Kipras Petrauskas

Kiprui Petrauskui 100. – Vilnius, 1988. Knygos viršelis

Kiprui Petrauskui 100. – Vilnius, 1988. Knygos viršelis

Gimė vargonininko Jono Petrausko šeimoje. Vaikystėje gyveno Labanoro miestelyje (Švenčionių r.). Pirmasis K. Petrausko muzikos mokytojas buvo tėvas, vėliau – vyresnysis brolis, dirigentas ir kompozitorius Mikas Petrauskas. Brolis išmokė pažinti ir pamilti muziką, skambinti fortepijonu, groti smuiku, vargonais, lavino balsą. 1894–1905 m. gyveno Obeliuose (Rokiškio r.), mokėsi pradinėje mokykloje, vargonininkavo Gervėčiuose (Baltarusija), Onuškyje (Trakų r.), Dusmenyse (Trakų r.). Dalyvavo 1905 m. revoliucijos įvykiuose. Už proklamacijų platinimą buvo pusei metų pasodintas į Trakų kalėjimą. 1907–1911 m. studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje, prof. Stanislavo Gabelio dainavimo klasėje. 1907–1908 m. studijuodamas pasirodė konservatorijos studentų muzikiniuose spektakliuose ir susilaukė pirmojo viešo pripažinimo.
1911 m. pavasarį debiutavo Maskvos Didžiajame teatre, atliko Romeo vaidmenį Š. Guno operoje „Romeo ir Džuljeta“. 1911 m. pavasarį pasirašė sutartį su Rusijos imperatoriškųjų teatrų direkcija ir tapo Peterburgo Marijos teatro solistu. 19111920 m. dainavo Peterburgo Marijos teatre. 1911 m. rugsėjo 7 d. debiutavo Peterburgo Marijos teatre, atliko Hercogo vaidmenį Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“. Sukūrė keletą vaidmenų Michailovo teatre, gastroliavo Maskvoje. 1912 m. susipažino su legendiniu rusų dainininku Fiodoru Šaliapinu, kuris tapo K. Petrausko scenos partneriu, mokytoju ir bičiuliu. Į Lietuvą K. Petrauskas grįžo 1920 m. rugpjūčio mėnesį. Apsigyveno Kaune. Kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko pakviestas įsitraukė į Meno kūrėjų draugijos veiklą, kuriant Lietuvos operos teatrą Kaune. Kartu su draugijos nariais pastatė pirmąjį Lietuvoje operos teatro spektaklį – Dž. Verdžio „Traviatą“. Operos organizavimas ir visi su juo susiję darbai teko K. Petrauskui. Jis buvo ir dirigentas, ir režisierius, ir solistas. Dž. Verdžio „Traviatos“ premjera įvyko 1920 m. gruodžio 31 d. Kauno operos vaidykloje. K. Petrauskas joje dainavo Alfredo partiją. Traviatos spektaklis naujametinę naktį tapo lietuvių operos tradicija (iki 2002 m.) [1, 9]. Kaune K. Petrauskas gyveno iki 1948 m. Dainavo Valstybės teatre, gastroliavo Rusijoje, daugelyje kitų Europos šalių, Pietų Amerikoje. Dažnai dainavo drauge su F. Šaliapinu. Mirė Vilniuje 1968 m. sausio 17 d. [5]. Palaidotas Rasų kapinių vakarinėje dalyje, šalia brolio M. Petrausko. Antkapinis paminklas pastatytas 1983 m. (skulpt. Algis Zokaitis, archit. Eduardas Stasiulis). Antkapį sudaro antkapinė plokštė ir paminklas – 2 dalių juodo granito banguoto paviršiaus sienelė, imituojanti scenos uždangą. Antkapinėje plokštėje iškalti įrašai: „Kipras Petrauskas 1885–1968“ ir „Mikas Petrauskas 1873–1937“ [3, p. 411; 7].

Kipras Petrauskas operoje sukūrė apie 80 vaidmenų. Reikšmingiausi iš jų – Hercogas, Radamesas, Otelas (Dž. Verdžio „Rigoletas“, „Aida“, „Otelas“), Kavaradosis, Rudolfas (Dž. Pučinio „Toska“, „Bohema“), Lohengrinas, Tanhoizeris (R. Vagnerio „Lohengrinas“, „Tanhoizeris“), Dmitrijus (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“, TSRS valstybinė premija 1951), Lenskis, Germanas (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“), Griška (N. Rimskio-Korsakovo „Kitežas“). Lietuvių operose reikšmingiausi K. Petrausko vaidmenys – Žilvinas (Miko Petrausko „Eglė“), Liutauras, Jonušas (Jurgio Karnavičiaus „Gražina“, „Radvila Perkūnas“). Dž. Verdžio opera „Otelas“ užėmė ypatingą vietą K. Petrausko gyvenime ir kūryboje. Daugelį jubiliejinių datų jis pažymėdavo, atlikdamas scenoje Otelo partiją. Operos mėgėjų atmintyje ypač išliko tas „Otelo“ spektaklis, kuriame K. Petrauskas, švęsdamas savo 70-ąsias gimimo metines, pasirodė drauge su savo mokiniais – Lietuvos konservatorijos auklėtiniais [4]. Koncertuose dainavo daugiausia lietuvių kompozitorių ir lietuvių liaudies dainas, operų arijas.

Kavoliūnas, Vladas. Gyvenimas pašvęstas dainai. – Vilnius, 1963. Knygos viršelis

Kavoliūnas, Vladas. Gyvenimas pašvęstas dainai. – Vilnius, 1963. Knygos viršelis

Operos solistas Kipras Petrauskas, 1885-1968. – Kaunas, 2005. Knygos viršelis

Operos solistas Kipras

Petrauskas, 1885–1968. –

Kaunas, 2005. Knygos viršelis

Apie K. Petrausko gyvenimą ir kūrybą yra išleistos kelios monografijos: Balio Sruogos, Viktoro Žadeikos „Kipras Petrauskas“ [9], Vlado Kavoliūno „Gyvenimas pašvęstas dainai“ [1], „Operos solistas Kipras Petrauskas, 1885–1968“ [5]. Dainininko gimimo 100-ųjų metinių proga išleistas straipsnių rinkinys „Kiprui Petrauskui 100“ [6]. Apie K. Petrauską rašoma leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011), žurnalisto Jono Laurinavičiaus knygoje „Atminties ženklai: publikacijos iš „Gimtinės” mėnraščio, 1989–2009″ (Kaunas, 2013), aktorės Teofilijos Vaičiūnienės atsiminimų knygoje „Scena ir gyvenimas“ (Vilnius, 1975, p. 24-27), Salio Šemerio atsiminimuose „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997), taip pat režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo ir meno vadovo Stanislovo Rubinovo memuaruose „Miške ir scenoje“ (Vilnius, 2013) ir kt.

Pirmą kartą Vilniuje K. Petrauskas apsigyveno 1905 m. Dainavo chore brolio kompozitoriaus Miko Petrausko pastatytose lietuviškose operetėse „Malūnininkas ir kaminkrėtys“, „Adomas ir Ieva“. 1906 m. dainininko brolis M. Petrauskas sukūrė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“. 1906 m. spalio 6 d. „Birutės“ premjeriniame spektaklyje, vykusiame Vilniaus miesto salėje (dab. – Lietuvos nacionalinės filharmonija), K. Petrauskas atliko jaunesniojo Birutės brolio vaidmenį [1]. 1948 m. Operos ir baleto teatras buvo perkeltas iš Kauno į Vilnių. Nuo 1948 m. Vilniuje apsigyveno ir pradėjo dirbti ir K. Petrauskas. Dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 1958 m. sausio 25 d. paskutinį kartą atliko Chosė vaidmenį Ž. Bize operoje „Karmen“. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius K. Petrauskas paskyrė pedagoginei veiklai. 1949–1967 m. dėstė dainavimą Lietuvos konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). K. Petrausko mokiniai buvo žymūs dainininkai: Valentinas Adamkevičius, Vaclovas Daunoras, Jonas Girijotas, Virgilijus Noreika, Elena Saulevičiūtė ir daugelis kitų, 1950 m. K. Petrauskui buvo suteiktas profesoriaus vardas [1, 5, 10]. Išėjęs iš scenos, K. Petrauskas neišėjo iš teatro: iki paskutiniųjų gyvenimo metų kasdien lankydavosi repeticijose, spektakliuose, meno tarybos posėdžiuose. Kiekvieną vakarą, pasibaigus operos spektakliui, jis skubėdavo į užkulisius, duodavo vertingų patarimų ne tik savo mokiniams, bet ir kitiems solistams [10].

1985 m. prie namo Vilniuje, Raseinių (buv. K. Preikšo) g. 14/1 (Naujamiesčio seniūnija), kur K. Petrauskas gyveno 1959–1968 m., buvo atidengta memorialinė lenta su dainininko bareljefu [3, p. 397; 7, 8].

1974 m. gruodžio 31 dieną Vilniuje, skvere prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmų (Naujamiesčio seniūnija) K. Petrauskui pastatytas paminklas (skulpt. Gediminas Jokūbonis, archit. Aleksandras Lukšas). Paminklą sudaro bronzinė realistinė statula (3 m) su bronziniu pagrindu (0,10 m) ir stačiakampio rausvo granito postamentas (0,60 m). Figūra sukomponuota kontrapostu. Pabrėžtas artistiškumas, perteikta K. Petrauskui būdinga stovėsena (į priekį atstatyta koja, už nugaros sudėtos rankos, tiesūs pečiai). Apranga (frakas, peteliškė) primena, kad tai scenos žmogus. Figūra grakšti, proporcijos šiek tiek idealizuotos. Veide perteiktas išorinis panašumas, vidinis susikaupimas [3, p. 176-177; 7].

Prieš karą Dusmenų parapijoje (Trakų r., Onuškio seniūnija)  valdžia buvo davusi K. Petrauskui dvylika hektarų žemės. Dusmenų bažnyčioje vargoninku iki mirties 1919 m. dirbo K. Petrausko tėvas. Čia labai vaizdingoje vietoje, prie ežero iškilo dviaukštis medinis namas su mansarda. Jame gyveno dainininko brolis Antanas, o Maestro atvažiuodavo laisvadieniais ir per atostogas. Kartais sodyboje lankydavosi ir dainininko vyresnysis brolis, kompozitorius Mikas Petrauskas. Netoliese įsikūrė dar keli ūkininkai ir atsirado kaimelis, pavadintas Petrauskų vardu. Šio kaimo vardas įtrauktas ir į oficialius žinynus. Sovietmečių Petrauskų name buvo įkurta pradinė mokykla, gyveno mokytojas. Dabar Petrauskų sodyba, deja, baigia sunykti [2].

Literatūra ir šaltiniai

1. Kavoliūnas, Vladas. Gyvenimas pašvęstas dainai. – Vilnius, 1963. – 107 p., [9] iliustr. lap.
2. Laurinavičius, Jonas. Petrauskų kaimas traukiasi užmarštin // Laurinavičius, Jonas. Atminties ženklai: publikacijos iš „Gimtinės” mėnraščio, 1989-2009 (Kaunas, 2013). – P. 118-122.
3. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 176-177, 397, 411.
4. Mažeika, Vytautas. Opera: lietuvių tarybinio operos teatro raida (1940-1965). – Vilnius, 1967. – P. 107.
5. Operos solistas Kipras Petrauskas, 1885. – Kaunas, 2005. – 31, [3] p., įsk. virš.: iliustr., faks., portr. – Santr. angl. – Bibliogr.: p. 32 (5 pavad.).
6. Kiprui Petrauskui 100. – Vilnius, 1988. – 171, [1] p., [24] iliustr. lap.
7. Ramanauskienė, Stasė. Kipras Petrauskas: [biografija ir atminimo  įamžinimas Vilniuje]. – Portr., iliustr. // Ramanauskienė, Stasė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 188-190.
8. Skiriama Kipro Petrausko atminimui: [apie memorialinės lentos atidengimą Vilniuje] // Tiesa. – 1985, gruod. 21, p. 2.
9. Sruoga, Balys. Kipras Petrauskas /  Balys Sruoga, Viktoras Žadeika. – Kaunas, 1929. – 215 p.: nuotr.: iliustr.
10. Subačius, Rokas. Skambėjęs visais laikais: Kipras Petrauskas // Subačius, Rokas. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai. – 2-asis patais. leid. – Vilnius, 2007. – P. 301-318.
11. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2019 [žiūrėta 2019-02-15]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=3>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2010; 2019

Dalintis straipsniu: