Laurynas Gucevičius (Stuoka-Gucevičius)

Laurynas Gucevičius ir jo epocha. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Laurynas Gucevičius ir jo epocha. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Ilgą laiką architektas buvo vadinamas Laurynu Stuoka-Gucevičiumi, bet literatūroje paplitęs prievardis „Stuoka“ dabar laikomas istorikų klaida. Tikroji pavardė, paveldėta iš tėvo ir protėvių, yra Masiulis. Dabar naujausiuose leidiniuose vartojama pavardė Gucevičius, kuria pats architektas save vadino ir buvo kitų vadinamas [12].

Kilęs iš valstiečių. Mokėsi Kupiškio, Palėvenės mokyklose, Panevėžio pijorų mokykloje. 1773 m. atvyko į Vilnių ir įstojo į misionierių vienuolyną. 1773-1775 m. studijavo Vilniaus universitete (tuometinėje Lietuvos Vyriausioje mokykloje) matematiką ir architektūrą. 1776-1777 m. gilino žinias Romoje. Romoje išleido nedidelį leidinį apie architektūrą italų kalba. Vėliau grįžęs į Vilnių dėstė matematiką Vilniaus kunigų seminarijoje. 1778 m. su vyskupu I. J. Masalskiu keliavo po Vakarų Europos miestus. Iki 1780 m. Paryžiuje studijavo architektūrą Žako Fransua Blondelio vardo architektūros mokykloje, klausėsi paskaitų ir Prancūzijos Dailės akademijoje. 1781 m. grįžęs į Vilnių dirbo vyskupo I. J. Masalskio dvaro architektu. 1789-1794 m. Vilniaus kariuomenės inžinierių korpuso mokykloje (veikė prie Vilniaus universiteto) dėstė karo inžineriją ir topografiją, 1793-1794 m. dėstė Vilniaus universitete. 1793 m. spalio 8 d. L. Gucevičiui jam buvo įteiktas profesoriaus patentas-diplomas. Jo originalas saugomas Vilniaus dailės muziejuje. 1794-1797 m. dirbo Gervėčių administratoriumi. 1797-1798 m. dirbo Vilniaus universiteto Architektūros katedros vedėju. Greta tiesioginio darbo L. Gucevičius rasdavo laiko ir visuomeninei veiklai. 1778 m. jis buvo priimtas į Vilniaus masonų ložę „Uolusis lietuvis“. L. Gucevičius buvo aktyvus 1794 m. sukilimo organizatorius, pulkininko Jokūbo Jasinskio, vyriausiojo sukilimo vado Lietuvoje, vienas iš svarbiausių pagalbininkų, turėjo Lietuvos artilerijos pulkininko laipsnį [4, 5, 17].
L. Gucevičius po sunkios ligos mirė 1798 m. gruodžio 10 d. Vilniuje. Palaidotas kapinėse prie Šv. Stepono bažnyčios (Geležinkelio g. 39, Naujamiesčio seniūnija). 1865 m. šios kapinės buvo uždarytos. Sovietmečiu Šv. Stepono bažnyčia bei greta esančios kapinės buvo suniokotos, todėl architekto tiksli kapo vieta nėra žinoma, palaikai nėra surasti. Bažnyčios pašonėje įkastas kryžius su architekto vardu tik simbolinis [10, 16].
Ilgą laiką ant Šv. Stepono bažnyčios pietinės sienos buvo pritvirtinta marmurinė paminklinė lenta su lenkišku tekstu, išlikusi iš L. Stuokos-Gucevičiaus antkapio. Lentoje buvo matomas užrašas: „D(eo) O(ptimo) M(aximo) – G(eriausiam) D(idingiausiam) D(ievui). Čia su Dievo palaiminimu palaidotas garsusis Gucevičius, architektas, buvęs Vilniaus akademijos profesorius, miręs 1798 metais, sulaukęs 45 metų. Prašom pasimelsti už jo sielą“ (vertimas iš lenkų kalbos T. Sakalausko) [18]. Po 1945 m. lenta dingo [10]. 1995 m. Vilniaus archivyskupijos rūpesčiu prie šv. Stepono bažnyčios buvo pastatytas nedidelis medinis paminklas L. Gucevičiui. 1998 m. gruodžio 11 d., minint 200-ąsias L. Gucevičiaus mirties metines, prie Šv. Stepono bažnyčios, buvusiose kapinėse, buvo atidengta architekto Vytauto Zarankos suprojektuota granitinė memorialinė lenta su L. Gucevičiaus bronziniu biustu. Biustą iškalė skulptorius Jonas Naruševičius, pagal išlikusį skulptoriaus Jono Ostrovskio sukurtą L. Gucevičiaus biustą. Lentoje matomas užrašas: „Šiose kapinėse 1798 m. palaidotas Lietuvos profesionaliosios architektūros pradininkas Laurynas Stuoka-Gucevičius“ [11].

L. Gucevičius vadinamas lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku. Architektas siekė sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką, suteikė savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir klasicizmo kūrybinių principų skambesį. Jo pastatai pasižymi paprasta ir darnia kompozicija, ramiu didingumu, puikia aplinkinės erdvės sandara, saikingu dekoru. L. Gucevičius savo sudarytoje architektūros kurso mokymo programoje teigė: „… pastato grožis, darnumas ir didingumas glūdi ne išgalvotuose pagražinimuose bei papuošimuose, bet statinio dalių santykiavime tarpusavyje ir su visuma, o nuo to priklauso ir jo stiprumas…“ [9].

L. Gucevičiaus pastatai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūriniais akcentais.
Brandžiausias L. Gucevičiaus projektas – Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1790 m. architekto suprojektuota katedra – geriausias kūrinys, gražiausias ir tobuliausias lietuviškojo klasicizmo žiedas, nepakartojamas ir originalus pasaulinės architektūros šedevras. Už šį projektą Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Potianovskis architektą apdovanojo aukso medaliu „Merentibus“. L. Gucevičius visiškai pakeitė anksčiau buvusį barokinį katedros stilių ir suteikė savitą klasicizmo stiliaus išraišką su jam būdingu monumentalumu ir simetrija. Sėkmingai įkomponavo į klasicistinį katedros pastatą šv. Kazimiero koplyčią ir kai kurias kitas ankstesnes dalis. L. Gucevičius buvo pirmasis iš Lietuvos architektų, panaudojęs skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuošti. L. Gucevičiaus katedros statybos nebaigė. Katedros vidaus darbams baigti vyskupas I. J. Masalskis atsisakė L. Gucevičiaus paslaugų ir 1792 m. pavedė juos nežinomiems architektams. 1801 m. katedros statybą baigė architektas M. Šulcas [4, 5, 8].
L. Gucevičius rekonstravo ir Vilniaus rotušę. 1785 m. architektas parengė 3 rekonstrukcijos projektus. Vilniaus rotušė yra vienintelis L. Gucevičiaus statinys, iki šių dienų turintis gausiausią autentišką projektų medžiagą. Autoriui neteko pamatyti užbaigto šio kūrinio, nes darbams užsitęsus, rotušė buvo baigta statyti 1799 m., po architekto mirties, o interjero dekoravimo darbai dar vyko ir XIX a. pr. [4, 5].
1781 m. vyskupas I. J. Masalskis pavedė suprojektuoti L. Gucevičiui Verkių dvaro rūmų ansamblį. Architektas pakeitė centrinių rūmų projektą ir vadovavo statybai. Iš 20 Verkių ansamblį sudarančių pastatų L. Gucevičiaus autorystė įrodoma tiktai keletui. Reikšmingas L. Gucevičiaus kūrinys – didingi dviejų aukštų su jonėninių kolonų portiku ir kupolu centriniai rūmai. Išliko tik centrinių rūmų, projektuotų L. Gucevičiaus, aprašymai, paveikslai bei litografijos. Architekto suprojektuotas yra dabar administraciniu vadinamas santūrių klasicizmo formų pastatas Jeruzalės priemiestyje (Kalvarijų g. 299). Manoma, kad pirminė jo paskirtis buvo smuklė, skirta keleiviams į Vilnių ir maldininkams į Kalvarijas. Prie įvažiavimo į centinę Verkių ansamblio dvaro teritoriją stovinčios dviaukštės klasicistinio stiliaus arklidės (Žaliųjų ežerų g. 37) su 6 dorėninių kolonų portiku taip pat laikomos L. Gucevičiaus kūriniu. Nustatyta, kad šis L. Gucevičiaus suprojektuotas pastatas jau stovėjo 1792 m. Netoli įvažiavimo į parką, prie kelio, stovi paviljonas (buvęs svirnas ir ledainė) – beveik kvadratinio plano dviaukštis pastatas su kupolu. Manoma, kad pastatas išliko iš L. Gucevičiaus statybos laikų (XVIII a. pab.). Architektas senosios Lizdeikos šventyklos vietoje pastatė apvalią monopterio tipo šventyklą (XIX a. buvo pavėsinė, išliko tik pamatai) [1, 4, 5].
1792 m. architektas, vyskupo I. J. Masalskio paprašytas, rekonstravo Vyskupų rūmus (dab. Prezidento rūmai). Yra duomenų, kad pagal L. Gucevičiaus projektą pastatyti Tiškevičių rūmai Vilniuje (Trakų g. 1 / Pylimo g. 26) [1].
1790 m. L. Gucevičius sudarė pirmąjį Vilniaus miesto vakarinės dalies topografinį planą. Šis planas apima tuometinius Vilniaus priemiesčius: Trakų, Taurakalnio, Totorių, Lukiškių ir Vingio (Zakreto). Miesto teritoriją buvo numatyta plėsti Žvėryno ir Taurakalnio link. Plane jis numatė praplatinti ir ištiesinti senąjį Trakų traktą (dabartinę J. Basanavičiaus gatvę ir Savanorių prospektą), suprojektavo dabartines S. Konarskio ir M. K. Čiurlionio gatves. Šių gatvių perspektyvą buvo planuojama užbaigti naujų kareivinių pastatu ant Tauro kalno. Vingyje buvusį mišką L. Gucevičius išplanavo spinduliniais takais ir pavertė parku [4, 5].
Be patvirtinimo dokumentais L. Gucevičiui priskiriamas Leibošico namas (Vokiečių g. 16). Trijų aukštų mūro pastatą, iki šių dienų išlaikiusį klasicistinį fasadą – langų apvadus, aukštą frizą su turtingo piešinio L. Gucevičiui priskiria S. Loza, V. Drėma ir kt. [1].

Nors L. Gucevičius laikomas vienu žymiausių Vilniaus brandžiojo klasicizmo architektų, jo gyvenamasis namas Šv. Jono gatvėje, 1790 m. padovanotas vyskupo I. J. Masalsio, buvo kuklus, be jokios puošybos, tik su klasicistiniais elementais papuoštais vartais. 1944 m. liepą pastatas sudegė ir po kelių metų buvo nugriautas [15].

L. Gucevičiaus suprojektuotų pastatų yra ne tik Vilniaus mieste, bet ir kitose Vilniaus apskrities vietose.
1790 m. architektas suprojektavo Buivydžių rūmus (Vilniaus r.) ir aštuonkampio plano medinę Buivydžių bažnyčią su kupolu ir dorėninėmis kolonomis. Dėl architektūros formų, dekoro, proporcijų ir stiliaus vientisumo bei statybos laikotarpio atitikimo bažnyčia buvo priskiriama L. Gucevičiui. Architektas suprojektavo ir Maišiagalos bažnyčią (Vilniaus r.). Kai kurie tyrinėtojų nuomone L. Gucevičius suprojektavo ir Sudervės bažnyčią (Vilniaus r.). Tai įspūdingas apskritimo formos pastatas, papuoštas dorėninio orderio kolonomis. Sudervės bažnyčia buvo baigta statyti 1803 m., praėjus penkeriems metams po autoriaus mirties. Statybos darbams vadovavo architektas Laurynas Bortkevičius [4].
1794 m. L. Gucevičius  suprojektavo ir pastatė Čiobiškio dvaro kompleksą (rūmus ir pagalbinius pastatus) (Širvintų r.). Profesoriaus E. Budreikos nuomone, Cirkliškio dvaro kompleksas (Švenčionių r.) taip pat pastatytas pagal L. Gucevičiaus projektą apie 1796 m. Manoma, kad architektas kūrė projektus Lietuvos didikams – Radviloms, Sapiegoms, Pociejams, Pacams, Chreptavičiams, Chominskiams, Scipijonams, Tyzenhauzams, Nesiolovskiams, Soltanams – užsakius [1, 4, 5].

Budreika, Eduardas. Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius. – Vilnius, 1954. Knygos viršelis

Budreika, Eduardas. Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius. – Vilnius, 1954. Knygos viršelis

Vienas žymiausių Lauryno Gucevičiaus kūrybos tyrėjų yra prof. habil dr. Eduardas Budreika. Jo monografija „Architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius“ vainikavo 200 metų žymaus Lietuvos architektūros kūrėjo gimimo sukaktį [4]. 1965 m. išleistoje knygoje „Lietuvos klasicizmo kūrėjas Laurynas Stuoka-Gucevičius“ [5] prof. E. Budreika toliau tęsia architekto kūrybos studiją, o 1982 m. atskiru leidiniu „Verkių rūmai“ analizuoja šį dvaro rūmų ansamblį. 2004 m. apie architektą buvo išleistas straipsnių rinkinys „Laurynas Gucevičius ir jo epocha“. Apie L. Gucevičių rašoma leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011). Apie L. Gucevičiaus inžinerinę veiklą, profesoriavimą Vilniaus universitete rašoma etnologo, gamtos mokslų daktaro, prof. Liberto Klimkos knygoje „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ (Vilnius, 2016). Apie architekto gyvenamąjį namą Šv. Jono gatvėje, Vilniaus katedros ir rotušės statybą, palaidojimo vietą galima paskaityti ekonomisto, rašytojo, vertėjo, Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ [15].

Sukurta nemažai L. Gucevičiui skirtų grožinės literatūros kūrinių. 1968 m. Judita Vaičiūnaitė sukūrė „Triptiką“ Laurynui Stuokai-Gucevičiui [20]. Architektui skirta Justino Marcinkevičiaus poetinė drama „Katedra“ (Vilnius, 1971).
Laurynas Gucevičius „Katedroje“ apie Vilnių yra pasakęs: „Iš toli / Jis man tarytum pasaka atrodė, / Kaip Dievo žaislas tarp žalių kalvų, / Kurį dangus žmonėms padovanojo“. „Nakties metu / Šis miestas ypač vertas dievo meilės“ [13].
2003 m. rašytojas Gintaras Beresnevičius parašė esė „Laurynas“ [3]. L. Gucevičiui eilėraščius paskyrė Eduardas Mieželaitis [14], Aloyzas Sučinskas, Zita Zokaitytė, Osvaldas Balakauskas, Vladas Gurnevičius-Ramaškonis.

1979 m. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga vienam iš universiteto kiemų (Pilies g. 11) buvo suteiktas Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardas. Prie pastato sienos pritvirtinta skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurta memorialinė lenta su architekto galvos bareljefu [1].

1984 m. Vilniuje, priešais Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčią (S. Daukanto a., „Senamiesčio seniūnija“) trikampėje aikštelėje pastatytas paminklas Laurynui Gucevičiui įamžinti. Gipso skulptūrą sukūrė skulptorius Vladas Vildžiūnas, aikštelę suplanavo architektai Rimantas Dičius ir Aleksandras Lukšas. V. Vildžiūnas apie L. Gucevičiaus paminklą rašė: „Paminklas L. Stuokai-Gucevičiui … – abstrakčios konstrukcijos metamorfozė į figūrą ir portretą. Projekte L. Stuokai-Gucevičiui figūros poza griežta, santūri. Kompozicija daugiau koncentriška, padiktuota būsimos paminklo vietos“. Paminklo kūrimą sunkino portretinės medžiagos nebuvimas. Buvo remtasi V. Budreikos atrastu mažu gipsiniu L. Gucevičiaus biustu ir asmeniška, daugiaplane kūrėjo vizija [1, 19, 21].

L. Gucevičiaus vardu pavadinta ir gatvelė, einanti nuo Arkikatedros pro Bonifratrų ansamblį („Senamiesčio seniūnija“). Deja, visi gatvės pavadininmo užrašai tebesaugo prielipą „Stuoka“ [7].
1996 m. Širvintose Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardu pavadinta gimnazija.

Apie architektą Vilniaus buvęs miesto meras Artūras Zuokas yra pasakęs: „Laurynas Gucevičius neabejotinai yra vienas žymiausių Lietuvos architektų. Vilniečiai gali didžiuotis, svečiai – pavydėti ir žavėtis jo sukurtais svarbiausiais mūsų sostinės architektūros paminklais – Vilniaus rotuše, Verkių ansambliu ir, žinoma, Katedra. Vilniaus katedra – tai ne tik išraiškingiausias klasicizmo pastatas Lietuvoje. Pasak poetų, tai gėrio, grožio ir teisingumo visuma, tai dieviška kibirkštis ir mūsų tautos meninė saviraiška. Už Katedros projektą karalius Stanislovas Augustas apdovanojo Lauryną Gucevičių aukso medaliu, dėkingas Vilnius žymųjį architektą – amžina pagarba“ [22].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baužienė, Morta. Lauryno Gucevičiaus kūrybos palytėtais takais: Laurynui Gucevičiui – 250 m. – Iliustr. – Bibliogr.: 5 pavad. // Statyba ir architektūra. – 2003, Nr. 9/10, p. 8-12.
2. Baužienė, Morta. Verkių dvaras. – Iliustr. // Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2007. – P. 138-147.
3. Beresnevičius, Gintaras. Laurynas [esė: skirta architektui L. Gucevičiui] // Literatūra ir menas. – 2003, gruod. 19, p. 2.
4. Budreika, Eduardas. Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius. – Vilnius, 1954. – 167 p.: liustr.
5. Budreika, Eduardas. Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka-Gucevičius, 1753-1798. – Kaunas, 1965. – 25, [1] p., [32] iliustr. lap. : iliustr. – Bibliogr.: p. 24-[26] (19 pavad.).
6. Butvilaitė, Rasa. Laurynas Gucevičius ir Vilniaus katedra: vaizdinio raida. – Iliustr. // Laurynas Gucevičius ir jo epocha. – Vilnius, 2004. – P. 111-124.
7. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 173.
8. Drėma, Vladas. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1801 metais. – Iliustr. // Drėma, Vladas. Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1801 metais. – Vilnius, 1991. – P. 189-289.
9. Gaižutis, Algirdas. Europinio paveldo kūrėjas: Laurynui Gucevičiui – 250 m. – Iliustr. – Bibliogr.: 6 pavad. // Statyba ir architektūra. – 2003, Nr. 9/10, p. 2-5.
10. Girininkienė, Vida. Kur yra Lauryno Gucevičiaus kapas? – Iliustr. // Laurynas Gucevičius ir jo epocha. – Vilnius, 2004. – P. 91-95.
11. Kniežaitė, Milda. Architektūros klasikas : minimos garsaus architekto L. Stuokos-Gucevičiaus metinės. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1998, gruod. 11, p. 4.
12. Lebionka, Juozas. Laurynas Gucevičius (Masiulis) Širvintų Lauruose. – Portr. – Bibliogr. išnašose // Širvintos. – Vilnius, 2000. – P. 639-642.
13. Marcinkevičius, Justinas. Katedra. – Iliustr. // Marcinkevičius, Justinas. Trilogija ir epilogas: Mindaugas. Mažvydas. Katedra. Daukantas. – Vilnius, 2005. – P. 256-25, 304.
14. Mieželaitis, Eduardas. Pasakiška gulbė: [eilėraštis apie L. Gucevičiaus architektūrinį kūrinį – Vilniaus katedrą] // Mieželaitis, Eduardas. Saulė gintare. – Vilnius, 1961. – P. 90-96.
15. Pocevičius, Darius. Kurpius – be batų, architektas – be namų. – Portr., iliustr. // Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2016. – P. 208-219.
16. Purytė, Sigita. Žymiojo architekto palaikai – po ratais. – Iliustr. // Respublika. – 2006, spal. 26, p. 23.
17. Rupeikienė, Marija. Gucevičius Laurynas, Stuoka-Gucevičius: [biografija]. – Bibliogr.: 2 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Kaunas, 2005. – T. 7, p. 251.
18. Sakalauskas, Tomas. „Atsigręžiu į didį Vilniaus kūrėją – architektą Lauryną Gucevičių.“ – Iliustr. – Bibliogr.: 5 pavad. // Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis. – Vilnius, 2006. – P.108-115.
19. Stuoka: [apie paminklą L. Stuokai-Gucevičiui Vilniuje]. – Iliustr. // Vladas Vildžiūnas. – Vilnius, 2001. – P. [98-100].
20. Vaičiūnaitė, Judita. Triptikas: Laurynui Stuokai-Gucevičiui: [eilėraščiai] // Vaičiūnaitė, Judita. Raštai. – Vilnius, 2005.  – T. 1, p. 130-131.
21. Vildžiūnas, Vladas. Sparnuotų skulptūrų keliais: Vladas Vildžiūnas apie savo kūrybą / užrašė] Liudvika Žeruolytė. – Iliustr. // Kultūros barai. – 1982, Nr. 12, p. 42-45.
22. Zuokas, Artūras. „Laurynas Gucevičius neabejotinai yra vienas žymiausių […]“. – Iliustr. // Statyba ir architektūra.  – 2003, Nr. 9/10, p. 5.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2010; 2017

Dalintis straipsniu: