Kristupas Čibiras

1911 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. 1914 m. buvo įšventintas kunigu. 1915 m. teologijos magistro laipsniu baigė Petrapilio katalikų dvasinę akademiją ir buvo paskirtas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. Nuo 1924 m. iki mirties buvo tuo metu vienintelės Vilniuje lietuviškos Šv. Mikalojaus parapijos klebonu. Dirbo mokytoju lietuvių gimnazijose Vilniuje ir Švenčionyse, mokytojų seminarijose [2, 9]. 1924–1926 m. K. Čibiras buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto vicepirmininkas. Dirbo Rytų Lietuvos lietuvių draugijose: „Ryto“, Labdarybės, Blaivybės jaunimo kuopose. Buvo „Ryto“ ir Labdarybės draugijų ilgametis pirmininkas [3, 4, 7]. Bendradarbiavo Vilniaus spaudoje, parašė knygas „Doros objektyvumas“ (1919), „Dogmatika“ (1922), „Liturgika“ (1922, 1936, 1947 m. Vokietijoje) [2, 7]. Žuvo 1942 m. kovo 23 d. sovietų kariuomenei bombarduojant Vilnių. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, netoli dr. Jono Basanavičiaus kapo. Antkapis pagamintas iš rusvo granito. Jį sudaro bordiūru apjuosta želdinių vieta ir ant postamento stovintis paminklas – dviejų tarpsnių obeliskas. Viršutinėje paminklo dalyje iškaltas kryžius; apatinėje – įrašas: „Kun. Kristupas / Čibiras / teologijos magistras / šv. Mikalojaus / parapijos klebonas / 1888–1942“ [5, p. 404]. Sovietmečiu norėta prie K. Čibiro kapo pastatyti paminklą – granitinę Šv. Kristupo (Kristoforo) skulptūrą, kurią 1948 m. sukūrė skulptorius Antanas Kmieliauskas. Tačiau nepavykus gauti leidimo, 1957–1959 m., tuometinio Šv. Mikalojaus parapijos Vilniuje klebono Česlovo Krivaičio lėšomis, skulptūra buvo pastatyta Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Skulptūra vaizduoja Vilniaus miesto globėją, per patvinusią upę nešantį vaikelį [7, p. 208, 265]. Paminklas skiriamas K. Čibiro atminimui ir visų, kurie gelbėjo lietuvišką Vilnių [10]. Apie kunigą K. Čibirą parašyto atskiro leidinio kol kas nėra. Apie K. Čibiro gyvenimą ir veiklą rašoma Povilo Čibiro knygoje „Prancisiaus ir Nastės Čibirų šeimos atsiminimai, poezija, vertimai“ [3], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [9], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2] ir kt. Apie kunigo gyvenimą ir veiklą Vilniuje yra rašoma Rapolo Mackonio knygoje „Dvylika Vilniaus kunigų“ [6], Viktoro Petkaus knygoje „Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia“ [7], leidiniuose „Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1900–1940“ [8], „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945“ [10]. Kunigas K. Čibiras daug metų gyveno Vilniuje. Čia baigė kunigų seminariją. Nuo 1915 m. buvo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje vikaru. Pirmojo pasaulinio karo metais globojo karo pabėgėlius ir našlaičius vaikus. 1917 m. įsteigus Vilniaus lietuvių gimnaziją ir Pedagoginius kursus, buvo pakviestas mokytojo ir kapeliono pareigoms [6]. Nuo 1924 buvo lietuviškos Šv. Mikalojaus parapijos klebonu. Kunigo K. Čibiro pastangomis ši bažnyčia tapo Vilniaus dvasinio atgimimo centru. Iš čia Dievo žodis gimtąja kalba sklido po visą Vilniją [3, 4, 7, 8]. K. Čibiras aktyviai bendradarbiavo „Aušros“ dienraštyje, spausdindamas straipsnius A. Radeikos slapyvardžiu. 1919 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apskrities lenkų komisaras „Aušrą“ uždarė už „kenksmingą pakraipą“. Nuo 1920 m. sausio 8 d. su pertraukomis iki 1921 m. liepos 6 d. K. Čibiras dirbo dienraščio „Vilniaus garsas“ („Aušros“ idėjų tęsėjo) redaktoriumi ir leidėju [10]. Lenkų valdžiai likvidavus dienraštį, 1923 m. redagavo savaitraštį „Vilniaus kelias“, bet ir jis buvo sustabdytas [7]. 1926–1927 m. buvo „Ryto“ draugijos mokytojų seminarijos vedėjas [8]. 1927 m. rudenį lenkų okupantams uždarius Vilniaus krašte lietuviškas mokyklas, K. Čibiras atkakliai kovojo dėl kiekvienos uždaromos mokyklos, kreipdavosi į tuometinį Vilniaus vaivadą Ludwiką Bociańskį, pasiekdavo net Varšuvos valdžią. Kad nesužlugtų kultūros ir švietimo darbas, vietoje uždarytų mokyklų steigė skaityklas, organizavo vaikų mokymą namuose. Dėl savo tvirtų pozicijų kunigas buvo nuolat persekiojamas lenkų saugumo, jam buvo iškelta byla, kad pasirašo lietuviška, o ne lenkiška pavarde. Buvo atimta teisė dėstyti gimnazijoje, net buvo suimtas ir tris savaites kalinamas Lukiškių kalėjime [3, 4, 10]. 1927 m., uždarius Vilniaus mokytojų seminariją, kurį laiką iš Vilniaus važinėdavo mokytojauti į Švenčionių lietuvių gimnaziją. 1928 m. Vilniaus apygardos švietimo kuratorija leido vėl grįžti į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją dėstyti humanitarinių disciplinų. Iki 1934 m. čia dėstė liturgiją, logiką, psichologiją, dogmatiką, Bažnyčios istoriją [3, 4, 7, 8]. Savo straipsnyje „Vilniaus plebiscitas“ K. Čibiras (slapyvardžiu A. Radeika) taip rašė apie Vilnių: „Čia gimė, išaugo, sutvirtėjo mūsų valstybės galybė. Vilnius mūsų didybė. Vilnius Lietuvos praeitis: išplėšti Lietuvai Vilnių – palikti ją be praeities. Vilnius mūsų saulė. Vilnius visos Lietuvos brangusis turtas. Iš čia ėjo ir ateityje turi eiti bangos, kurios gaivintų įvairiais žvilgsniais mūsų šalį. Lietuviui likti be Vilniaus, tai netekti savo širdies, savo akių, savo praeities, tai nustoti savo galybės ir didybės“ [10, p. 194-195]. 1942 m. Kristupo Čibiro atminimui Vilniuje, ant Šv. Mikalojaus bažnyčios sienos (Šv. Mikalojaus g. 4, Senamiesčio seniūnija), buvo atidengta balto marmuro memorialinė lenta (skulpt. Rapolas Jakimavičius). Lentoje iškaltas kunigo bareljefas ir įrašas: „Kunigas Krištapas Čibiras Teologijos magistras, nuo 1924 m. Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, su dideliu pasiaukojimu visą savo gyvenimą dirbo Bažnyčios ir Tautos gerovei, žuvo prie darbo stalo bombarduojant Vilnių. 1883 XII 14 d. – 1942 III 23 d.“ [7, p. 156, 202]. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ nurodoma žuvimo data 1942 03 24 [2]. 1991 m. Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, Kristupo Čibiro vardu buvo pavadinta gatvė [1]. Literatūra ir šaltiniai 1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 30, 137, 233-234, 316. 2. Čibiras Kristupas. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – T. 4. – Vilnius, 2003, p. 329. 3. Čibiras, Povilas. Prancisiaus ir Nastės Čibirų šeimos atsiminimai, poezija, vertimai. – Vilnius, 2005, p. 31-43. 4. Čibiras, Povilas. Kunigą Krištupą Čibirą prisiminus jo 105 metų sukakties proga. – Portr. // Voruta. – 1993, gruod. 9-15, p. 1, 3. 5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 404. 6. Mackonis, Rapolas. Kristupas Čibiras: (1888–1942) // Mackonis, Rapolas. Dvylika Vilniaus kunigų. – Vilnius, 1994. – P. 17-20. 7. Petkus, Viktoras. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004. – 502, [1] p.: iliustr. – Tekstas liet., lenk., lot., vok. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose. – Vardynas: p. 452-497. 8. Šimelionis, Izidorius. Kun. Kristupas Čibiras ir jo artimiausi bendražygiai // Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1900–1940. – Vilnius, 1998. – P. 188-194. 9. Venclova, Tomas. Čibiras Kristupas. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 226. 10. Žemaitytė, Aldona. Kunigas Kristupas Čibiras ir „Vilniaus garsas“. – Santr. anglų k. // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945. – Vilnius, 2006. – P. 188-199. Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2011; 2012

Kristupas Čibiras. Nuotr. iš kn.: Čibiras, Povilas. Prancisiaus ir Nastės Čibirų šeimos atsiminimai, poezija, vertimai. – Vilnius, 2005, p. 32.

1911 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. 1914 m. buvo įšventintas kunigu. 1915 m. teologijos magistro laipsniu baigė Petrapilio katalikų dvasinę akademiją ir buvo paskirtas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. Nuo 1924 m. iki mirties buvo tuo metu vienintelės Vilniuje lietuviškos Šv. Mikalojaus parapijos klebonu. Dirbo mokytoju lietuvių gimnazijose Vilniuje ir Švenčionyse, mokytojų seminarijose [2, 9]. 1924–1926 m. K. Čibiras buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto vicepirmininkas. Dirbo Rytų Lietuvos lietuvių draugijose: „Ryto“, Labdarybės, Blaivybės jaunimo kuopose. Buvo „Ryto“ ir Labdarybės draugijų ilgametis pirmininkas [3, 4, 7]. Bendradarbiavo Vilniaus spaudoje, parašė knygas „Doros objektyvumas“ (1919), „Dogmatika“ (1922), „Liturgika“ (1922, 1936, 1947 m. Vokietijoje) [2, 7]. Žuvo 1942 m. kovo 23 d. sovietų kariuomenei bombarduojant Vilnių. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, netoli dr. Jono Basanavičiaus kapo. Antkapis pagamintas iš rusvo granito. Jį sudaro bordiūru apjuosta želdinių vieta ir ant postamento stovintis paminklas – dviejų tarpsnių obeliskas. Viršutinėje paminklo dalyje iškaltas kryžius; apatinėje – įrašas: „Kun. Kristupas / Čibiras / teologijos magistras / šv. Mikalojaus / parapijos klebonas / 1888–1942“ [5, p. 404].
Sovietmečiu norėta prie K. Čibiro kapo pastatyti paminklą – granitinę Šv. Kristupo (Kristoforo) skulptūrą, kurią 1948 m. sukūrė skulptorius Antanas Kmieliauskas. Tačiau nepavykus gauti leidimo, 1957–1959 m., tuometinio Šv. Mikalojaus parapijos Vilniuje klebono Česlovo Krivaičio lėšomis, skulptūra buvo pastatyta Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Skulptūra vaizduoja Vilniaus miesto globėją, per patvinusią upę nešantį vaikelį [7, p. 208, 265]. Paminklas skiriamas K. Čibiro atminimui ir visų, kurie gelbėjo lietuvišką Vilnių [10].

Apie kunigą K. Čibirą parašyto atskiro leidinio  kol kas nėra. Apie K. Čibiro gyvenimą ir veiklą rašoma Povilo Čibiro knygoje „Prancisiaus ir Nastės Čibirų šeimos atsiminimai, poezija, vertimai“ [3], Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [9], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2] ir kt. Apie kunigo gyvenimą ir veiklą Vilniuje yra rašoma Rapolo Mackonio knygoje „Dvylika Vilniaus kunigų“ [6], Viktoro Petkaus knygoje „Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia“ [7], leidiniuose „Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1900–1940“ [8], „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945“ [10].

Kunigas K. Čibiras daug metų gyveno Vilniuje. Čia baigė kunigų seminariją. Nuo 1915 m. buvo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje vikaru. Pirmojo pasaulinio karo metais globojo karo pabėgėlius ir našlaičius vaikus. 1917 m. įsteigus Vilniaus lietuvių gimnaziją ir Pedagoginius kursus, buvo pakviestas mokytojo ir kapeliono pareigoms [6]. Nuo 1924 buvo lietuviškos Šv. Mikalojaus parapijos klebonu. Kunigo K. Čibiro pastangomis ši bažnyčia tapo Vilniaus dvasinio atgimimo centru. Iš čia Dievo žodis gimtąja kalba sklido po visą Vilniją [3, 7, 8]. K. Čibiras aktyviai bendradarbiavo „Aušros“ dienraštyje, spausdindamas straipsnius A. Radeikos slapyvardžiu. 1919 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apskrities lenkų komisaras „Aušrą“ uždarė už „kenksmingą pakraipą“. Nuo 1920 m. sausio 8 d. su pertraukomis iki 1921 m. liepos 6 d. K. Čibiras dirbo dienraščio „Vilniaus garsas“ („Aušros“ idėjų tęsėjo) redaktoriumi ir leidėju [10]. Lenkų valdžiai likvidavus dienraštį, 1923 m. redagavo savaitraštį „Vilniaus kelias“, bet ir jis buvo sustabdytas [7]. 1926–1927 m. buvo „Ryto“ draugijos mokytojų seminarijos vedėjas [8]. 1927 m. rudenį lenkų okupantams uždarius Vilniaus krašte lietuviškas mokyklas, K. Čibiras atkakliai kovojo dėl kiekvienos uždaromos mokyklos, kreipdavosi į tuometinį Vilniaus vaivadą Ludwiką Bociańskį, pasiekdavo net Varšuvos valdžią. Kad nesužlugtų kultūros ir švietimo darbas, vietoje uždarytų mokyklų steigė skaityklas, organizavo vaikų mokymą namuose. Dėl savo tvirtų pozicijų kunigas buvo nuolat persekiojamas lenkų saugumo, jam buvo iškelta byla, kad pasirašo lietuviška, o ne lenkiška pavarde. Buvo atimta teisė dėstyti gimnazijoje, net buvo suimtas ir tris savaites kalinamas Lukiškių kalėjime [3, 4, 10]. 1927 m., uždarius Vilniaus mokytojų seminariją, kurį laiką iš Vilniaus važinėdavo mokytojauti į Švenčionių lietuvių gimnaziją. 1928 m. Vilniaus apygardos švietimo kuratorija leido vėl grįžti į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją dėstyti humanitarinių disciplinų. Iki 1934 m. čia dėstė liturgiją, logiką, psichologiją, dogmatiką, Bažnyčios istoriją [3, 7, 8].

Savo straipsnyje „Vilniaus plebiscitas“ K. Čibiras (slapyvardžiu A. Radeika) taip rašė apie Vilnių: „Čia gimė, išaugo, sutvirtėjo mūsų valstybės galybė. Vilnius mūsų didybė. Vilnius Lietuvos praeitis: išplėšti Lietuvai Vilnių – palikti ją be praeities. <…> Vilnius mūsų saulė. Vilnius visos Lietuvos brangusis turtas. Iš čia ėjo ir ateityje turi eiti bangos, kurios gaivintų įvairiais žvilgsniais mūsų šalį. Lietuviui likti be Vilniaus, tai netekti savo širdies, savo akių, savo praeities, tai nustoti savo galybės ir didybės“  [10, p. 194-195].

1942 m. Kristupo Čibiro atminimui Vilniuje, ant Šv. Mikalojaus bažnyčios sienos (Šv. Mikalojaus g. 4, Senamiesčio seniūnija), buvo atidengta balto marmuro memorialinė lenta (skulpt. Rapolas Jakimavičius). Lentoje iškaltas kunigo bareljefas ir įrašas: „Kunigas Krištapas Čibiras Teologijos magistras, nuo 1924 m. Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, su dideliu pasiaukojimu visą savo gyvenimą dirbo Bažnyčios ir Tautos gerovei, žuvo prie darbo stalo bombarduojant Vilnių. 1883 XII 14 d. – 1942 III 23 d.“ [7, p. 156, 202]. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ nurodoma žuvimo data 1942 03 24 [2].

1991 m. Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, Kristupo Čibiro vardu buvo pavadinta gatvė [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 30, 137, 233-234, 316.
2. Čibiras Kristupas. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – T. 4. – Vilnius, 2003, p. 329.
3. Čibiras, Povilas. Prancisiaus ir Nastės Čibirų šeimos atsiminimai, poezija, vertimai. – Vilnius, 2005, p. 31-43.
4. Čibiras, Povilas. Kunigą Krištupą Čibirą prisiminus jo 105 metų sukakties proga. – Portr. // Voruta. – 1993, gruod. 9-15, p. 1, 3.
5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 404.
6. Mackonis, Rapolas. Kristupas Čibiras: (1888–1942) // Mackonis, Rapolas. Dvylika Vilniaus kunigų. – Vilnius, 1994. – P. 17-20.
7. Petkus, Viktoras. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004. – 502, [1] p.: iliustr. – Tekstas liet., lenk., lot., vok. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose. – Vardynas: p. 452-497.
8. Šimelionis, Izidorius. Kun. Kristupas Čibiras ir jo artimiausi bendražygiai // Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1900–1940. – Vilnius, 1998. – P. 188-194.
9. Venclova, Tomas. Čibiras Kristupas. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 226.
10. Žemaitytė, Aldona. Kunigas Kristupas Čibiras ir „Vilniaus garsas“. – Santr. anglų k. // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945. – Vilnius, 2006. – P. 188-199.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2011; 2017

Dalintis straipsniu: