Kleopas Mykolas Oginskis (Michał Kleofas Ogiński)

Oginskis, Mykolas Kleopas. Atsiminimai. T. 1. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Oginskis, Mykolas Kleopas. Atsiminimai. T. 1. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Mykolas Kleopas Oginskis – vienas iš garsios didikų Oginskių giminės atstovų. Žymūs mokytojai, kelionės, bendravimas su aukštas pareigas ėjusiais giminaičiais, Vakarų Europos ir Rusijos aukštuomene turėjo reikšmės geram M. K. Oginskio išprusimui bei ankstyvam įsitraukimui į politinę ir visuomeninę veiklą, vėliau ir į diplomatinę tarnybą. Andrius Oginskis, Mykolo Kleopo tėvas, pasirūpino muzikiniu sūnaus auklėjimu. Į rūmus jis pakvietė kompozitorių Jozefą Kozlovskį, taip pat garsų italų smuikininką G. B. Viotti, vėliau Dž. Jarnovičių, kuris buvo žymiųjų V. A. Mocarto, J. Haidno amžininkas [17]. Svarbiausiu savo gyvenimo rūpesčiu M. K. Oginskis laikė valstybinę ir visuomeninę veiklą bei politiką. Jis anksti užsirekomendavo kaip lietuvis, LDK politinių interesų gynėjas. „Atsiminimuose“ M. K. Oginskis rašo: […] buvau Seimo narys, Finansų departamento narys, Nepaprastasis pasiuntinys Olandijoje, Įgaliotasis atstovas Anglijoje, Lietuvos iždininkas, Lenkijos revoliucijos karys, lenkų patriotų atstovas Konstantinopolyje ir Paryžiuje“ [6, p. 18]. Taigi, būdamas 21 metų, jau dalyvavo valstybės reikalų svarstyme, 1786 m. tapo ATR (Abiejų Tautų Respublikos) Seimo nariu, dalyvavo 1788–1792 Ketverių metų seime. 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucijos paskelbimą sutiko skeptiškai, bet vėliau progresyvioms reformoms pritarė. Dėl Lietuvos laisvės M. K. Oginskis kovojo 1794 m. T. Kosciuškos sukilime, organizavo kavalerijos diviziją, savo lėšomis apginklavo šaulių būrį, vadovavo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių daliniams, žygiui į Livoniją ir Kuršą. Deja, jo karinė, diplomatinė ir politinė veikla sutapo su LDK nepalankiais tarptautiniais įvykiais ir didžiųjų valstybių sprendimais, po kurių LDK kaip valstybės neliko. Pralaimėjus 1794 m. sukilimui ir įvykus III ATR padalijimui, M. K. Oginskis emigravo į Italiją, kur diplomatiniais ir politiniais būdais toliau siekė atgaivinti Lietuvos valstybingumą: su Napoleono pagalba puoselėjo išsivadavimo nuo Rusijos planą, vėliau jau su Rusijos caru derino Lietuvos autonomijos galimybę Rusijos sudėtyje, tuos planus galvojo įgyvendinti naudodamasis savo postais ir caro palankumu, bet visa tai nepasisekė. Po 1802 m., kai caras Aleksandras I leido grįžti į Lietuvą ir net pasiūlė M. K. Oginskiui užsiimti švietimo reforma, grafas 1803–1806 m. padėjo Adomui Čartoriskiui formuoti Vilniaus švietimo apygardą. Už nuopelnus Vilniaus universitetui M. K. Oginskiui buvo suteiktas universiteto garbės nario vardas. Būta planų dėl Lenkijos ir Lietuvos interesų kovoti ne tik Italijoje, Prancūzijoje, bet ir per užsienio ambasadas Turkijoje, Danijoje, Švedijoje. Tam labai pravertė diplomatinės M. K. Oginskio savybės, pažintys ir patirtis. A. Zaluskis teigia, kad M. K. Oginskio diplomatiniai sugebėjimai galėjo būti labai reikšmingi, jeigu nebūtų valstybės padalijimų [17]. 1810 m. caras paskyrė M. K. Oginskį slaptuoju patarėju, netrukus jis tapo senatoriumi nuo Lietuvos. 1811 m. jis parengė LDK atkūrimo projektą ir jį įteikė carui Aleksandrui I. Po karo su Napoleonu ir 1815 m. Vienos kongreso tapo akivaizdu, kad Lietuvos valstybingumo idėja neturi realių galimybių. Už nuopelnus valstybei M. K. Oginskis buvo apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu (1788 m.) bei Baltojo erelio ordinu (1790 m.). Beje, jis neturėjo kunigaikščio titulo, nors dėjo visas pastangas jo siekdamas. Jis buvo grafas, o kunigaikščio titulą Rusijos imperija patvirtino tik jo sūnums [16].
Su pirmąja žmona Izabele Lasocka kunigaikštis susilaukė dviejų sūnų – Tado ir Pranciškaus Ksavero. 1804 m. po skyrybų su I. Lasocka jis vedė italų dainininkę Mariją Neri. Antroje santuokoje gimė sūnus Irenėjus Kleopas, vėliau išpuoselėjęs Rietavo ir Plungės dvarus bei trys dukros – Amelija, Ema ir Ida [5]. Savo autobiografijoje M. K. Oginskis mini, kad mažametės mirė Sofija ir dar viena dukrytė. Paskutinį dešimtmetį nuo 1823 m. M. K. Oginskis praleido Florencijoje, kur bendravo su mėgstamais kompozitoriais, menininkais, užbaigė „Atsiminimus“, parašė „Laiškus apie muziką“, sutvarkė archyvą. M. K. Oginskis mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje, buvo palaidotas šalia Naujosios Švč. Marijos bazilikos esančiose dominikonų vienuolyno kapinėse, bet vėliau perlaidotas žymiojoje Švento Kryžiaus bazilikoje (Basilica di Santa Croce), kur dukters Emos pastangomis jam buvo pastatytas balto marmuro paminklas (skulpt. Frančesko Poci (Francesco Pozzi). Šioje šventovėje palaidota apie 300 žymių Italijos asmenybių (Galileo Galilėjus, Makiavelis, Mikelandželas, Džoakimas Rosinis ir kt.) [9, 15].

K. Oginskis buvo įvairiapusis talentas – ypač išgarsėjo kaip kompozitorius, muzikologas, buvo taip pat rašytojas, poetas. Jis kalbėjo visomis svarbiausiomis Europos kalbomis, buvo asmeniškai pažįstamas ne tik su aukštais politikais, bet ir menininkais bei mokslininkais. M. K. Oginskis rašė eilėraščius, tekstus savo dainoms ir romansams. Iš 14 jo autorystei priskiriamų romansų tekstų 11 parašyta prancūziškai, 1 itališkai, 2 lenkiškai [17].
Daugialypis M.K. Oginskio talentas bene ryškiausiai sužibo muzikoje. M. K. Oginskis nebuvo profesionalus kompozitorius. Specialios muzikos studijos jam buvo nuobodžios, todėl liko talentingu mėgėju. Jo palikimas – 20 polonezų, 60 kūrinių fortepijonui, mazurkos, menuetai, valsai, romansai balsui ir fortepijonui, pjesės smuikui, opera. M. K. Oginskio kūriniai su pasisekimu buvo atliekami Varšuvoje, Paryžiuje, Leipcige, Milane, Peterburge Tiek Lietuvoje, tiek Italijoje M. K. Oginskį supo solidi muzikinė aplinka, padėjusi suformuoti aristokratišką skonį ir įgalinusi sukurti įspūdingus muzikos kūrinius bei muzikos kritikos veikalus. Muzikologai skeptiškai vertina tik du M. K. Oginskio kūrinius – „Maršą legionams“ ir operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“. M. K. Oginskis garsėjo mokėjimu kurti gražią melodiją. Jo įtaka F. Šopeno, F. Listo, J. Elsnerio, K. Kurpinskio, netgi P. Čaikovskio kūrybai akivaizdi ir įrodyta [18]. 1797 m. pavasarį, kai M. K. Oginskis dėjo pastangas sukurti užsienyje Lenkų legionus, parašė „Maršą legionams“. Nepavykus legionų planui, gimė dabartinis Lenkijos himnas „Dar Lenkija nežlugo“. 1802 m. iš emigracijos grįžęs į Zalesę, M. K. Oginskis čia sukūrė didelę dalį savo romansų, pjeses fortepijonui, smuikui ir kt. Kiek reguliariau grafas muzikavo Zalesėje 1818–1822 m. laikotarpiu, kai politinis jo aktyvumas dėl pokarinių realijų ir pašlijusių santykių su caru nuslopo. M. K. Oginskio plunksnai priklauso jo paties „Atsiminimai apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos“, rašyti 1826–1827 m. prancūzų kalba, kurių keturi tomai 2007–2010 m. buvo išversti į lietuvių kalbą [6]. Lietuvių kalba taip pat išleisti M. K. Oginskio „Priesakai sūnui“ ir „Laiškai apie muziką“.
2015 m. buvo minimos 250-osios M. K. Oginskio gimimo metinės, o Lietuvos Respublikos Seimas 2015-uosius metus paskelbė Mykolo Kleopo Oginskio metais. UNESCO ir valstybės narės įtraukė šį jubiliejų į pasaulio kultūrai, švietimui, istorinei atminčiai svarbių sukakčių sąrašą jau 2013 m. lapkričio mėnesį.

Zaluskis, Andžejus. Mykolas Kleopas Oginskis: gyvenimas, veikla ir kūryba. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Zaluskis, Andžejus. Mykolas Kleopas Oginskis: gyvenimas, veikla ir kūryba. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Apie M. K. Oginskį išleista nemažai knygų įvairiomis kalbomis. Pirmasis mokslinis leidinys lietuvių kalba yra istorikės Ramunės Šmigelskytės-Stukienės knyga „Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“, kur detaliai nagrinėjama politinė M. K. Oginskio veikla, tikslinama jo pozicija 1793 m. Gardino seime, aiškinamos atskirų įvykių vertinimo aplinkybės, pateikiami platesni politinių sprendimų aspektai [14]. Išleista taip pat šios autorės knyga anglų kalba „Michał Kleofas Ogiński: politician, diplomat and minister (1786–1794)“ (Vilnius, 2015). Ji yra ir mokslo straipsnių rinkinio „Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje: kultūrinės veiklos pėdsakais“ (Kn. 1-2. Vilnius, 2010–2015) [4] sudarytoja. Ypač daug publikacijų lietuvių kalba pasirodė 2015 m., kai buvo minimos 250-osios M. K. Oginskio gimimo metinės. Minėtinos tais metais išleistos monografijos lietuvių kalba – Andžejaus Zaluskio (Andrzej Załuski, g. 1929) studija „Mykolas Kleopas Oginskis: gyvenimas, veikla ir kūryba“ [17] ir Ivo Zaluskio (Iwo Załuski, g. 1939) „Oginskis“[18] bei „Oginskių genas“ [19]. Broliai Andžejus ir Ivo Zaluskiai yra M. K. Oginskio proprovaikaičiai, gimę Lenkijoje, dabar – Didžiosios Britanijos muzikai, neseniai ėmęsi tyrinėti savo tolimojo giminaičio biografiją ir muzikinį paveldą. Muzikologo A. Zaluskio knygoje, remiantis naujais, Lenkijoje bei Rusijoje rastais šaltiniais, tikslinami kai kurie M. K. Oginskio biografijos faktai, muzikinė kūrinių autorystė, pateikiamos naujos grafo diplomatinės ir politinės veiklos aplinkybės bei įžvalgos, nurodomos kai kurios istoriografinės ir chronologinės klaidos. Ivo Zaluskio knygoje „Oginskis“ yra šie skyriai: „Vaikystė“, „Lenkijos revoliucija“, „Klajojantis pianistas“, „Sugrįžimas“, „Zalesė“, „Atsisveikinimas su tėvyne“, „Florencija“ [18].
2015 m. gruodį visuomenei buvo pristatyta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos Laimos Budzinauskienės sudaryta knyga „Mykolas Kleopas Oginskis: sielos ir minčių tėvynė – Lietuva“ (Vilnius, 2015), kurioje plataus kultūrinio LDK paveldo fone nagrinėjama įvairiapusė M. K. Oginskio veikla [9].

Mukienė, Danutė. Polonezų kelias: gyvenimas, kurio nepakartosi: [informacinis-pažintinis leidinys apie kompozitorių, valstybės, politikos ir visuomenės veikėją M.K. Oginskį (1765-1833)]. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Mukienė, Danutė. Polonezų kelias: gyvenimas, kurio nepakartosi: [informacinis-pažintinis leidinys apie kompozitorių, valstybės, politikos ir visuomenės veikėją M. K. Oginskį (1765–1833)]. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

2015 m. išleistas Danutės Mukienės informacinis-pažintinis leidinys apie M. k. OginskįPolonezų kelias: gyvenimas, kurio nepakartosi“ [5]. Jame apžvelgiama žymaus valstybės, politikos ir visuomenės veikėjo kūrybinė, politinė, diplomatinė veikla, dalyvavimas 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime. Pateikiama informacijos apie M. K. Oginskio šeimą, tėvus, žmonas, vaikus. Rašoma apie šio žmogaus atminimo, muzikinio ir rašytinio palikimo puoselėjimą bei gaivinimą ir kt. Knygoje yra asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. Tais pačiais metais išėjo ir šios knygos vertimas į anglų kalbą „The path of polonaises the inimitable life of Mykolas Kleopas Oginskis“ (Vilnius, 2015).
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos valstybės istorijos archyvo, Vilniaus universiteto ir Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojai parengė jubiliejinės parodos katalogą „Ten, kur kviečia tėvynės meilė ir pareiga = Where the homeland’s love and duty call: Mykolo Kleopo Oginskio 250-osios gimimo metinės“ (Vilnius, 2015).
Išleistas baltarusių dailininko restauratoriaus, M. K. Oginskio muziejaus Zalesėje (Baltarusija) darbuotojo Sergejaus Verameičiko knygos vertimas į lietuvių kalbą „Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833)“ (Vilnius, 2008). Joje pateikiama žinių apie žymiausius Oginskių giminės atstovus, plačiai aprašomas grafo gyvenimo Zalesėje laikotarpis [15]. Šios knygos autoriaus, kuris 1989 m. iš Minsko persikėlė gyventi į Zalesę, aktyvios kultūrinės ir visuomeninės veiklos dėka atgijo Zalesės rūmai ir nuo 2014 m. čia pradėjo veikti M. K. Oginskio muziejus.
Informacijos apie M. K. Oginskį yra pianisto, kompozitoriaus, dėstytojo Ivo Zaluskio knygoje „Oginskių genas“ (Klaipėda, 2007), originalas anglų kalba – „The Oginski Gene: The History of a Musical Dynasty“. Informaciniame-pažintiniame kelių autorių leidinyje, „Polonezų kelias: Lietuva, Baltarusija, Lenkija 2005–2007 m.“, sudarytame Danutės Mukienės, pristatomi 2005–2007 m. Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejaus organizuotų tiriamųjų ekspedicijų, mokslinių konferencijų rezultatai [13]. Knygoje yra daug informacijos ir apie M. K. Oginskį.
Glausta informacija apie M. K. Oginskį pateikiama lietuviškose enciklopedijose, Antano Rimvydo. Čaplinsko knygose [1, 2], Tomo Venclovos – „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006) ir kt.
Apie M. K. Oginskio ryšius su Vilniumi rašoma kultūrininko Dariaus Pocevičiaus knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ [12], Danutės Mukienės leidinyjePolonezų kelias: gyvenimas, kurio nepakartosi“ [5] ir kt.
Apie M. K. Oginskį rašoma žinomos kraštotyrininkės Elenos Ravickienės knygoje „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (Vilnius, 1992). Prozininkas, literatūros istorikas Julius Pastarnokas vieną savo knygos „Žvaigždės ir erškėčiai“ esė paskyrė M. K. Oginskiui [11]. Autorius vaizdžiai perteikia M. K. Oginskio vidines aspiracijas ieškant politinių ir diplomatinių galimybių išlaikyti Lietuvos valstybingumą, o po ATR padalijimų – jį atkurti. Filosofas, rašytojas, publicistas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Juozaitis yra sukūręs istorinę dramą „Oginskis. Polonezas“ (Vilnius, 2019).
Lenkų kalba išleista Andžejaus Zaluskio (Andrzej Załuski) knyga „Michał Kleofas Ogiński. Życie, działalność i twórczość“ (London, 2003) ir „Dwie zagadki: epizody w życiu Michała Kleofasa Ogińskiego“ (2000), Piotr Staniak „Kleofas Michał Oginski (1765–1833)“ (1998) ir kt. Rusų kalba apie kompozitorių galima paskaityti žymaus muzikologo Igorio Belzos (Игорь Бэлза) parašytame biografiname leidinyje „Михал Клеофас Огинский“ (Москва, 1965, 1974). Išleista keletas knygų baltarusių kalba [10].
Yra daug straipsnių periodikoje. 2005 m., minint M. K. Oginskio 240-ąsias gimimo metines, Rietavo Oginskių kultūros muziejuje buvo surengta tarptautinė istorikų ir kultūrologų konferencija. Jos dalyviai nagrinėjo politinę-diplomatinę M. K. Oginskio veiklą, muzikinį bei literatūrinį palikimą, pristatė ankstesnių tiriamųjų ekspedicijų rezultatus. Beveik visas žurnalo „Žemaičių žemė“ numeris (2005, Nr. 4) skirtas Oginskių giminei ir iškiliausiam jos atstovui Mykolui Kleopui. Žurnalo viršelį puošia baltarusių skulptoriaus Valerijano Januškevičiaus sukurtas M. K. Oginskio paminklas Maladečinoje (Baltarusija).
Daug informacijos yra internete.

M. K. Oginskio gyvenimas ir veikla glaudžiai susiję ir su Vilniumi. 1794 m. T. Kosciuškos sukilimo metu Sluškų rūmuose Antakalnyje veikė sukilimo štabas, kurio nariu buvo ir M. K. Oginskis. Grafui priklausė dideli rūmai tarp Arklių ir Rūdninkų gatvių (dabar Valstybinis Jaunimo teatras). Vedybų su Marija Neri keliu grafui atiteko ir Bžostovskių rūmai (Universiteto g. 2/ Dominikonų g. 18). Jų remontu bei administravimu rūpinosi kartu su žmona Marija. Ypatingą M. K. Oginskio ryšį su Vilniumi liudija grafo bendravimas su Vilniaus universiteto profesoriais, rūpestis universiteto atidarymu po caro represijų. M. K. Oginskis dovanojo universitetui du mikroskopus, teleskopą [16], rėmė Topografų draugiją, buvo vienas jos vadovų. Vilniuje grafas energingai veikė ir 1806 m. įsteigtoje Labdaros draugijoje, jai skyrė lėšas, gautas už Vilniuje išleistas dvi savo romansų ir polonezų rinktines, kurias išpirko geradariai [12]. Labdaros draugijos, kuri veikė dabartinės Vilniaus gatvės pastate Nr. 22, mecenatų 37 portretų galerijoje buvo ir M. K. Oginskio portretas [12]. Oginskiai Vilniuje turėjo savo koplyčias. Viena jų buvo Saulės kapinėse, kita – Šv. Jonų bažnyčioje. Pastarojoje buvo palaidotas M. K. Oginskio senelis Tadas Pranciškus Oginskis bei dvi mažametės grafo dukrytės iš antros santuokos. Testamente šią koplyčią-mauzoliejų M. K. Oginskis buvo nurodęs ir savo amžinojo poilsio vieta [5].
Vilniuje M. K. Oginskis turėjo daug tarnybinių, visuomeninių bei asmeninių reikalų nuo miestiečio priesaikos pasirašymo rotušėje iki pat 1812 m., kai Napoleono armijai užėmus miestą, iš jo pasitraukė [4, 16]. Vėliau, gyvendamas Zalesės dvare, dažnai lankydavosi Vilniuje.

2016 m sausio 24 d., tarsi vainikuojant praėjusius Oginskio metus, Vilniuje, K. Sirvydo skvere (Senamiesčio seniūnija), Lenkijos ambasados iniciatyva atidengtas paminklas M. K. Oginskiui – grojantis multimedinis suoliukas [3].

Vilniuje, Antakalnyje, nuo 1968 m. yra M. K. Oginskio gatvė (anksčiau vadinta Oginskių gatve) [1].

K. Oginskio atminimas įamžintas ir kitose Lietuvos vietose, taip pat užsienyje. Rietavo rūmuose veikia Oginskių kultūros istorijos muziejus, pastatytas paminklas M. K. Oginskiui (skulpt. Regimantas Midvikis), veikia Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykla. Plungėje restauruoti Oginskių rūmai. 2015 m. Lietuvos bankas išleido proginę sidabrinę 20 EUR vertės monetą, skirtą M. K. Oginskio 250-osioms gimimo metinėms (dail. Rūta Ona Čigriejūtė ir Rytas Jonas Belevičius) ir medalį iš kolekcijos „Didingoji Lietuva“, skirtą garsiausiam Oginskiui (dail. Lina Kalinauskaitė). Kompozitoriaus gimtinėje Guzove (Lenkija) pastatytas paminklas [17]. Zalesėje (Baltarusija) veikia M. K. Oginskio muziejus [15]. Paminklas M. K. Oginskiui yra Maladečinoje (Baltarusija). 1996 m. balandžio 2 d. Florencijoje, Tornabuoni g. 10, ant namo, kuriame 1823–1833 m. gyveno grafas, atidengta atminimo lenta [10]. 2015 m. Didžiojoje Britanijoje 5000 egzempliorių tiražu buvo nukaldintas jubiliejinis medalis M. K. Oginskiui.

Danutė Mukienė ir Laima Kryževičiūtė parengė nedidelės apimties leidinių apie M. K. Oginskį bibliografiją, apimančią 1939–1998 m. laikotarpį [7]. 

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011, p. 299.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Oginskis. − Gretut. tekstas liet., angl. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. − Vilnius, 2000. – P. 66-67.
3. Grojantis Oginskio suoliukas: [apie Vilniuje, K. Sirvydo skvere Lenkijos ambasados iniciatyva atidengtą multimedinį suoliuką, skirtą M. K. Oginskiui]. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2016, saus. 28 – vas. 3, p. 3.
4. Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje: kultūrinės veiklos pėdsakais: [mokslo straipsnių rinkinys]. − Vilnius, 2010. − Kn. 1-2: iliustr., faks., nat., portr.
5. Mukienė, Danutė. Polonezų kelias: gyvenimas, kurio nepakartosi: [informacinis-pažintinis leidinys apie kompozitorių, valstybės, politikos ir visuomenės veikėją M.K. Oginskį (1765-1833)] / Danutė Ramonaitė-Mukienė. – Vilnius, 2015. – 191 p.: iliustr., faks., nat., portr.
6. Oginskis, Mykolas Kleopas. Atsiminimai apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos. − 2-asis leid. – Vilnius, 2007-2010. − T. 1-4: faks., portr.
7. Mykolas Kleopas Oginskis. Bibliografijos rodyklė: (1939–1998 m.) // Žemaičių žemė. – 2005, Nr. 4, p. 18-20.
8. Oginskis ir Vilnius. Lietuvos dailės muziejus [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2016-11-30]. Prieiga per internetą: <http://old.ldm.lt/LDM/Oginskio stendine_paroda_2015.htm>.
9. Mykolas Kleopas Oginskis: sielos ir minčių tėvynė – Lietuva. – Vilnius, 2015. – 94, [2] p.: iliustr., faks., portr.
10. Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-11-07]. Prieiga per internetą: <http://www.mko.lt/>.
11. Pastarnokas, Julius. Žvaigždės ir erškėčiai. – Vilnius, 2005, p. 15-72.
12. Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2015, p.236-243.
13. Polonezų kelias: Lietuva, Baltarusija, Lenkija 2005-2007 m.: [informacinis-pažintinis leidinys apie vietoves labiausiai susijusias su kunigaikščiais Oginskiais] / [Danutė Mukienė, Giedrė Rutkauskaitė, Vytas Rutkauskas, Milda Vyšteinaitė]. – Vilnius-Rietavas, 2007. – 143, [1] p.: iliustr.
14. Šmigelskytė-Stukienė, Ramunė. Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija. – Vilnius, 2013. – 350 p.
15. Verameičikas, Sergejus. Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833). – Vilnius, 2008 . – 140 p.: iliustr., faks., portr., žml.
16. Viliūnė, Gina. Prarastos valstybės riteris: [apie M. K. Oginskį]. – Iliustr. / Gina Viliūnė, Irma Laužikaitė // Žmonės. Legendos. – 2016, Nr. 1 (žiema), p. 53-61.
17. Zaluskis, Andžejus. Mykolas Kleopas Oginskis: gyvenimas, veikla ir kūryba. – Vilnius, 2015. – 144 p., iliustr.
18. Załuski, Iwo (Zaluskis, Ivas). Oginskis. – Vilnius, 2015. – 154 p. [4] p.: nat.
19. Załuski, Iwo (Zaluskis, Ivas). Oginskių genas. – Klaipėda, 2007. – 446 p. [1] p.: iliustr., portr., genealog. lent.

Parengė: Linas Janulevičius (VAVB), 2016

Dalintis straipsniu: