Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 565

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Konstantinas Galkauskas

Gyvenimo datos:1875 06 04 - 1963 02 20
Gimimo vieta:Vilnius
Veikla:kompozitorius, dirigentas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Konstantinas Galkauskas. Nuotr. iš kn.: Matulaitytė, Aldona. Konstantinas Galkauskas. – Vilnius, 1975.

Konstantinas Galkauskas. Nuotr. iš kn.: Matulaitytė, Aldona. Konstantinas Galkauskas. – Vilnius, 1975.

Lankė Vilniaus pirmąją berniukų gimnaziją, veikusią Vilniaus universiteto rūmuose. Mokėsi privačioje M. Treskino muzikos mokykloje Skapo gatvėje. 1908 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją (su pagyrimu). Grįžęs į Vilnių 1908–1915 m. dėstė Imperatoriškosios rusų muzikos draugijos Vilniaus skyriaus muzikos mokykloje. 1909 m. pradėjo organizuoti pirmąjį Vilniaus miesto simfoninį orkestrą. Koncertuodavo teatre, koncertų salėse, Botanikos ir Bernardinų soduose. K. Galkauskas pirmas Lietuvoje ėmė rengti koncertus su paskaitomis, paaiškinimais [4, 5]. 1914 m. bendradarbiavo Vilniaus meno draugijos leistame leidinyje „Meno diena“ [5]. Karo metais (1915–1918), pasitraukus muzikos mokyklos personalui į Maskvą, K. Galkauskas tęsė darbą muzikos mokykloje [2, 5, 6]. 1918 m., uždarius šią mokyklą, K. Galkauskas įkūrė privačią muzikos mokyklą, kuri epizodiškai veikė iki 1922 m. 1919 m. Vilniuje įkūrė valstybinį simfoninį orkestrą ir jam dirigavo.
K. Galkauskas mokytojavo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1924–1933 m. dėstė muziką ir vadovavo chorui A. S. Puškino rusų gimnazijoje, dirbo Vilniaus žydų muzikos institute. 1941–1944 m. mokytojavo Vilniaus baltarusių gimnazijoje [4, 5]. Nuo 1940 m. dėstė Vilniaus valstybinėje muzikos mokykloje, 1945–1949 m. – Vilniaus konservatorijoje, 1949–1963 m. – Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje [3, 5].
Mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. 1965 m. pastatytas antkapinis paminklas [1, 7].

K. Galkauskas kūrė simfonijas, kamerinę, instrumentinę ir vokalinę muziką. Sukūrė operą „Čigonai“, operetę „Laimingasis princas“, baletų vaikams, kantatas J. Basanavičiui, M. K. Čiurlioniui, S. Dariui ir Girėnui atminti, siuitas chorui, dainų, romansų, pjesių fortepijonui. Harmonizavo lietuvių, rusų, baltarusių, lenkų, žydų liaudies dainas [3, 7].
Yra išleistos K. Galkausko „Pjesės fortepijonui“ (Vilnius, 1965), „Kūriniai fortepijonui“ (Vilnius, 1976).
K. Galkauskas taip pat kūrė eilėraščius [5]. Tarpukario metais jų vertimai buvo spausdinami „Vilniaus aide“.

Konstantinas Galkauskas_Matulaitytės

Matulaitytė, Aldona. Konstantinas Galkauskas. – Vilnius, 1975. Knygos viršelis

Луцкевiч, Лявон, Войцiк, Галiна. Канстаньцiн Галкоўскi. − Вiльня, 2001. Knygos viršelis

Луцкевiч, Лявон, Войцiк, Галiна. Канстаньцiн Галкоўскi. − Вiльня, 2001. Knygos viršelis

Nors K. Galkauskas nemokėjo lietuviškai, bet, kaip rašo Rapolas Mackonis prisiminimų knygoje „Senoji vilniečių karta“, jį galime priskirti „prie taurios senų vilniečių kartos atstovų, daugiau ar mažiau aktyviai dalyvavusių mūsų kovose už lietuvių tautos teises“ [4].
Kaip rašė pats kompozitorius, visas jo gyvenimas (be septynerių metų (1901–1908), praleistų Peterburgo konservatorijoje) prabėgo Lietuvoje. Baigęs mokslus jis atsisakė siūlomų aukštesnių pareigų Rusijoje ir sugrįžo į savo gimtąjį miestą.

Apie kompozitoriaus asmenybę, gyvenimo kelią išleistos kelios knygos: Aldonos Matulaitytės (1901–1986) biografinė apybraiža „Konstantinas Galkauskas“ [6] ir Liavono Luckevičiaus (Лявон Луцкевiч) bei Halinos Voicik (Галiна Войцiк) knygelė baltarusių kalba „Канстаньцiн Галкоўскi“ [9]. Pastarojoje ypač akcentuojama baltarusiška K. Galkausko kilmė, jo ryšiai su baltarusių inteligentija, kompozitoriaus indėlis į baltarusių muzikos raidą. Apie muziką rašoma „Muzikos enciklopedijoje“ [3], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [2], „Русские в истории и культуре Литвы“ [8].

1918–1959 m. K. Galkauskas gyveno Vilniuje, Pylimo g. 20. Butas buvo be patogumų, šaltas, drėgnas. 1928 m. kompozitorius vargoninkavo greta esančioje Reformatų bažnyčioje. 1960 m. persikėlė į butą naujame name tuometinėje Karolio Požėlos gatvėje (dabar – A. Goštauto g.), kur gyveno iki mirties [6].

1967 m. Vilniuje, ant namo, Pylimo g. 20 (Senamiesčio seniūnija), kur 1918–1959 m. gyveno K. Galkauskas, buvo pritvirtinta memorialinė lenta [1, 2, 7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bakutytė, Vyda. Gyvenamasis namas, kuriame gyveno K. Galkauskas. – Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 298.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Galkauskas Konstantinas (1875 06 04-1963 02 20) : kompozitorius, profesorius. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 117.
3. Karaška, Arvydas. Galkauskas Konstantinas. – Portr. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2000. – T. 1, p. 430.
4. Mackonis, Rapolas. Konstantinas Galkauskas (1875–1963). − Portr. // Rapolas Mackonis. Senoji vilniečių karta. – Vilnius, 1999. − P. 80-84.
5. Markova, Vera. Muziko švietėjo Konstantino Galkausko veikla XX a. I pusės Vilniaus kultūriniame gyvenime. − Iliustr. — Bibliogr.: 19 pavad. // Lietuvos muzikologija. – T. 6 (2005), p. 92-109.
6. Matulaitytė, Aldona. Konstantinas Galkauskas. − Vilnius, 1975. − 119 p.: iliustr.
7. Ramanauskienė, Stasė. Konstantinas Galkauskas. − Portr. // Ramanauskienė, Stasė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. − Vilnius, 1984. − P. 19-20.
8. Галковский Константин Михайлович : композитор, литератор. – Iliustr. // Русские в истории и культуре Литвы. − Вильнюс, 2008. − P. 354-356.
9. Луцкевiч, Лявон. Канстаньцiн Галкоўскi / Лявон Луцкевiч, Галiна Войцiк. − Вiльня, 2001. − 17, [1] p. : iliustr.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2012; 2017

Susijusi informacija