Kęstutis Antanėlis

Kęstutis Antanėlis. Nuotr. iš kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T. 1, p. 561.

K. Antanėlis mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija), lankė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą [3]. 1975 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas), 1991 m. – Vilniaus dailės akademiją. 1967 m. įkūrė roko ansamblį „Antanėliai“. Iki 1981 m. jam vadovavo [4, 5].

K. Antanėlio muzikinė kūryba ir atlikėjo veikla turėjo įtakos roko ir jaunimo neoficialiųjų judėjimų raidai Lietuvoje. Kompozitorius yra sukūręs apie 200 dainų ir apie 80 instrumentinių pjesių. 1971 m. gruodžio 25 d. Vilniuje jis su draugais (pirmi Europoje ir antri pasaulyje) pastatė A. Looydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ [2]. Sukūrė roko operas „Meilė ir Mirtis Veronoje“ (past. 1982 m. Vilniuje; 1988 m. anglų kalba Madisone, JAV; 1998 m. tarptautiniame muzikos festivalyje Wiesbadene, Vokietija) ir „Peras Giuntas“ (1995 m., past. 1997 m. Vilniuje; su Arūnu Navaku), oratoriją solistams, chorui ir orkestrui „Keturios lietaus šalys“ (1986 m.; su Sigitu Geda), 4 dainų ciklus (1962–1972 m.) [4, 5].

Suprojektavo pastatų, interjerų, baldų (Lietuvos Respublikos Seimo Kredencialų salei, 1995 m.), sukūrė vitražų administraciniams pastatams, skulptūrų [4, 5].

1998 m. už kūrybinę veiklą K. Antanėlis apdovanotas Tarptautinio muzikos festivalio Wiesbadene Didžiuoju prizu [4, 5].

2011 m. kompozitorius K. Antanėlis apdovanotas sidabro medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [1, 6].

Apie K. Antanėlį rašoma kompozitoriaus ir muzikanto Roko Radzevičiaus knygojeLietuvos roko pionieriai“ (Vilnius, 2012), Mindaugo Navako „Šlovė buvo ranka pasiekiama = Glory was at the fingertips“ (Vilnius, 2015), enciklopediniuose leidiniuose „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [5], „Lietuva“ [4], „Muzikos enciklopedija“ (Kaunas, 2000), periodikoje. Interviu su kompozitoriumi spausdinamas poeto, eseisto, bardo Gedimino Kajėno knygoje33 portretai: pokalbiai su menininkais“ [2]. Yra informacijos internete.

K. Antanėlis mirė 2020 m. spalio 13 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Alekna, Raimundas. Dėl apdovanojimo medaliais „Už nuopelnus kultūrai“. Potvarkis. 2011 m. balandžio 7 Nr. 22-59. Vilniaus miesto savivaldybės meras [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2020-03-19]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnius.lt/vaktai/Default.aspx?Id=3&DocId=30194252>.
2. Antanėlis, Kęstutis. „Taip mes plėtėme ribas…“ [pokalbis su kompozitoriumi Kęstučiu Antanėliu / kalbino] Gediminas Kajėnas. – Iliustr. // Kajėnas, Gediminas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius, 2019. – P. 46-59.
3. Antanėlis, Kęstutis. „Taip mes plėtėme ribas…“: [pokalbis su kompozitoriumi Kęstučiu Antanėliu / kalbino] Gediminas Kajėnas. – Iliustr., faks. // Kelionė su Bernardinai.lt. – 2016, Nr. 2, p. 80-91; Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-10-24-kestutis-antanelis-taip-mes-pleteme-ribas/150297>.
4. Karaška, Arvydas. Antanėlis Kęstutis. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2010. – T. 2, p. 77.
5. Karaška, Arvydas. Antanėlis Kęstutis. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T. 1, p. 561.
6. Miknevičius, Matas. Prie medalių menininkai neatsisakytų ir pinigų: [apie apdovanojimą medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“. Minimas ir K. Antanėlis]. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2011, bal. 16, p. 2.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2020

Dalintis straipsniu: