Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 562

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Levas Karsavinas

Gyvenimo datos:1882 12 14 - 1952 07 20
Gimimo vieta:Sankt Peterburgas (Rusija)
Veikla:Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Levas Karsavinas. Nuotr. iš kn.: Lasinskas, Povilas. Levo Karsavino fenomenas. – Vilnius, 2009.

Levas Karsavinas. Nuotr. iš kn.: Lasinskas, Povilas. Levo Karsavino fenomenas. – Vilnius, 2009.

1892–1901 m. mokėsi Peterburgo (Rusija) Penktojoje gimnazijoje. 1901–1906 m. Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultete studijavo viduramžių istoriją. Baigęs studijas dirbo Peterburgo universiteto Visuotinės istorijos katedroje. Dėstė istoriją Imperatoriškojoje ir privačioje Prokofjevo moterų gimnazijose. 1908 m. Peterburgo universitetas apdovanojo L. Karsaviną aukso medaliu už diplominį darbą „Sidonius Apollinaris – V amžiaus kultūros atstovas“. 1908 m. skaitė paskaitas apie viduramžių religinio gyvenimo raidą Aukštuosiuose moterų kursuose. 1909–1910 m. skaitė paskaitas Petrogrado istorijos ir filologijos institute. 1910 m. išlaikęs visuotinės istorijos magistro egzaminą išvyko į užsienį rengti disertacijos. Kurį laiką gyveno Paryžiuje (Prancūzija), Romoje, Florencijoje (Italija). Rinko medžiagą Vatikano archyve ir bibliotekoje, dirbo Florencijos archyve. 1912 m. grįžo į Rusiją. Sankt Peterburgo universitete buvo paskirtas privatdocentu. 1913 m. gavo istorijos magistro laipsnį. 1913–1914 m. L. Karsavinas buvo Istorijos-filosofijos instituto profesorius, vėliau – inspektorius. Skaitė viduramžių istorijos paskaitas. 1912–1921 m. dėstė K. Bestuževo aukštuosiuose moterų kursuose. Tuo pačiu metu dirbo ir gimnazijose. 1916 m. gavo daktaro laipsnį. Tais pačiais metais Peterburgo dvasinė akademija jam suteikė teologijos daktaro laipsnį. 1918 m. buvo paskirtas Petrogrado (buv. Sankt Peterburgo) universiteto profesoriumi. Dalyvavo Istorikų bendrijos suvažiavime. Nuo 1919 m. dalyvavo Laisvosios filosofų sąjungos veikloje. 1920 m. buvo vienas iš „Petropolio“ leidyklos steigėjų. 1920–1921 m. buvo Petrogrado universiteto rektorius. 1921 m. išrinktas Petrogrado universiteto Visuomenės mokslų fakulteto profesoriumi. 1921–1922 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Dalyvavo kuriant Filosofijos mokslo tyrimo institutą. L. Karsavinas neslėpė savo priešiškumo bolševizmui, sakė pamokslus miesto cerkvėse, todėl 1922 m. vasarą kartu su kitais Rusijos intelektualais ištremtas iš sovietinės Rusijos be teisės sugrįžti. Apsigyveno Berlyne (Vokietija). Skaitė paskaitas apie viduramžių kultūrą Religijos ir filosofijos akademijoje. 1923 m. drauge su mokslininku N. Kotliarevskiu įkūrė leidyklą „Obeliskas“. 1925 m. suartėjo su euraziečių judėjimo dalyviais, tapo Eurazijos organizacijos Tarybos nariu. 1926 m. persikėlė gyventi į Paryžių. Dėstė Rusų dvasinėje akademijoje. 1927 m., atsisakęs kunigaikščio D. Sviatopolskio-Mirskio pasiūlymo dėstyti Oksfordo universitete, priėmė profesoriaus A. Voldemaro kvietimą dirbti Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas). 1928–1940 m. gyveno Kaune. L. Karsavinas Kauno laikotarpį įvardijo kaip laimingiausią gyvenimo tarpsnį. Buvo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros ordinarinis profesorius. Nuo 1929 m. skaitė paskaitas lietuvių kalba. Dėstė Viduramžių istorijos, XIX a. istorijos, Naujųjų amžių istorijos kursus, rengė visuotinės istorijos seminarus. Priklausė Lietuvos istorikų draugijai. 1940–1949 m. gyveno Vilniuje. 1940–1946 m. buvo Vilniaus universiteto profesorius, Visuotinės istorijos katedros vedėjas. 1945–1949 m. buvo Vilniaus dailės muziejaus direktorius, Vilniaus dailės instituto profesorius. Sovietmečiu viešai pasisakydavo prieš Staliną ir stalinizmą. 1949 m. L. Karsavinas buvo suimtas „už dalyvavimą organizacijoje, siekusioje nuversti Sovietų valdžią ir atkurti SSRS kapitalistinę santvarką“. 1950 m. nuteistas dešimt metų kalėti ir išsiųstas į Abezės lagerį šiaurės Komijoje. Mirė 1952 m. liepos 20 d. Palaidotas Abezės kalinių kapinėse [5, 8, 12]. Rašytojo A. Šerėno pastangomis L. Karsavino kapas surastas 1989 m. birželį [11].

L. Karsavinas buvo medievistas, filosofas, kultūros istorikas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos moksle ir kultūroje. Daug prisidėjo prie filosofinės minties plėtojimo Lietuvoje, prie lietuvių mokslinės, ypač filosofinės, terminologijos kūrimo. Savo istorijos raštuose ir filosofijos veikaluose jis nagrinėjo esminius klausimus – kultūros, valstybės ir visuomenės raidą, tikėjimo ir pasaulėžiūros klausimus. L. Karsavinas daugiausia rašė rusų kalba, taip pat vokiečių ir lietuvių kalbomis. Parašė veikalus „Vienuolijos ir viduramžiai“ (1912), „Viduramžių religingumo pagrindai XII-XIII amžiais, daugiausia Italijoje“ (1915), „Katalikybė“ (1918), „Viduramžių kultūra“ (1918), „Saligia arba itin trumpi ir dvasiai naudingi pamąstymai apie Dievą, pasaulį, žmogų, blogį ir septynias mirtinas nuodėmes“ (1919), „Istorijos įvadas, istorijos teorija“ (1920), „Rytai, Vakarai ir rusų idėja“ (1922), „Noctes Petropolitanae“ (1922), „Džordanas Bruno“ (1923), „Istorijos filosofija“ (1923), „Dialogai“ (1923), „Apie pradmenis“ (1925), „Apie abejones, mokslą ir tikėjimą“ (1925), „Euraziečiai“ (1926), „Bažnyčios šventieji tėvai ir mokytojai“ (1926), „Bažnyčia, asmenybė ir valstybė“ (1927), „Apie asmenybę“ (1929), „Istorijos teorija“ (1929, lietuvių k.), „Europos kultūros istorija“ (5 t., 1931–1937, lietuvių kalba), „Poema apie mirtį“ (1932), „Peri Archon“ (1928, vokiečių kalba), „Istorijos metafizika“ (1940-1947, rankraštis), „Apie tobulybę“ (~ 1950–1952, išspausdinta 1991), studijų, straipsnių ir poezijos knyga „Toje akimirkoje – amžinybė“ (2000), poezijos knyga „Tai tu mane kvieti“ (2002). Inicijavo knygų seriją „Mistikų biblioteka“. Išleido pirmą serijos knygą „Apreiškimai šv. Andželai Folinjetei“ (1918). Išvertė į lietuvių kalbą G. W. F. Hegelio „Dvasios fenomenologiją“ (1931). Redagavo mokslinį žurnalą „Senovė“ (1935–1938). Rašė straipsnius Brokhauzo ir Efrono enciklopediniam žodynui, „Lietuviškajai enciklopedijai“. Publikavo politinius ir filosofinius straipsnius „Vaire“, „Židinyje“. Lageryje sukūrė dar apie dešimt religinių filosofijos veikalų, poetinių kūrinių. Išliko „Sonetų vainikas“, „Tercinos“. L. Karsavino nelaimės draugai fizikas Anatolijus Vanejevas ir lagerio gydytojas Vladas Šinkūnas išsaugojo profesoriaus rankraščius ir jų nuorašus, pasirūpino, kad jie pasiektų Lietuvą [8, 9, 12].

Lasinskas, Povilas. Levo  Karsavino fenomenas. – Vilnius,  2009. Knygos viršelis

Lasinskas, Povilas. Levo
Karsavino fenomenas. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Apie L. Karsavino gyvenimą ir veiklą 2009 m. išleista Povilo Lasinsko monografija „Levo Karsavino fenomenas“ [5]. Knygos prieduose pateikiama laiškų, įvairių dokumentų, 1949 m. Vilniuje vykusio profesoriaus tardymo protokolas ir kt. Apie profesorių rašoma knygose: Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knyga“ [1], Tomo Sakalausko „Missa Vilnensis“ [10], Vinco Trumpos „Apie žmones ir laiką“ (Vilnius, 2001), Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“ [12], Onos Voverienės „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ [14], „Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniuose“ [9], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [8], periodikoje. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas savo atsiminimų knygoje „Nepataisomasis“ (Vilnius, 2014) rašo apie bendravimą su profesoriumi tremtyje, jo paskutines gyvenimo dienas ir laidotuves Abezėje.
Lietuvių ir rusų kalbomis išleistas straipsnių rinkinys „Контексты Льва Карсавина = Levo Karsavino kontekstai“ (Vilnius, 2004). Rusų kalba išleistos knygos: Анатолий Ванеев „Два года в Абези: в память о Л. П. Карсавине“ [16], „Архив Л. П. Карсавина = L. P. Karsavino archyvas“ (Vilnius, 2002), Юлия Мелих „Персонализм Л. П. Карсавина и европейская философия“ (Москва, 2003), Povilo Lasinsko „Лев Карсавин. Универсальная личность в контексте европейской культуры“ (Москва, 2011).

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, į sostinę iš Kauno buvo perkeltas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas. 1940 m. L. Karsavinas su šeima apsigyveno Vilniuje, vadinamajame „Franko name“ (Didžioji g. 1/2).
„Mūsų šeima į Vilnių atvyko 1940 metais. Apsigyvenome Didžiojoje gatvėje… Iš išorės tai gražus pastatas su dideliu kiemu. Butai buvo gerokai apleisti… Aš ilgėjausi Kauno, o tėvui labai patiko Vilnius, ypač Vilniaus universitetas. Jis džiaugėsi, kad galės profesoriauti tikrame universitete“, – pasakojo L. Karsavino dukra Susana [10, p. 231].
1940–1946 m. L. Karsavinas dirbo Vilniaus universitete, vadovavo Visuotinės istorijos katedrai. 1944 m., artėjant prie Lietuvos sovietų armijai, profesorius liko Vilniuje, nors daug kolegų ir rusų emigrantų išvažiavo iš Lietuvos [5, 6, 12]. Nuo 1944–1949 m. dirbo Vilniaus dailės muziejuje. 1944 m. buvo meno kūrinių ekspertas, nuo 1945 m. ėjo muziejaus direktoriaus pareigas. Pokario metais L. Karsavinas pirmiausia stengėsi apsaugoti Lietuvoje grobstomas meno ir kultūros vertybes, rūpinosi, kad be globos likę meno kūriniai būtų perduodami Dailės muziejui [4]. Patekęs į saugumo akiratį, 1946 m. pašalintas iš Vilniaus universiteto. 1946–1949 m. skaitė meno istorijos kursą Vilniaus dailės institute. 1949 m. buvo suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime. Arešto metu atimtas beveik visas profesoriaus archyvas. 1950 m. Ypatingojo pasitarimo sprendimu nuteistas dešimt metų kalėti ir išvežtas į Abezės lagerį [5, 6, 12].

Bibliographie des oeuvres de  Lev Karsavine = Лев  Платонович Карсавин:  библиография. – Paris, 1994.  Knygos viršelis

Bibliographie des oeuvres de Lev Karsavine = Лев Платонович Карсавин: библиография. – Paris, 1994. Knygos viršelis

2005 m. spalio 18 d. Vilniuje, Didžiojoje g. 1/2 (Senamiesčio seniūnija), L. Karsavino atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas profesoriaus bareljefas (skulpt. Romas Kvintas), gimimo ir mirties metai ir įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Šiame name 1940–1949 m. gyveno įžymus mokslininkas, filosofas, Europos kultūros istorikas, profesorius Levas Karsavinas“ [12, 13, 17].

Vilniaus universiteto Didžiajame kieme yra L. Karsavinui skirta atminimo lenta.

1991 m. balandį Vilniuje įvyko pirmoji L. Karsavinui skirta konferencija – L. Karsavino skaitymai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje [3].

1996 m. Levo Karsavino vardas suteiktas Vilniaus 46-ajai vidurinei mokyklai. 2005 m. mokykloje atidarytas Levo Karsavino muziejus [7].

Antakalnio seniūnijoje L. Karsavino vardu yra pavadinta gatvė [2].

1994 m. Paryžiuje išleista profesoriaus L. Karsavino bibliografija prancūzų ir rusų kalbomis „Bibliographie des oeuvres de Lev Karsavine = Лев Платонович Карсавин: библиография“ [15].
2002 m. gruodį žurnale „Tarp knygų“ išspausdinta Paulinos Dabulevičienės sudaryta L. Karsavino biobibliografija [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Karsavinas Levas: Religijos filosofas, profesorius (1882 12 01 – 1952 07 12). – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 189.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 50, 111, 255-256, 318.
3. Dabulevičienė, Paulina. Levas Karsavinas: [biobibliografija]. – Portr. // Tarp knygų. – 2002, Nr. 12, p. 28-33.
4. Levas Karsavinas. Lietuvos dailės muziejus [interaktyvus]. 2006 [žiūrėta 2017-05-02]. Prieiga per internetą: <http://old.ldm.lt/Parodos/Muziejusirpadaliniai/Karsavinas.htm>.
5. Lasinskas, Povilas. Levo Karsavino fenomenas. – Vilnius, 2009. – 215, [4] p.: iliustr., faks, portr. – Dalis teksto gretut. liet., rus. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė:  p. 211-215.
6. Lasinskas, Povilas. L. Karsavino veikla Vytauto Didžiojo universitete. – Portr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 156 pavad. // Darbai ir dienos. – 1996, T. 2(11), p. 21-48.
7. Mikalajūnienė, Vilma. Atidarytas L. Karsavino muziejus [Vilniaus Levo Karsavino vid. mokykloje] // Dialogas. – 2005, lapkr. 4, p. 12.
8. Mureika, Juozas. Karsavinas Levas: [biografija]. – Portr. – Bibliogr.: 8 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 494.
9. Raudeliūnas, Traidenis. Karsavinas Levas. – Bibliogr.: 11 pavad. // Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 155-170.
10. Sakalauskas Tomas. Lygiagrečiai prasideda ir laisvos minties, gilių įžvalgų puolimas: [taip pat apie istoriko, filosofo Levo Karsavino gyvenimą Vilniuje]. – Portr., iliustr. // Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais. – Vilnius, 2006. – P. 228-239.
11. Šerėnas, Algirdas. Apie Levo Karsavino kapą // Literatūra ir menas. – 1989, rugs. 9, p. 12.
12. Venclova, Tomas. Karsavinas Levas: [biografija]. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 287.
13. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2017 [žiūrėta 2017-05-02]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.
14. Voverienė, Ona. Europos kultūros istorikas: apie filosofą, kultūrologą prof. Levą Karsaviną. – Portr. // Voverienė, Ona. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – Vilnius, 2009. – P. 232-236.
15. Bibliographie des oeuvres de Lev Karsavine = Лев Платонович Карсавин: библиография. – Paris, 1994. – 62 [5] p.: iliustr. – Tekstas pranc., rusų k. – Rodyklė: p. 56-58. – (Bibliothèque russe de l’Institut d’études slaves. Série: Écrivains russes en France ; t. 96).
16. Ванеев, Анатолий Анатольевич . Два года в Абези: в память о Л.П. Карсавине. – Брюссель, 1990. – 386, [8] p.: iliustr.
17. Открыта мемориальная доска Л. Карсавину: [Vilniuje, Didžiojoje g. 1/2, atidengta memorialinė lenta istorikui, filosofui Levui Karsavinui] // Республика. – 2005, 19 окт., р. 2.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2012; 2017

Susijusi informacija