z Wilna: o Józefie Mackiewiczu“, kurią parašė vienas žymiausių literatūrologų Lenkijoje, jaunosios kartos mokslininkas Vlodzimiežas Boleckis (Włodzimierz Bolecki), kartais pasirašantis slapyvardžiu Ježi Malevski [13]. Kaip pratarmėje rašo autorius, jo knyga yra vadovas po Juzefo Mackevičiaus gyvenimą ir kūrybą. Įdėta nemažai J. Mackevičiaus straipsnių ir intervių, spausdintų periodikoje. Antroji, pataisyta ir papildyta šios knygos laida išleista 2007 m. Išleista taip pat lenkų rašytojo, žurnalisto, J. Mackevičiaus biografo Gžegožo Eberhardto (Grzegorz Eberhardt) knyga Pisarz dla dorosłych: opowieść o Józefie Mackiewiczu“ [14], istoriko Gžegožo Lukomskio (Łukomski, Grzegorz) „Józef Mackiewicz (1902–1985): intelektualista u źródeł antykomunizmu ideowego“ [15] ir kt.
Rašytojo gyvenimo ir kūrybos laikotarpis Juodšiliuose aprašytas vilniečio žurnalisto Juzefo Šostakovskio (Józef Szostakowski) knygoje „Wilno i okolice. Przewodnik literacki“ [17] bei žurnalistės Alvidos Bajor (Alwida Bajor) straipsnyje, spausdintame žurnale „Magazyn wileński“. Straipsnis yra prieinamas ir per internetą [11].

Mackiewicz, Józef. Nereikia garsiai kalbėti: romanas. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Juzefo Mackevičiaus gyvenimas ir kūryba yra glaudžiai susiję su Vilniumi ir Vilniaus kraštu. 1907 m. J. Mackevičius su tėvais persikėlė iš Sankt Peterburgo į Vilnių, kadangi mažajam Juzefui netiko drėgnas ir šaltas miesto prie Nevos klimatas. 1907–1922 m. Mackevičių šeima gyveno Rasose, vadinamojoje J. Montvilos kolonijoje, name dabartinėje Vitebsko g. 1. Juzefas su broliu lankė Vilniaus gatvėje buvusią privačią N. Vinogradovo gimnaziją. Nuo 1922 m. J. Mackevičius dirbo savo vyresniojo brolio Stanislavo redaguoto Vilniaus dienraščio „Słowo“ redakcijoje, kuri buvo įsikūrusi dabartiniame Gedimino pr. 1a, vėliau – Barboros Radvilaitės ir Pilies g. kampiniame name [17].
Sovietams užėmus Vilnių, 1938–1944 m., Juzefas Mackevičius su savo šeima gyveno Juodšiliuose (Vilniaus r.), vertėsi medkirčio ir vežėjo amatu [8, 11]. Namas, kuriame gyveno ,,vilnietis, nemėgęs XX amžiaus“, išlikęs iki šiol [5].
1945 m. Romoje buvo paskelbtas J. Mackevičiaus reportažas arba esė „Paneriai-bazė“ („Ponary-baza“) apie masines žydų žudynes Panerių miške, netoli Juodšilių [3, 9]. Autorius aprašo šią turtingą istoriją turinčią vietovę ir baisius įvykius, kurių liudininku jis tapo 1943 m. spalį. Šį tekstą, pasižymintį dokumentiniu tikslumu ir didele menine įtaiga, labai aukštai vertino Česlavas Milošas [9]. Viena įspūdingiausių šio kūrinio scenų yra susijusi su Juodšilių vaizdu. J. Mackevičius rašė: „Turėjau nelaimę gyventi tik už aštuonių kilometrų nuo Panerių […] Atsimenu, kad saulė jau buvo pradėjusi leistis, o kaip tik vakarų, t. y. Panerių pusėje, mūsų sode augo plačiai išsišakojęs šermukšnis. Buvo vėlyvas ruduo. […] Ant šermukšnio nutūpė pulkas sniegenų. Iš tos pusės – nuo jų raudonų pilvelių, nuo raudonų uogų, nuo raudonos pamiškės saulės (viskas kažkaip taip simboliškai susidėliojo) – be perstojo sklido šūvių kaip ritmiškai kalamų vinių garsas“ [9, p. 26-27].
J. Mackevičiaus atsiminimų knygoje „Tiesa akių nebado“ („Prawda w oczy nie kole“) pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo išvakares, Lenkijos žlugimą, Vilniaus prijungimą prie Lietuvos [4]. Autobiografija paremtuose rašytojo romanuose „Kelias į niekur“ ir „Nereikia garsiai kalbėti“ atgyja 1939–1945 m. Vilnijos tikrovė, vaizduojami įvairių visuomenės sluoksnių vietiniai lenkai, taip pat veikia ir kitų tautybių žmonės [1]. Romane „Kelias į niekur“ pasakojama apie 1940–1941 m. sovietinę okupaciją Vilniaus krašte. Romanas „Nereikia garsiai kalbėti“ parašytas realistiniu stiliumi su publicistikos ir dokumentikos elementais, šis kūrinys drauge yra ir reikšmingas istorijos šaltinis. Jame pateikta naujų Vilnijos istorijos faktų, piešiamas dramatiškas šio krašto žmonių gyvenimas Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, kai į neišnarpliojamą raizgalynę susipynė tarpusavyje kovojančių vokiečių, lietuvių, lenkų ir sovietinių partizanų santykiai [2].

2017 m. Vilniuje, Vitebsko g. 1 (Rasų seniūnija), ant namo, kuriame 1907–1921 m. gyveno rašytojai, broliai Juzefas ir Stanislovas Mackevičiai, buvo atidengta memorialinė lenta [10]. Rašytojų atminimo įamžinimą inicijavo menotyrininkė, Lietuvos dailės akademijos dėstytoja, J. Mackiewicziaus kūrybos žinovė. dr. Giedrė Jankevičiūtė kartu su Vilniaus universiteto dėstytoju doc. dr. Eligijumi Raila, Zbigniewu Głazko bei Lenkų diskusijų klubo nariais Andžejumi Pukšto (Andrzej Pukszto), Marijušu Antonovičiumi (Mariusz Antonowicz) ir Aleksandru Radčenko [7].

Juodšiliuose (Vilniaus r.) esantis rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybos kompleksas, kurį sudaro namas (u. k. 36378) ir ūkinis pastatas (u. k. 36379), 2012 m. buvo įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą kaip vietinės reikšmės istorinis paminklas [6].
2017 m. šioje sodyboje, prie namo Baltosios Vokės g. 5, kur Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Juzefas Mackevičius, atidengtas atminimo akmuo. Šalia akmens įrengta informacinė lenta keturiomis kalbomis: lietuvių, rusų, lenkų ir anglų [10].

Juzefui Mackevičiui skirtoje interneto svetainėje pateikiama išsami jo kūrinių ir kitų publikacijų bibliografija (žr. adresu). Svetainėje yra ir kitos informacijos apie žymų publicistą ir rašytoją.

Nuo 2002 m., kai buvo minimos 100-osios rašytojo gimimo metinės, kasmet lapkričio 11 d. Varšuvoje teikiama Juzefo Mackevičiaus literatūros premija („Nagroda Literacka im. Józefa Mackiewicza“).
Lenkijoje apie J. Mackevičių yra sukurti 2 dokumentiniai filmai: „Jedynie prawda jest ciekawa“ (rež. Robert Kaczmarek, 1996) ir „Errata do biografii – Józef Mackiewicz” (rež. Grzegorz Braun) [13].

Literatūra ir šaltiniai

1. Kalėda, Algis. Literatūra politikos akivaizdoje: karo metų Vilnius ir Vilnija Józefo Mackiewicziaus romanuose: [apie romanus „Kelias į niekur“ ir „Nereikia garsiai kalbėti“]. – Bibliogr.: 14 pavad. // Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1939–1945. – Vilnius, 1999. – P. 89-102.
2. Mackiewicz, Józef. Nereikia garsiai kalbėti: romanas. – Vilnius, 2015. – 535, [1] p. Orig. antr.: Nie trzeba głośno mówić. – Bibliogr.: p. 514-517. – Asmenvardžių r-klė: p. 518-531.
3. Mackiewicz, Józef. Paneriai-bazė: [apie masines žydų ir lenkų žudynes Paneriuose Antrojo pasaulinio karo metais, Vilnius]; [su prierašu apie autorių]. – Iliustr. // Naujasis židinys-Aidai. – 2015, Nr. 7, p. 24-30.
4. Mackiewicz, Józef. Tiesa akių nebado: [atsiminimai]. – Vilnius, 2015. – 230, [1] p.: iliustr. Virš. gretut. antr.: Prawda w oczy nie kole. – Orig. antr.: Prawda w oczy nie kole. – Asmenvardžių r-klė: p. 222- 230.
5. Malinauskas, Jonas. Juozapas Mackevičius (Józef Mackiewicz) – vilnietis, nemėgęs XX amžiaus: kultūros istorija. – Iliustr., faks. // Naujasis židinys-Aidai. – 2007, Nr. 8/9, p. 368-377.
6. Rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodyba [Baltosios Vokės g. 5, Juodšilių k., Juodšilių sen., Vilniaus r. sav., u. k. 36377]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2017-07-18]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
7. Sostinėje įamžintas brolių Mackiewiczių atminimas. bernardinai.lt [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2018-02-06]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-12-19-sostineje-iamzintas-broliu-mackiewicziu-atminimas/167261>.
8. Venclova, Tomas. Mackiewicz Józef. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 272-273.
9. Vitkus, Zigmas. Panerių vaizdinio lūžiai J. Mackiewicziaus esė „Paneriai-bazė“. – Bibliogr.: 75 pavad. // Lituanistica. – T. 63, Nr. 2 (2017), p. 77-94; Prieiga per internetą: <http://www.vilnijosvartai.lt/wp-content/uploads/2018/03/Vitkus.pdf>.
10. Ždanovič, Zigmunt. Sugrąžinant pelnytą pripažinimą: [Vilniuje, Vitebsko g. 1, ant namo, kuriame gyveno rašytojai broliai S. Cat-Mackevičius ir J. Mackevičius, atidengta atminimo lenta, o Juodšiliuose – atminimo akmuo J. Mackevičiui]. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2017, gruod. 21-27, p. 5.
11. Bajor, Alwida. Czarny Bór na szkrzyżowaniu ludskich losów: Na biograficzno-geograficznym szlaku Józefa Mackiewicza // Magazyn wileński. – 2008, nr 4, p. 30-36; nr 6, p. 29-34; nr 7, p. 37-43; nr 8, p. 35-42; nr 10, p. 30-37; 2009, nr. 2, p .37-41; nr 3, p. 34-40; nr 4, p. 36-42; nr 5 , p. 34-40; nr 7, p. 30-36; nr 8, p. 27-32; nr 10, p. 34-37; nr 12, p. 31-35; Prieiga per internetą: <https://tadeuszczernik.wordpress.com/2011/04/08/czarny-bor-na-skrzyzowaniu-ludzkich-losow/>.
12. Bajor, Alwida Antonina. Domy Mackiewiczów i Fleurów [w Wilnie]. – Iliustr. – Lenk. // Magazyn Wileński. – 2003, nr 1, p. 30-32.
13. Bolecki, Włodzimierz. Ptasznik z Wilna: o Józefie Mackiewiczu: (zarys monograficzny). – Kraków, 2007. – 919 p.: portr. – išnašose. – Dalykų r-klė: p. 907-919.
14. Eberhardt, Grzegorz. Pisarz dla dorosłych: opowieść o Józefie Mackiewiczu. – Wrocław, 2008. – 773 p. – Bibliogr.: p. 759-773, ir išnašose. – R-klė: p. 740-758.
15. Łukomski, Grzegorz. Józef Mackiewicz (1902-1985): intelektualista u źródeł antykomunizmu ideowego. – Warszawa 2011. – 292 p.
16. Józef Mackiewicz: życie, twórczość, nagroda. – Warszawa, 2002. – 47,[1] p.
17. Szostakowski, Józef. Józef Mackiewicz: od Wilna do Czarnego Boru. – Iliustr. // Szostakowski, Józef. Wilno i okolice. Przewodnik literacki. – Vilnius, 2012. – P. 117-119.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2018